Nida TIMINSKAITĖ

*** jūra – tai tokia egzistencinė forma smėlėtomis briaunomis besiliečianti su kitomis egzistencinėmis formomis nebūtinai prieštaraujančiomis viena kitai arba tapačiomis tapatumas ar adekvatumas būdingas tik lego kaladėlėms iš kurių bandai sudėlioti kažkieno gyvenimą nebūtinai gražų, bet būtinai – ryškų nes tokia yra lego kaladėlių žaidimo sąlyga blankūs, migloti, smėliniai gyvenimai retai kam bebūna įdomūs juos darosi vis sunkiau parduoti jie dažnai neatlaiko konkurencijos arba visai pardavimui netinka nepaklūsta pasaulio taisyklėms ir dėsniams nes migla ir smėlis nevalgomi jais sriubos nepasūdysi, kurioje daržovės vis dažniau apsimetinėja lego kaladėlėmis tikriausiai toks ir bus ateities maistas kai žmonija galutinai persikraustys į marsą kai jau visa žemė bus sunaikinta ir egzistuoti neįmanoma bus net jūroje pilnoje lego kaladėlių ir kitokio plastiko o visos žuvys seniai bus tapusios plastikinėmis barbėmis prarytomis leviatano kuris niekada nebus sunaikintas...     ***   banguojančia jūra grįžta jaunystės prisiminimai bėgant pakrante vis sunkiau  laiko kilpą įveikti apribojančią gražias ir beprasmes dienas plokštumos lūžta laikinumu ar atvirkščiai – begalybe laukti – ko? Ilgėtis – ko? laukiu... niūriame danguje su boluojančiu kryžiumi šventadienio mišios susikaupęs angelas skaito knygą pridėjęs pirštą prie lūpų lelijom pražydęs dangus turėtų būti dangaus karalystė...     apie keistumą   keistos šalies labai keistame mieste liūdesio gatvėje gyvena seniai besmegeniai o triumfo gatvėje gyvena vandens vorai-čiuožikai ir kamuolių gaudytojai kurie vakarais po sunkaus darbo stato fejerverkus – jie yra tikri savo dalykų meistrai seniai besmegeniai niekaip negali su jais susilyginti jų sniego kamuoliai turi priklausomybę orų prognozei ir sezoniškumui todėl seniai besmegeniai yra tokie liūdni jų liūdesio gatvėje parduotuvių lentynos tuščios bet užtat jų širdys yra pilnos liūdesio skirtingai nuo vorų-čiuožikų ir kamuolių gaudytojų kurių gatvėje visuomet šventė bet seniai besmegeniai moka užduoti įvairius klausimus apie liūdesį pasiskirstę komandomis vieni klausimus uždavinėja kiti atsakinėja (komandiškumas čia labai svarbus kaip ir vorų-čiuožikų bei kamuolių gaudytojų gatvėje) komandos smulkina smulkina smulkina klausimus iki tol, kol jie susmulkėja iki  apdrabos ir snaigių iš kurių vėl lipdomos sniego gniūžtės ir ridenami nauji seniai besmegeniai kurie iš karto turi klausimų – atsakymų DNR.     naujokynas   naujokyne galima melstis visų penkių kontinentų kalbom didžiosios maldos namuos pasikeisti padangas, profesiją, pažiūras, rasę, hobį ir sąžinę iki išprotėjimo mušti būgną žiūrint į nostalgiškai ir labai simetriškai rūkstančius kaminus su pačiūžomis žiemą vasarą skrieti ledu kai jau kitos išeities nebelieka pabendrauti apie sugedusį liftą ir kaimynų vilkšunį (jeigu moki teisingą kalbą ir nereikia vertimo) apie mopsą ir pudelį paliekantį krūvą po alyvų krūmais čia greit gali išmokti naudingų profesijų – beldimo, kalimo, smūgiavimo ir vartojimo – svarbiausių egzistencijos formų – be abejo – matematikos, – pavyzdžiui, kad už tris tuščius mineralinio butelius gali nusipirkti dvi prancūziškas arba kaizerio bandeles (vakare – gal ir visos trys išeitų) o kur dar gelžkelis akimirksniu išmokantis geografijos susileidus trūkstamą dozę šaunantis vertikaliai ir nuskraidinantis tiesiai į rumuniją, graikiją, baltarusiją ar kitas draugiškas (arba nelabai) šalis ir, aišku, sosnovskio barščiai bei kitos invazinės rūšys giliai įsiskverbę į sąmonę (jei pristigtų tikėjimo arba kaifo) išmokys botanikos pagrindų     ***   kai uždrausta turėti prisiminimų jie – kaip konservai rūsyje pelija, genda ir po truputį nyksta užmiršti ir vargu ar kada nors bus atidaryti jų saldų ar acto su prieskoniais skonį gali laikyti atmintyje kol atsivers durys į tamsą arba nežinią į prastą orą, polemiką ir leksiką – be jokio perspėjimo, lifto mygtuko ar raudonos- žalios lemputės ........................................... prisiminimai ir nedirbtinis intelektas galbūt bus atradimas neskubančioms ateities kartoms     ***   nesuprantu kodėl tau taip patinka šiurpės juk nesi nei suknistas airis su nesibaigiančiu helovynu ir byronu nei lenkas kad galėtum jas mėgti tradiciškai kaip dlugošas mėgęs vilniaus istoriją   esi toks lėtas lietuvis neišėjęs iš karaliaus mindaugo laiko ar sugrįžęs į jį europos žygūnui papūtus į litus tubą kai sostapily kanalizacijos dar nebuvo nė kvapo (netiesa – kvapas buvo ir gana aštrus) patinka tau dvelkti tais viduramžių aromatais nors tu ką – pilti srutas pro atvirą langą bursoj šnekėtis su kaukole gryniausia lotynų kalba su edgaru allanu poe persimest epitetais mosuot dviašmeniu kirviu kai jau būna po visko – šiurpės jau eina į pabaigą o migloj paskendus prisimerkus diena tik prasideda...     ***   būna namų su tiksinčiais laikrodžiais kur laikas yra išlaikytas vynas duozuojamas ketvirčiais valandos kur prisiminimai – ketvirčiuotas prabėgęs laikas įrėmintas tarp dviejų rodyklių seno tiksinčio laikrodžio kur gali suvokti laiko formą ir tapatybę esančią čia ir dabar arba pasukti rodyklę atgal lygiai tiek kiek gali ar norėtum...     kuldyga   didžiojoj kunigaikštystėj kiekvienas sostapilis turi kvapą, formas, spalvas goldigen – aukso epochos auksinis miestas ak, ten už kreivos gatvelės posūkio... nuostabus namas aplaupytais dažais su baroko kaminais ir karnizais ak, ten upelis vargiai įsispraudžiantis tarp dviejų namų... ak, dar viena šiaurės venecija... tik žymiai autentiškesnė   aukso sostine, kaip tau pavyko neprarasti veido išgyventi nesužalotai šitiek šimtmečių? toks nejaukus ilgesys apima ir pavydas aptinkant vietas kuriose lyg ir kadaise buvota – grindinys tikrai menantis dailų hercogo batą šventosios anos bažnyčia, ak, čia krikštijosi didikų dinastijos – anuomet katalikai uolūs keldavosi  rytmečio maldai žadinami anos laikrodžio   barokas miegojo ilgai kad jį atrasčiau iš naujo nesapnuoju ne, bet kažką čia esu patyrusi gal miesto aikštėj ar prie senojo tilto gal name menančiame shakespeare’o laikus gal prie krioklio kuriame pasak padavimo skraidė lašišos o žvejai jas gaudė tiesiog į krepšius čia, žinoma, būta ir uosto vytine galėjai nuplaukti net iki mėmelio, karaliaučiaus ar dancingo arba atkakti iš žemaitijos   tik svarbiausiojo ženklo – hercogo pilies nebėra kaip pasakoj kaip pasakoj pradingo didinga pilis – su visu auksu skradžiai žemę prasmego...     sunku   sunku susitikti su įkaitusiais poetais vis skelbiančiais pasaulio pabaigą sunku susitikti su nervingomis poetėmis rašančiomis savo biografijas apie motinystę sunku susitikti su kritikais nežinančiais, ką jie kritikuoti turėtų sunku komunikuoti su žurnalistais išplautomis smegenimis sunku būti ten, kur visai neturėčiau būti sunku nebūti sumautoj situacijoj ar velnių priėdusių pozityvų šešėliuose sunku kai kurtieji tavęs nemato o aklieji negirdi sunku susitikti su tais, kurie kaip rado, taip ir paliks sunku kalbėt apie viltį kai jos nėra ..................................... klasifikuoju prismeigus smeigtukais dedu į stalčių visus neįvykusius pokalbius...     ***   ko gi tu nori, žmogau? persmelktas sovietizmo kultūros dažnai negalįs pasirinkti tautybės ir rasės be numanomos gyvenamos vietos be vietos savo ar svetimo kūne spjaudantis ant stabų ar slaptai juos garbinantis visomis įmanomomis religijomis rengiantis juodąsias mišias apsirengęs nutrintu nietzsche’s paltu į kurį tu vargiai telpi su savais skauduliais ir sava filosofija   ko gi tu nori, žmogau? nekenti tu buržujaus, bet mielai juo taptum jei tik likimas pamotų pirštu sektum jį tarytumei šuo laižytum rankas ir garbintum pavadėlį, nes tau jau koktu nuo destruktyvios tavo laisvės nuo tavo geidžiamo vaisiaus kurio tu niekaip pasiekt negali ir galiausiai ištari – jis man šlykštus tas tavo sodas ir jo vaisiai, viešpatie... šlykšti angelų padermė ir jų giedamos giesmės šlykštus tavo rytas, nes po jo neišauš diena o rausvų kalnų viršūnėse trūksta oro – jis skirtas tik angelams, bet ne tokiems kaip aš – be numanomos gyvenamos vietos be vietos savo ar svetimo kūne... ................................................. ar nemanai kad keisti tie nemunai kurie šiandien srūva į jūrą?     ***   gamtai vaidinant žiemą (tik labai neįsijautus) trečią nakties pro langą į mane spoksojo romantizmo mėnulis   nemigai drumsčiant tyliąją naktį mąsčiau apie baisiai triukšmingus metus už virpančių durų skaudžiai raudoni gėlių žiedai prasivėrė į baltą nebūtį – baltom paraštėm atkeliavo žiema ir privertė širdį suklusti   o pasaulis vertės per galvą – deganti žemė dalino vargšams maldas ir išmaldą geresniems likimams   gamta sukluso, bet per vėlai – vėjas nunešė žodžių valtis į jūrą kurioje jau seniai nugrimzdę laivai iš prabėgusių amžių sapnų retorinių   raktai staiga prarado prasmę: nerakino išlaužtų durų su visais pasaulio turtais už jų   išbyrėjo pačių gražiausių rūmų seni langai visiems užmiršus kas juos pastatė ir kam jie skirti   kaip ir tie nereikalingi daiktai – užmiršti nenaudojami pašto ženklai laiškams iškeliavusiems į nebūtį...   praeito amžiaus praėjusių amžių išblukę kolekcijos bibliotekose ir senolių atmintyje... _ _ _ _ _ Vyto Karaciejaus nuotr.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama