Jono Pauliaus II bažnyčios statyba: ar miegamasis rajonas gali pabusti?

„Statydami šią bažnyčią turime sudėti tai, kas mūsų laikais geriausia, juk žmonės anksčiau statė auksu dengtas bažnyčias“, – apie statomą Kauno Jono Pauliaus II bažnyčią kalba parapijos klebonas kunigas ANDRIUS ALMINAS. Važiuojant pro Šilainius Kaune akį patraukia vienišas didžiulis baltas kryžius apsnigtame statybos lauke. Už jo stovinčioje koplyčioje laikinai įsikūrę 2013-aisiais kardinolo Sigito Tamkevičiaus įsteigtos Jono Pauliaus II parapijos namai. Iš pradžių buvusi itin aktyvi bendruomenė šiandien išgyvena laukimo ir išbandymų laikotarpį. Bažnyčios statyba pasiekė sunkiausią etapą: didžioji pastato dalis yra stogas, kurį įrengti yra itin brangu – be vidaus apdailos, išorinę stogo konstrukciją montuoti kainuoja milijoną eurų. Kunigas A. Alminas viliasi, kad užtrukusi statyba bus baigta ir ilgas laikotarpis atneš Šventosios Dvasios vaisių.

Lenkijoje tokiame rajone būtų dešimt bažnyčių

Idėja steigti Jono Pauliaus II parapiją kilo tuometiniam arkivyskupui S. Tamkevičiui. Ankstyvą Vėlinių rytą jis pakvietė kunigą A. Alminą į Kauno arkivyskupijos kuriją ir paklausė, ar norėtų statyti bažnyčią. „Iš prigimties esu liturgininkas, buvau ceremoniarijus, ir nuo seminarijos laikų man svarbiausia buvo liturgija, tačiau beveik visur, kur tarnavau, Dievas siuntė statybas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja kunigas A. Alminas. 2013-aisiais apie 50 tūkstančių gyventojų turinčiuose Šilainiuose buvo vienintelė Šventosios Dvasios parapija. Kunigas palygina, kad Lenkijoje tokiame rajone būtų dešimt parapijų, o čia sunkiai kelią skinasi antroji. Šv. Jono Pauliaus II bažnyčios maketas. Šv. Jono Pauliaus II parapijos nuotrauka „Kai gavau paskyrimą statyti bažnyčią, drauge su vienu kunigu važiavome į Suvalkus, kur gyvena apie 60 tūkstančių gyventojų. Pagal žemėlapį lankėme visas ten esančias bažnyčias, jų iš viso suskaičiavome vienuolika. Lenkams būdinga graži pastoracija, jų parapijose daug tikinčiųjų, nes kiekviena bažnyčia dėmesį skiria penkiems tūkstančiams gyventojų. Taip pat parapijoje dvasininkai pasiskirsto pareigas ir pastoracinės veiklos krūvį. Asmeninis dėmesys tikintiesiems prisideda prie stipraus lenkų tikėjimo puoselėjimo, nes dvasininkai gali kokybiškai sielovadiškai pasitarnauti niekur neskubėdami ir skirdami tarnystei pakankamai laiko. Lietuvoje mes galime būti administratoriais, bet ne sielovadininkais. Nespėsime prieiti prie kiekvieno didžiulėje minioje ir skirti jam laiko“, – šalių skirtumus vardija kunigas A. Alminas.

Miegamasis rajonas visada liks miegamasis?

Šios parapijos namai stovi netoli Jono Pauliaus II gimnazijos. 2013-aisiais parapija veiklą pradėjo gimnazijos aktų salėje. Kunigas A. Alminas pasakoja tuomet bijojęs, kad žmonės neateis į šv. Mišias. Kai kurie siūlė jas rengti mažoje gimnazijos koplyčioje, prisimena klebonas, bet jis primygtinai norėjęs pabandyti surinkti daugiau žmonių. Moksleiviai išdalijo į pamaldas kviečiančias skrajutes, ir keturis šimtus vietų turinti gimnazijos salė prisipildė žmonių. Kunigas Andrius Alminas aukoja šv. Mišias Jono Pauliaus II gimnazijos moksleiviams. Šv. Jono Pauliaus II parapijos nuotrauka Šv. Jono Pauliaus II parapija stipriausiai Kaune minėdavo Sausio 13-ąją. Parapijos nuotrauka Naujai įsikūrusi parapija pradėjo organizuoti renginius, kad prikeltų miegantį mikrorajoną. Klebonas pasakoja, kad buvo surengtos Užgavėnės, į jas susirinko du tūkstančiai žmonių. Atvykusieji buvo pakviesti ir į Pelenų trečiadienio šv. Mišias. Anot kunigo, parapija stipriausiai Kauno mieste minėjo Sausio 13-ąją. Tačiau bėgant laikui ir užsitęsus bažnyčios statybai švenčių iniciatyva prigeso. „Kurdamiesi išbandėme viską – vaišes po Mišių, kaimynų, tortų dienas, grilio vakarus, kuriems verslininkai buvo nupirkę dešimt didžiulių grilio kepsninių. Tačiau žmonės buvo abejingi ir tiesiog stebėdavo šventes pro langus. Vis dėlto miegamasis rajonas ir lieka miegamasis. Dabar iniciatyvumas prigeso – nustojau siūlyti ir nusprendžiau įsiklausyti, ko reikia pačiai parapijai. Jaunimas rengia užtarimo maldos vakarus, organizuojame piligrimystes, turime stiprų Alfa kursą, kuris visuomet buvo mūsų dėmesio centre – besikuriant parapijai pats arkivyskupas Lionginas Virbalas čia vedė maldos grupelę“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba klebonas.

33 kryžiaus metrai kaip 33 Jėzaus metai

Iki šios parapijos įsteigimo Kaune Lietuvoje nebuvo nė vienos bažnyčios, pavadintos mūsų šalį lankiusio popiežiaus šventojo Jono Pauliaus II vardu. Statomos šventovės Šilainiuose architektūra pabrėžia Šventojo Tėvo žmogiškumą ir polinkį į piligrimystę. Pastatas yra tarsi palapinės formos, drauge primena ir vyskupo mitrą. „Sandoros skrynia, sauganti Dievo įsakus ir simbolius, buvo padėta specialiai statytoje palapinėje. Ten buvo Dievo šlovės ir Jo garbinimo vieta. Palapinė yra ir piligrimystės ženklas“, – architektūrinę pastato idėją aiškina kunigas A. Alminas. Kunigas Andrius Alminas pasirašo bažnyčios statybos pradžios aktą. Šv. Jono Pauliaus II parapijos nuotrauka Šv. Jono Pauliaus II parapija yra įsikūrusi Šilainiuose tarp gyvenamųjų namų. Parapijos nuotrauka Šv. Jono Pauliaus II parapijos nuotrauka Šiuo metu bažnyčią kol kas sudaro tik iškilmingai iškeltas kryžius, taip pat turintis prasmę. Pasak dvasininko, tokio kryžiaus sumanymas buvo įkvėptas vienoje iš Romos bažnyčių esančio paveikslo, kuris vaizduoja žmogaus persikeitimą per Krikštą. „Paveiksle matomas didelis kryžius. Pro vieną jo pusę žmonės įžengia prieš Krikštą – tamsūs, be šviesos, o pro kitą išeina jau pakrikštyti – balti, apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis. Šioje bažnyčioje mes taip pat įeisime pro vieną kryžiaus pusę ir išeisime pro kitą. Ateisime su savo skausmu, neviltimi, o kai Dievas pripildys mus šviesos, išeisime su džiaugsmu“, – aiškina klebonas. Kunigas A. Alminas pasakoja, kad suprojektuoto kryžiaus aukštis buvo nestandartinis, ir tai apsunkino statybos dokumentų tvarkymą, todėl buvo mėginta jį sumažinti. Tačiau pažeminus kryžių pastatas prarado grakštumą – tapo panašus į garažą ar sandėlį, aiškina pašnekovas. Todėl nuspręsta palikti esamą aukštį ir projektuoti grakščią bažnyčią. Kunigas A. Alminas sako, kad statant kryžių jam toptelėjo mintis: juk jo aukštis yra 33 metrai – tiek, kiek Kristui buvo metų, kai buvo prikaltas prie kryžiaus. Nors tai nebuvo planuota, Dievas viską pakreipia sava linkme.

Mūsų namai tapo aukštesni už bažnyčias – ar esame laimingesni?

Koplyčia, kurioje kalbamės su kunigu A. Alminu, pastačius maldos namus taps klebonija. Norėdamas ją padaryti panašią į bažnyčią, dvasininkas A. Alminas sugalvojo laikinai pastatą apklijuoti plastikinėmis dekoracijomis. Šv. Jono Pauliaus II parapijos koplyčia, kuri pastačius bažnyčią taps klebonija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt notrauka „Atrodė neracionalu daug investuoti į laikiną apipavidalinimą, todėl stengiausi, kad viskas būtų kuo pigiau. Tačiau, kai bandėme klijuoti tą plastiką, man įstrigo vieno parapijiečio mintis: „Dieve Dieve, namuose dedame, kas geriausia, o bažnyčioje – kas prasčiausia.“ Tuomet suvokiau, kad į šią bažnyčią turime sudėti, kas geriausia mūsų laikais, ir tai nėra prabangos vaikymasis. Žmonės anksčiau statė auksu dengtas bažnyčias ir į jas sudėjo to meto geriausias medžiagas. Juk visos pastangos aukojamos Dievui. Yra posakis – mūsų namai tapo aukštesni už bažnyčias, bet ar mes tapome laimingesni? Viešpačiui bažnyčios nereikia, Jis turi gyventi mūsų širdyse ir nėra uždaromas tabernakulyje – mums reikia bažnyčios, nes čia mes susirenkame garbinti Dievą“, – svarsto klebonas. Pašnekovas pabrėžia, kad svarbu, jog šventovė būtų balta ir išsiskirtų tarp pilkų, niūrių mikrorajono pastatų. Baltą paviršių bus galima apšviesti liturginėmis spalvomis – juk net tada, kai pasaulį gaubia sutemos, Bažnyčia turi skleisti šviesą. Šviesos ir matomumo akcentas įgauna dar gilesnę prasmę šiandienėje Europoje. Vokietijoje dėl mažėjančio tikinčiųjų skaičiaus masiškai uždaromos bažnyčios: jos parduodamos, nugriaunamos arba pritaikomos kitoms reikmėms – ten įrengiamos parduotuvės, bibliotekos, viešbučiai. Lietuvoje bažnyčios ne griaunamos, o statomos – tai liudija bendruomenės pasiryžimą ne tik išsaugoti tikėjimą, bet ir kurti dėl jo naujas vietas. Šv. Jono Pauliaus II koplyčios altoriuje yra šv. Jono Pauliaus II pirmojo laipsnio relikvija. Aurelijos Plokštytės / Bernardinai.lt nuotrauka Paklaustas, ką reikėtų daryti, kad Vokietijos pavyzdžio likimas neištiktų statomos Jono Pauliaus II bažnyčios, klebonas tikina, jog viskas priklauso nuo to, kokią dvasinę patirtį žmonės išgyvena parapijoje. „Žmonės nebenori dirbtinių gražių žodžių. Jų jau prisiklausė. Norime kurti autentišką, neprisitaikėlišką, atvirą ir sakralią Bažnyčią. Triukšmingame pasaulyje maldos namai turėtų būti tylos vieta. Šiuolaikinės bažnyčios dažnai būna praradusios paslaptingumą. Kartais atrodo, kad Bažnyčia yra išnagrinėta tiek, kad nebežinome, ką daugiau nagrinėti – kur paslaptis? Savo parapijoje norime išsaugoti ir puoselėti tą paslaptį“, – lūkesčius dienraščiui „Bernardinai.lt“ vardija kunigas A. Alminas.

Autorius: Aurelija Plokštytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama