„Cirkuliacija“: sapniški laukimai (ir kūnais rašyti laiškai)

Šiais metais „Cirkuliacija“ nebežymėjo vasaros pradžios, o persikėlė į rudens pabaigą. Atrodo, kad ši slinktis į kitą metų laiką ir jo diktuojamą atmosferą lėmė ir tam tikrus sceninius pasirinkimus. Šiųmetė festivalio tema – „Sugrįžimai (ir atradimai)“. Į festivalį sugrįžę kūrėjai stebino žiūrovus savo darbuose pasiūlytomis naujomis kryptimis, o naujai atrasti kūriniai dar kartą įkvėpė nerti gilyn į šiuolaikinio cirko pasaulį, kaskart skaudžiai suvokiant, kiek nedaug jo iš tiesų kokybiško pasiekiama Lietuvoje.

Programa buvo atidi žiūrovui: užsienio šalių atstovų pasirodymus vis keisdavo lietuviški darbai, tad festivalio dramaturgija natūraliai bangavo, leisdama susikoncentruoti ties rimtesniais darbais ir atsikvėpti lengvesnio turinio produkcijoje. Žvelgiant į Vilniuje pamatytus penkis programos kūrinius, ypač išryškėjo laukimo (kol kažkas ateis ir išspręs, pripažins) ir aplinkos spaudimo, absurdo bei net tam tikro sapniškumo motyvai.

Svarbu paminėti, kad „Cirkuliacija“ kasmet skiria didelį dėmesį edukacinėms veikloms, kur scenos meno lauko profesionalai turi galimybę plėsti žinias apie šiuolaikinį cirką. Šiais metais edukacija vyko bendradarbiaujant su Naujosios Vilnios kultūros centru. Festivalyje buvo atidaryta ir „Cirkuliaciją“ ne vienerius metus lydėjusio bei meninius įvykius atidžiai registravusio aktoriaus, fotografo Donato Ališausko fotoparoda.

Akimirka iš spektaklio ARMOUR, idėjos autoriai ir režisieriai - Arno Ferrera, Gillesʼis Polet / Belgija (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Apsiginkluoti jausmais

Belgijai atstovaujantys cirko menininkai Arno Ferrera ir Gillesʼis Polet kaip tik atliepė festivalio „Sugrįžimų“ temą: prieš trejus metus Kaune parodę spektaklį CUIR, šį kartą jiedu grįžo su darbu ARMOUR (liet. ŠARVAI). Spektaklyje peržiūrimos tiesioginės ir netiesioginės šarvų ir šarvavimosi reikšmės: tai ir išorinė apsauga nuo fizinės grėsmės, ir vidinė apsauga neįsileisti tam tikrų jausmų ar emocijų.

Šiame kūrinyje šokio ir akrobatikos jungtis tampa iššūkiu ir priemone – trys atlikėjai (be Arno ir Gillesʼio scenoje veikia ir Jeanas-Danielis Broussé), naudodami savo kūnus kaip žodžius, narplioja tarpusavio santykių mazgus: kaip išlaikyti pasitikėjimą, kai visuomenė moko konkuruoti? Ką reiškia intymumo kultūra vyrui, kuriam liesti kito vyro kūną tradicinėje aplinkoje iki šiol yra tabu? Ferreraʼos, Polet ir Broussé kuriamoje erdvėje vyrai, palikę „šarvus“ užkulisiuose, ieško ryšio. Tiesa, čia „šarvai“ kartais dalyvauja scenoje kartu su atlikėjais, bet dažniau tampa šypseną keliančiu atributu.

ARMOUR sceninė kalba yra ypač gyvybinga: per judesį prabylantis nerimas akimirksniu nuskaidrinamas humoru ir sveika saviironija. Vienas kito lietimas per fizinius užsiėmimus – kovos, sportinius susikibimus – tampa legalia erdve, įgalinančia kūnišką kontaktą. Kūrėjai šią erdvę dekonstruoja, atskleisdami ne tik absurdiškas situacijas, bet ir leisdami atrasti kitokį kūno egzistavimą šalia. Būtent čia atsiskleidžia švelnumo galia – ji tampa ne silpnumo, o tikrosios stiprybės įrodymu, tiltu, leidžiančiu užmegzti gyvą, nuoširdų kontaktą, ar net sukurti romantišką ryšį. ARMOUR patyrimas buvo kolektyvinė kelionė į jautresnį ir empatiškesnį vyriškojo identiteto suvokimą.

Akimirka iš spektaklio ARMOUR, idėjos autoriai ir režisieriai - Arno Ferrera, Gillesʼis Polet / Belgija (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Kontempliatyvi jėga

Pirmą kartą meno kolektyvą „Art for Rainy Days“ ir tuomet jų vis dar kūrybiniame procese buvusį darbą „How a Spiral Works“ teko regėti 2024 m., festivalyje „Helium“. Tuomet darbas maloniai nustebino savo išbaigtumu ir kryptingumu. Šių metų „Cirkuliacijoje“ šis kūrinys parodytas jau užbaigtas (tiesa, nedaug pakitęs, bet dar labiau išvalytas) ir jau įvertintas Latvijos kritikų bei pelnęs apdovanojimą. Ir ne šiaip sau: bendradarbiaujant kaimyninių šalių (Lietuvos ir Latvijos) atstovėms užgimęs „How a Spiral Works“ pakelia šiame regione kuriamų šiuolaikinio cirko pasirodymų kartelę gerokai aukštyn – tiek scenine švara, tiek konceptualiai ir kryptingai išplėtota tema.

„How a Spiral Works“ – introspektyvus darbas, pasižymintis išskirtine kontempliatyvia galia. Dviejų atlikėjų – Alisės Bokalderės ir Izabelės Kuzelytės – akrobatiniame ir choreografiniame pasirodyme naudojama porinė ir oro akrobatika su virve, taip pat hair hang (pakabinimo už plaukų) technika. Garsinė erdvė užpildoma elektronine muzika ir baltų folkloro skambesiais. Visa tai pateikiama asketiškoje vizualinėje aplinkoje: juoda scena, centre kabanti virvė ir dvi kūrėjos. „How a Spiral Works“ yra estetiškai ypač patrauklus darbas, leidžiantis lėtai į jį panirti ir lygiai taip pat lėtai jame būti. Kartu tai savotiškas kūrėjų kvietimas į gilų vidinį dialogą, kuriam prireiks laiko, o jo žiūrovas čia gauna pakankamai.

Akimirka iš spektaklio „How a Spiral Works“, idėjos autorės ir atlikėjos „Art for Rainy Days“, Lietuva / Latvija (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Laiškas spaudimui

Tarptautinis šiuolaikinis cirkas jau seniai tapo fizine platforma socialiniams reiškiniams ir asmeniniams išgyvenimams tyrinėti. Neretai tarptautinėje produkcijoje šios temos tyrinėjamos aštriau, lietuviškame cirke šios temos dar nėra iškeltos iki aštrios kritikos, tačiau į sudėtingą socialinių lūkesčių ir spaudimo erdvę Naujosios Vilnios kultūros centre nuotaikingai įžengti pakvietė „Kanta Company“ dueto – Kęsto Matusevičiaus ir Aino Mäkipää (Suomija) – kūrinys „Dear Pressure“ (liet. „Brangus Spaudime“).

Akrobatika ar balansas čia tampa fiziniu tekstu kasdieniame gyvenime tvyrančiam nematomam, bet nuolat juntamam spaudimui, kylančiam iš įsišaknijusių visuomenės normų, kūno ir lyčių stereotipų gniaužtų. Menininkai, remdamiesi subtiliu ir savitu fiziniu tyrinėjimu, kasdienes patirtis ir kovas dėl autentiškumo paverčia savita tikrove scenoje. „Dear Pressure“ kūrėjai neskubriai, bet apčiuopiamai kelia klausimą: ar esame spaudžiami to sunkio minčių, kurias savanoriškai susikuriame, ar visuomenės lūkesčių? Atrodo, kad „Kanta Company“ duetas nesiekia žiūrovo nustebinti akrobatiniais triukais, labiau tai panašėja į kūrinį, kuris lengvai, o kartu atsargiai kviečia žiūrovus prisijungti į šią kiek keistoką ir lengvai išprotėjusią sceninę tikrovę.

Akimirka iš spektaklio „Dear Pressure“, idėjos autoriai ir atlikėjai „Kanta Company“, Lietuva / Suomija (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Užsisukęs vilkelis

Šioje „Cirkuliacijoje“ regėjome ne tik Gildo Aleksos suformuotą meninę programą, bet ir jo, kaip režisieriaus, premjerą: Vinco Krėvės drama „Šarūnas“ (prodiuseris – „Teatronas“) Gildo rankose tapo šiuolaikinio cirko ir teatro spektakliu ant batuto. Krėvės dramoje atsiveria XIII a. Lietuvos kunigaikščio Šarūno portretas – valdovo, kurio galia ir maištinga prigimtis nuolat kertasi su jo vidinių prieštaravimų našta. Vinco Krėvės „Šarūnas“ – drama apie laisvės kainą, nepalaužiamą herojaus atsisakymą paklusti ir neišvengiamai tragišką idealizmo akistatą su tikrove.

Tautinio epo atsiradimas Dūmų fabriko scenoje – netikėtas; žiūrint spektaklį susidaro įspūdis, kad režisierius ieško tam tikrų Šarūno vidinio pasaulio atitikmenų dabartinio žmogaus pajautoje ir taip leidžiasi į vidinį herojaus (aktorius – Paulius Markevičius) labirintą, čia kyla veržlus troškimas iš gyvenimo išspausti kažką daugiau. Istorinė drama čia tampa tam tikra atspirtimi, išryškinant / numanant būtent vidinius šio nuožmaus valdovo bruožus. Šis Šarūnas – žmogus, įstrigęs tarp kartų projektuojamų vilčių ir savų siekių. Čia vyksta tam tikras egzistencinis plūduriavimas, ieškojimas to kažko. Anotacijoje užsimenama, kad, „Šarūnas“ yra pasakojimas apie laukimą, kol kas nors įvyks. Ir išties, spektaklyje šis beketiškas laukimas yra protagonisto erdvė, kur, lyg užsuktas vilkelis, veikėjas užsisukęs egzistenciniuose apmąstymuose ir realybėje nebeatranda savo kelio.

Šiame pasirodyme regime daugiau teatro, mažiau cirko disciplinos, naudojami režisieriui būdingi komiškai išplėtoti aktorių personažai (šmaikštus aktorių Mildos Tumės ir Mildos Jonaitytės duetas). Ir pats Šarūnas veikia kaip pusiau komiška ir infantili, pusiau tragiška – aplinkos nesuprasta ir nepriimta – persona: beveik švepluojantis, sakiniuose užsikertantis Šarūnas vieną minutę demonstruoja nepamatuotą pasitikėjimą savimi, kitą – jau sutrikusį, savimi nepasitikintį mažametį. Vienintelė vieta ir išsigelbėjimas, kur Šarūnas visas šias intensyvias emocijas gali pamesti – tai batutas; jis visiškai išlaisvina ir nieko nereikalauja. Tik šokinėti. Nenuilstančiai, be pabaigos. Šarūnui šokinėti padeda ir jį įkvepia dvi mūzos (atlikėjos – Gabrielė Emilija Aidulis, Aino Mäkipää). Atrodo, kad tik jos išties supranta šio protagonisto polėkį. Jos veikia nekvestionuodamos, užpildydamos erdvę įkvėpimu tiesiog užsimiršti. Bėda, kad ši užsimiršimo akimirka – tai tik trumpas blyksnis, išnykstantis vos nusileidus ant žemės.

Scena iš spektaklio „Šarūnas“, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Žmogaus netobulumo šventė

Šeši Monrealyje reziduojantys tarpdisciplininiai kūrėjai COVID-19 laikotarpiu susibūrė tyrinėti, kaip vis gilėjančiame atokume galima dalintis artumu. Taip gimė kanadiečių kompanija „People Watching“, per šiuos metus pelniusi tarptautinį pripažinimą. Jungdama akrobatiką, fizinį teatrą ir choreografiją, kompanija kuria vizualiai įtaigius kūrinius, kurių centre, žinoma, atsiduria žmogus ir jo kasdienės problemos.

Tai buvo neabejotinai didžiausia ir vitališkiausia šventė žiūrovo akims, įvykusi paskutinėmis festivalio dienomis. Kompanija „People Watching“ padovanojo įspūdingą reginį „Play Dead“: šis, nežinomą laiką ir nenusakomą erdvę atspindintis spektaklis aštriai ir žaismingai atskleidžia tiek žmogaus elgesio ir santykių vingius bei paradoksus, tiek mažas kasdienybės istorijas, kurias sapniškoje atmosferoje įrėmina dinamiška fizinė (akrobatikos, šokio ir beveik iliuzionistinė) raiška. Ir nors spektaklis neatrodo užsiimantis socialine kritika, mažose detalėse užčiuopiama žmogiškoji klaida leidžia šį kūrinį stebėti kaip žavų mūsų visų, žmogiškųjų būtybių, netobulumą, kuris yra už viską įdomesnis ir reikalingas. Tokius kūrinius norėtųsi įsidėmėti iki mažiausių detalių ir ilgai įsirašyti atmintin. Tačiau žiūrėjimo patirtį kiek apkartino kulminacinėje scenoje nuskambėjęs Čaikovskio Koncertas fortepijonui Nr. 1 b-moll, greitai sugrąžinęs į realybę ir skaudžiai priminęs atotrūkį tarp mūsų ir kitoje Žemės pusėje gyvenančiųjų.

Akimirka iš spektaklio „Play Dead“, trupė „People Watching“ / Kanada (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

***

Šių metų „Cirkuliacija“ išsiskyrė temų platumu, nuo vyrų intymumo tyrimų spektaklyje ARMOUR iki egzistencinio laukimo dramoje „Šarūnas“, ir kontrastinga programos dramaturgija, kuri leido patirti tiek išgrynintus, konceptualius darbus, tiek vizualiai įtaigius pasirodymus. Festivalio programa pabrėžė socialinio spaudimo ir žmogiškojo netobulumo motyvus. Vėlyvas ruduo festivaliui suteikė visai kitokią atmosferą, kurioje atsirado daugiau erdvės būti su kiekvienu spektakliu tiek, kiek norisi.

Akimirka iš spektaklio „Play Dead“, trupė „People Watching“ / Kanada (šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Ugnė Kačkauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama