Šalčio ir šilumos dialogas paradoksų operoje

Nors operos „Jūreivis“ tema gana šalta, net makabriška, Luko Butkaus muzika buvo šilta, tarsi atsverianti anapusinio pasaulio šaltį. Statika, juntama ne tik partitūroje, bet ir scenografijoje bei režisūroje, nė minutei nekėlė nuobodulio.

Rašyti apie šiuolaikinę operą (kitaip – naująją ar postoperą) visuomet yra įdomu ir smagu, tačiau nebūtinai paprasta, nes šio reiškinio daugiasluoksniškumas reikalauja itin atidaus žvilgsnio ir platesnio konteksto. Nesinori (o ir nereikia) koncentruotis į muzikinių struktūrų analizę, kuri tarsi paneigtų didžiosios Richardo Wagnerio Gesamtkunstwerk idėjos ir poetinio operos prado įprasminimą, tačiau tuo pačiu būtų neteisinga kliautis ir vien teatrologine prieiga, sutelkiant dėmesį į teatrinius elementus (dramaturgiją, scenografiją, režisūrą, aktorines technikas ir kita), nes operoje jie veikia kitokiais principais nei nemuzikiniuose šiuolaikinių scenos menų kontekstuose.

Wagnerį ir jo Gesamtkunstwerk čia miniu neatsitiktinai – ši kombinacija įvairiais rakursais itin ryškiai atsispindėjo kompozitoriaus ir libreto autoriaus Luko Butkaus ir režisieriaus Jono Kuprevičiaus operoje „Jūreivis“ (kurtoje po teatro „Utopia“ stogu), kurią lapkričio 26-ąją rodė Kauno miesto kamerinis teatras.

Akimirka iš kamerinės operos „Jūreivis“, kompozitorius Lukas Butkus, režisierius Jonas Kuprevičius (teatras „Utopia“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2025). Igno Aleinikovo nuotrauka

Styginiams (kurie šįkart skambėjo iš garso įrašo), elektronikai ir keturiems solistams (vaidmenis kūrė Salomėja Petronytė, Liepa Ribokaitė, Ūla Marija Zemeckytė ir Ignas Ščesnulevičius) skirta opera remiasi to paties pavadinimo portugalų rašytojo Fernando Pessoa pjese, kurios dramaturgine ašimi tapo gana abstraktus pasakojimas apie tris seseris, budinčias prie ketvirtosios – mirusios – sesers urnos. Budėdamos prie mirusio kūno, jos dalijasi prisiminimais apie savo galbūt niekada nepatirtas praeities akimirkas ir svajones, kurių viena – apie Jūreivį, atsidūrusį negyvenamoje saloje ir negalintį sugrįžti namo. Jų dainuojamuose pokalbiuose palaipsniui tampa nebeaišku, kas tikra, kas ne – niveliuojama riba tarp svajonių, iliuzijų ir realybės, gyvenimo ir mirties.

Būtent ši nuolatinė būsenos tarp šiapus ir anapus idėja ir kėlė sąsajas su Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (kurias sustiprino ir Elenos Marijos Veleckaitės kostiumai), o muzikinėmis minimalistinėmis priemonėmis išmaniai kuriama emocinė įtampa, vedanti ne į atomazgą, bet į dar didesnę įtampą, ne konkrečiomis muzikinėmis struktūromis, bet laukimo atmosfera priminė ir dar vieną muzikinį šedevrą – Arnoldo Schönbergo muzikinę monodramą „Laukimas“ (Erwartung). 

Akimirka iš kamerinės operos „Jūreivis“, kompozitorius Lukas Butkus, režisierius Jonas Kuprevičius (teatras „Utopia“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2025). Igno Aleinikovo nuotrauka

Ir nors operos autoriai prasitarė inspiracijų minėtuose pavyzdžiuose neieškoję, o atsispyrę vien tik nuo mėgstamos Pessoa kūrybos, šis rašytojas ir poetas atstovauja meno istorijos laikmečiui, kai paslaptinga, galbūt net simbolistinė „laukimo idėja“ masino ne vienos meno rūšies kūrėją. Tačiau šalia jos (ar per ją) opera „Jūreivis“ savyje talpina visą seriją keistai derančių paradoksų, kurie žiūrovui leidžia pasinerti į savo paties susikurtą meditacijos formą ir taip pačiam kurti operos reikšmes bei jas interpretuoti individualiai, skirtingai.

Muzikinėje operos faktūroje kompozitorius Lukas Butkus derina žemus ir aukštus tembrus, tačiau šis derinys sukuria tik tembrinį, bet ne savarankiškų muzikinių sluoksnių kontrastą. Šis principas operoje veikia kaip savotiškas muzikinio audinio grūdas, iš kurio organiškai, beveik monotematiškai rutuliojasi visa muzikinė ir dramaturginė operos medžiaga. Pavyzdžiui, prie urnos budinčios seserys kūrinio pradžioje veikia kaip atskiri, tarpusavyje nesusiję personažai: nors jų muzikinės partijos panašios, jas ryškiai skiria skirtingi balsų tembrai, pauzės ir atstumai scenos erdvėje. Palaipsniui nepastebimai jų vokalinės partijos ima pintis į polifoninį audinį, libretu pasakojamos istorijos taip pat ima sietis, seserys ir fiziškai artėja viena prie kitos. Galų gale, operos pabaigoje jau galima atpažinti tam tikrus jas jungiančius bruožus, o apie skirtumus byloja tik skirtingus psichologinius tipus paryškinantys kostiumai ir skirtingi balso tembrai.

Akimirka iš kamerinės operos „Jūreivis“, kompozitorius Lukas Butkus, režisierius Jonas Kuprevičius (teatras „Utopia“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2025). Igno Aleinikovo nuotrauka

Nors operos tema gana šalta, net makabriška (jau vien scenografinė ir režisūrinė laidotuvių namų idėja ir gana realistiškas budėjimo prie urnos konceptas kėlė asociacijas su laidotuvių patirtimis mano pačios gyvenime, o ore sklandanti šopenhaueriška mirties idėja, paryškinama ir scenografijoje, sukūrė visai kraupią atmosferą), Butkaus muzika buvo šilta, tarsi atsverianti anapusinio pasaulio šaltį. Statika, juntama ne tik partitūroje, bet ir scenografijoje bei režisūroje, atsispyrusioje nuo muzikos, per pusantros valandos nė minutei nekėlė nuobodulio, net atvirkščiai – įtraukė į meninį ir meditacinį vyksmą, kuris kito ir stiprėjo nepastebimai, bet efektingai.

Turiu prisipažinti, kad žiūrint šią operą pirmiausia veikė širdis – patirtis buvo labiau fenomenologinė nei griežtai hermeneutiška, – ir tik vėliau protas. Iš pradžių pasinėriau į muzikinių struktūrų sluoksnius, jais mėgavausi, o vėliau ėmė aiškėti kitos – performatyviosios, vizualinės ir verbalinės – reikšmės. Ir nors operos autoriai nurodo gana konkretų savo kūrinio reikšmių naratyvą, kviesdami iš naujo permąstyti ribas tarp gyvenimo ir mirties, realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, prabėgusio ir esamo laiko, – manęs ši opera nenuteikė taip šopenhaueriškai, nekėliau sau ir kitokių egzistencinių klausimų (galbūt tiesiog nesu neoromantiškos prigimties). Tačiau tikrai panirau į operos muzikines struktūras ir kuriamą atmosferą, turėjau laiko pamąstyti ir apie tai, kaip atstumas tam tikroje situacijoje gali netikėtai transformuotis į artumą, o šaltis – į šilumą. Čia išties suveikė „Jūreivio“ formos vientisumas: muzika, libretas, režisūros ir scenografijos priemonės, trys seserys (solistės) susiliejo į vienį. Kiek atskirtas pasirodė tik Jūreivio personažas (kuris pagal abstraktaus siužeto idėją ir turėjo veikti skirtyje, tačiau vis tik norėjosi aiškesnės jo integracijos į bendrą visumą), o kai kurie scenografijos sumanymai stokojo brandos ir konceptualumo.

Akimirka iš kamerinės operos „Jūreivis“, kompozitorius Lukas Butkus, režisierius Jonas Kuprevičius (teatras „Utopia“, Kauno miesto kamerinis teatras, 2025). Igno Aleinikovo nuotrauka

Užsimezgusi kaip eskizas „MMLAB Erdvės“ projekte 2024-aisiais, viename iš savo egzistencijos etapų bandyta kurti kaip dramos spektaklis Jaunimo teatre, opera „Jūreivis“ savo pilnu pavidalu publikai pasirodė 2025-ųjų rugpjūtį „ConTempo Off ’25“ programoje. Operos kūrėjai užsiminė, kad turi planų šią operą kiek modifikuoti ir pritaikyti dar kameriškesniam, akustiniam (gyvam) atlikimui (Kauno kameriniame teatre gyvą tokio kūrinio atlikimą riboja techniniai aspektai). To jiems ir linkiu; ir tikiu, kad tai šią operą pakylėtų į dar aukštesnį ir intymesnį lygmenį.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Justina Paltanavičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama