Iššokti aukščiau bambos

Spektaklyje „Šarūnas“ aiškiai išsiskiria du uždari pasauliai: fizinis teatras ir draminis pasakojimas. Batutas tampa Šarūno pasauliu – erdve, kurioje jis ir jo pasekėjos patiria išbandymus, vidinius virsmus.

Į orą šokančius šiuolaikinio cirko atlikėjus pastaraisiais metais buvo galima išvysti beveik visuose svarbiausiuose Lietuvos šiuolaikinio cirko festivaliuose – ar tai būtų nutrūktgalviai iš Maroko trupės „Colokolo“, ar įspūdingas suomių trupės „Race Horse Company“ pasirodymas, žavėjęs ne tik abstrakčia fantastikos ir kosmoso tema, bet ir atlikimo kokybe. Vis dėlto lietuviško pasirodymo su akrobatiniu batutu iki šiol dar nebuvo.

Vėlyvą lapkričio 14-osios vakarą, šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Dūmų fabriko erdvėje pristatė premjerą – pirmąjį Lietuvoje spektaklį, kuriame šiuolaikinis cirkas susilieja su klasikine dramaturgija. Tai – „Šarūnas“, režisuotas Gildo Aleksos. Vien jau dėl batuto šis vakaras įeis į lietuviško šiuolaikinio cirko istoriją, tačiau vis tiek lieka klausimas – ar Aleksai pavyko pasiekti ambicingą tikslą ir sujungti teatrą bei cirką į organišką visumą?

Scena iš spektaklio „Šarūnas“, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Spektaklio teatrine ašimi pasirinkta lietuvių literatūros klasika – Vinco Krėvės drama „Šarūnas“. Tai simboliškas gestas: bandymas šiuolaikinio cirko kalba interpretuoti istorinį pasakojimą apie stiprų, moralinį stuburą turintį vadovą. Ši savybė spektaklyje pabrėžiama net pažodžiui, t. y. kaip kostiumo detalė pagrindinio veikėjo nugaroje. Atsižvelgiant į tai, kad Gildo Aleksos kūryboje nuolat dera ironija ir aštri, kritiška visuomenės analizė, toks teksto pasirinkimas veikia kaip aiškus meninis pareiškimas. Jis siunčia žinutę, kad tarpdisciplininiai kūriniai, gebantys įvairiomis formomis reflektuoti dabartį, tampa vis aktualesni.

Teatro kontekste tai atspindi aiškesnį poslinkį link horizontalesnio, kolektyviniu bendradarbiavimu grįsto kūrybos modelio. Kartu tai yra ir bandymas permąstyti santykį su nacionaliniais naratyvais bei istorinėmis tapatybėmis. Neatsitiktinai tomis pačiomis dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatytas spektaklis „Velnio nuotaka“ taip pat tapo mėginimu perkalbėti kanoninį kūrinį šiuolaikine kalba. Krėvės tekstas, nors sukurtas tarpukariu, skamba stebėtinai gyvai – jame keliami moraliniai konfliktai tarp meilės, pareigos ir valdžios nepraranda aktualumo ir šiandien. Juo labiau, kad spektaklyje naudojama originali teksto intonacija retkarčiais sušiuolaikinama, tad šio kūrinio pasirinkimas tampa tvirtu atspirties tašku fizinio teatro kalba plėtojamai interpretacijai.

Scena iš spektaklio „Šarūnas“, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Nepaisant išradingų ir pompastiškų Kotrynos Klaros Rupainytės kostiumų, primenančių, kad kalbama apie XX a. pradžią, ir įnirtingą ir ritmingą kovą mūšio lauke primenančios Jokūbo Tulabos muzikos, vizualiai ir akustiškai sujungiančių visus veikėjus, cirko ir teatro elementai čia egzistuoja greta, tačiau nesusikalba – jie ne susilieja, o išlieka atskirti tiek erdvėje, tiek dramaturgijoje.

Scenoje batutas įrengtas tarsi užribyje ir priklauso tik šiuolaikinio cirko menininkei Aino Mäkipää bei šokėjai Gabrielei Emilijai Aidulis. Tuo metu priekinėje scenos dalyje dirba kita komanda – aktorės Milda Jonaitytė ir Milda Tumė, kurios deklamuoja, dainuoja, bendrauja su publika. Tarp šių dviejų nesusiliejančių sceninių pasaulių manevruoja Paulius Markevičius, įkūnijantis Šarūną. Jo figūra, regis, turėtų būti tiltas tarp fizinio ir žodinio teatro, tačiau galiausiai lieka tarpinėje, neapibrėžtoje būsenoje.

Scena iš spektaklio „Šarūnas“, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Ši sceninė takoskyra primena ir ankstesnį Gildo Aleksos bandymą jungti teatrą su cirku spektaklyje „Itch“, kur taip pat ryškiai išsiskyrė „aktorių“ ir „atlikėjų“ funkcijos. Abu pavyzdžiai rodo tą pačią problemą: vietoj dialogo tarp disciplinų matome greta išdėstytus balsus, kurie veikia skirtingomis logikomis ir retai suskamba vienu ritmu. Nors ambicija – ieškoti naujo teatrinio žanro sandūros – aiški, rezultatas dažnai primena dvi nesusijusias spektaklio versijas toje pačioje scenoje. Esminė problema, regis, ta, kad vieniems leidžiama judėti, kitiems – kalbėti, ir vos keliems – daryti ir vieną, ir kitą. Tai kuria disonansą ir ribotumo pojūtį.

Dėl šios struktūros spektaklyje aiškiai išsiskiria du uždari pasauliai: fizinis teatras ir draminis pasakojimas. Batutas tampa paraleline scena – savotiška Šarūno ir vaidilučių erdve. Jos, vilkinčios vienodais kostiumais, primena šiurpias dvynes iš filmo „Švytėjimas“ (rež. Stanleyʼis Kubrickas, 1980). Batutas išnaudojamas gana įvairiai: Šarūnas ant jo deklamuoja hamletiškus monologus, vaidilutės karstosi tarp konstrukcijų, kuriamos rituališkos, pasikartojančios kompozicijos, paremtos kritimo motyvu. Kai kuriose scenose judesiai primena lietuvių liaudies šokius – tai suteikia kūnui kultūrinio atpažįstamumo.

Scena iš spektaklio „Šarūnas“, režisierius Gildas Aleksa („Teatronas“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Batuto simbolinė reikšmė ryškėja scenoje, kur viena iš vaidilučių pastumiama ant jo, nusimeta viršutinius drabužius ir ima klausytis Šarūno – tai momentas, kuriame fizinis veiksmas įgyja dramaturginę prasmę. Batutas tampa Šarūno pasauliu – erdve, kurioje jis ir jo pasekėjos patiria išbandymus, vidinius virsmus. Viena poetiškiausių scenų – smulkių akmenėlių byrėjimas ant batuto paviršiaus, lydimas pasikartojančio vaidilutės kritimo. Šis vaizdinys hipnotizuoja ir asociatyviai primena prancūzų choreografo Yoanno Bourgeois eksperimentus su išcentrine jėga.

Nors Aleksos „Šarūnas“ nepasiūlo naujos klasikinio teksto interpretacijos, pats bandymas perkelti jį į tarpdisciplininę – cirko ir teatro – erdvę vertas dėmesio. Tokie eksperimentai lietuviškame šiuolaikiniame cirke vis dar reti, todėl net ir ne iki galo suskambėję bandymai čia tampa svarbūs – pirmiausia, kaip tarpžanrinių jungčių paieškos ženklai.