Kūrinys, kuris dar nesibaigė

Įsivaizduotoji Čiurlionio „Jūratė“: tai kūrinys, atliepiantis neišpildytą praeitį ir gana nutolęs nuo dabarties, pakibęs labai poetiškoje laiko neapibrėžtyje; svarbu pažymėti kūrinio „įvykiškumo“ dvasią, kuri net premjerų gausiais laikais nėra dažna.

Įdomu, kaip mūsų kultūros, muzikos istorija būtų pakitusi, jeigu Mikalojus Konstantinas Čiurlionis būtų įgyvendinęs savo ir Sofijos svajonę, pirmą kartą užfiksuotą 1906 m. sausio laiške jo broliui, ir sukūrę operą. Kokia būtų mūsų nacionalinė opera, jeigu jos istoriją pradėtume skaičiuoti ne nuo Miko Petrausko „Birutės“, beje, parašytos tais pačiais 1906 m., o nuo Čiurlionio „Jūratės“, turėjusios įkūnyti vieną gražiausių meilės pasakojimų lietuvių kultūroje?

Šis klausimas, matyt, nugula į tą pačią „o jeigu“ kategoriją, kaip ir klausimas, kokie būtume, jei nebūtų nelemtų pusšimčio okupacijos metų, karo, tremties ir daugelio kitų visą regioną ištikusių negandų. „Kas būtų, jeigu būtų“ dažniausiai ir lieka tik retoriniu svarstymu, pakibusiu ore, tačiau „Jūratės“ klausimas ėmė ir nusileido į Vilniaus senojo teatro sceną, kur prodiuserės Anos Ablamonovos suburta didžiulė kūrybinė komanda Čiurlionio jubiliejiniams metams riedant į pabaigą pristatė XXI a. kūrėjų akimis ir ausimis įsivaizduotą Čiurlionio „Jūratę“.

Scena iš įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ (NOA festivalis, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka

Rašydama pirmąsias pastraipas jaučiu, kad rašau sau nebūdingai poetiškai, gal net kiek sentimentaliai, tačiau „Jūratės“ premjeros kontekstai ir pats pastatymas to tarsi prašosi. Prieš premjerą, darydama interviu su kūrėjais, dalies jų klausiau, ar „Jūratė“ arčiau čiurlioniškosios XX a. pradžios, ar visgi XXI amžiaus. Nors jie kalbėjo apie šių dviejų laikmečių dialogą, man, pamačius premjerą, tai vis dėlto buvo kūrinys, atliepiantis neišpildytą praeitį ir gana nutolęs nuo dabarties, pakibęs labai poetiškoje laiko neapibrėžtyje.

Visuomet prieš pradėdama naują tekstą galvoju, ką svarbiausio noriu pasakyti. Galvodama apie įsivaizduojamos Čiurlionio „Jūratės“ premjerą neatsikračiau minties, jog man šiame tekste svarbu pabrėžti kūrinio „įvykiškumo“ dvasią, kuri net premjerų gausiais laikais nėra dažna. Vilniaus senasis teatras, užpildytas meno ir kultūros lauko žmonių, taip pat – ir užsienio svečių, iš tikrųjų buvo virtęs laiko kapsule. Pats teatras labai tiko šiai premjerai – jo kuklumas ir atmosfera buvo tokia, kokios mes būtume galėję tikėtis XX a. pradžioje, jei Čiurlionis „Jūratę“ būtų spėjęs sukurti ir pristatyti. Tačiau pati premjeros laukiau ir su šiokia tokia baime. Neįgyvendintos svajonės, atklystančios iš kultūros istorijos, paprastai turi kažką sakralaus – erdvę įsivaizduoti, kad jos galėjusios tapti kažkuo ypatinga. Tokio masto kolektyviniai neišsipildymai kartais tampa mūsų tapatybės dalimi, viltimi apie kažką didingo, priklausančio mums visiems. Realybė gi, deja, dažniau būna proziška ir nebūtinai tokia pakylėta. Tikrų žmonių sukurtas kūrinys daug rizikingesnis nei vizija, kurią kiekvienas sau galime susikurti. Todėl smagu parašyti, kad nenusivyliau, nors nemažai dalykų šioje operoje man ir nepatiko, atrodė taisytini ar neišbaigti, gal neįmanomi išbaigti taip, kad nekeltų klausimų ar nepasitenkinimo.

Scena iš įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ (NOA festivalis, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka

Viename savo tekstų apie šiųmetį NOA (Naujosios operos akcijos) festivalį jau rašiau, kad „Jūratėje“ labiausiai man užkliuvo muzika. Prieš premjerą buvo daug ir plačiai kalbėta apie tai, kad operai įsivaizduoti buvo pasitelktas dirbtinis intelektas. Jis kūrybos procesuose naudojamas vis plačiau ir, matyt, šie procesai tik intensyvės, tačiau profesionaliojoje scenoje, bent jau Lietuvoje, tai yra vis dar šiokia tokia naujovė. Tiesa, Mantautas Krukauskas, vienas trijų kompozitorių, dirbusių prie „Jūratės“ partitūros, jau buvo sykį pasitelkęs dirbtinį intelektą operos scenoje (atkuriant „Andromedą“, vieną operų, XVII a. rodytų Vilniaus Žemutinėje pilyje). Šį kartą su dirbtiniu intelektu eksperimentavo ne jis vienas, o kartu su kolega Mykolu Natalevičiumi. Tada, sugeneruotą ir jųdviejų redaguotą klavyrą, perėmė orkestruoti Arvydas Malcys, prie Čiurlionio kūrybos prisilietęs jau ne pirmą kartą. Kompozitoriai dirbtinį intelektą daugiausia „maitino“ vėlyvąja Čiurlionio fortepijonine kūryba, bandę, jų teigimu, atspindėti tą stilių, kokiu Čiurlionis būtų galėjęs rašyti muziką „Jūratei“ (kurios muzika, net jos fragmentai, deja, mūsų nepasiekė). Įdomiai muziką charakterizavo operos dirigentas Karolis Variakojis, teigęs, kad orkestras čia apmąstomas per fortepijoninę kūrybą.

Klausydamasi premjeros viso to ieškojau ir bent dalį radau. „Jūratės“ muzikoje išties daug vėlyvajai Čiurlionio kūrybai būdingo fragmentiškumo, neužbaigtumo, bet kartu – akivaizdžiai struktūrinio mąstymo, tolstant nuo tonalumo, nors tai, žinoma, atspindi ir XXI a. kompozitorių kūrybinius nusiteikimus. Tik vokalinės partijos, ypač choro, atliepia jau visai kitą muzikos idiomą – net patys kompozitoriai prieš premjerą juokavo, kad vietomis „Jūratėje“ pakvimpa dainų švente. Išties, choro motyvai kai kada atrodė net pernelyg paprasti, tarsi atklydę iš kito pasaulio. Bet šis – kitoks pasaulis – taip pat buvo Čiurlionio pasaulis, su visomis jo harmonizuotomis liaudies dainomis ir meile liaudies dainai.

Scena iš įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ (NOA festivalis, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka

Vis dėlto operoje „Jūratė“, – gal net šiek tiek keista tokiame žanre, – dominuoja instrumentinė muzika, o ji, ypač pirmoje operos dalyje, man nenustojo kelti abejonių. Kartais atrodydavo, kad muzika neturi krypties, lyg kažkur užstringa, kai tuo metu mintis scenoje juda į priekį. Norėjosi labiau išgrynintos muzikinės dramaturgijos, „minties aiškumo“, kuris, net ir fragmentuotoje vėlyvojoje Čiurlionio kūryboje, gali būti užčiuoptas. Sunku pasakyti kodėl, bet antroji operos dalis atrodė labiau išgryninta, gaivesnė, aiškesnė ir nuoseklesnė muzikos dramaturgijos aspektu. Kalbant apie „Jūratės“ orkestruotę, kompozitorius Arvydas Malcys minėjo, kad jam norėjosi didesnio orkestro, tačiau teko atliepti galimybes. Man telieka jam pritarti – tikrai norėtųsi didesnio orkestro. Vietomis orkestruotė atrodydavo tuštoka, o tai, mano manymu, taip pat turėjo įtakos santūriam įspūdžiui apie operos muziką. Na, o pati orkestruotės idėja buvo artima XX a. garsų pasauliui su impresionizmo ar ekspresionizmo apraiškomis. Tačiau „Jūratės“ muzikai neskelbčiau verdikto, nes bent dalis įvardytų trūkumų, mano manymu, galėtų būti eliminuoti.

Atlikimo požiūriu kūrinys įgyvendintas profesionaliai. Buvo labai džiugu šiuolaikinės operos premjeroje girdėti dainininkus, kurie žiba ir klasikinėje tarptautinėje operos scenoje – neretai jie aplenkia šiuolaikinių operų kontekstus. Laurynos Bendžiūnaitės Jūratė – tvirta ir ryžtinga, talentingai atlikta. Romanas Kudriašovas, dainavęs Kastytį, dar kartą priminė apie savo gražų tembrą, tik visą pastatymą man atrodė sutrikęs – tarsi bandantis nepamiršti žodžių ar melodijos. To sutrikimo balse negirdėjau, bet jo sceninė laikysena liudijo neužtikrintumą. Maloniai nustebino Raimondas Juzuitis, kurio Perkūno vaidmuo buvo nedidelis, bet svarus. Senokai buvau girdėjusi šį solistą, o paliko tikrai gerą įspūdį. Choras „Jauna muzika“ savo talentu jau nebestebina; na, o Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su kviestiniais instrumentininkais taip pat solidžiai įgyvendino premjeros uždavinius, nors orkestrui su dirigentu Karoliu Variakoju priešakyje, interpretaciniu aspektu erdvės paieškoms dar lieka plačios.

Scena iš įsivaizduojamos M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ (NOA festivalis, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka

Manau, daugelis man pritars, kad įsivaizduotosios „Jūratės“ tikrasis grožis – tai talpi, subtili ir elegantiška sceninė kūrinio vizija, kurią sukūrė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, choreografė Sigita Mikalauskaitė, pati šokusi / vaidinusi Sofiją, bei scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik. Scenos užuolaidai atsivėrus, publika pamatė du ore pakibusius aktorius – Telmaną Ragimovą (Konstantiną) ir Sigitą Mikalauskaitę (Sofiją). Vėliau, pakitus šviesoms, paaiškėjo, šią magiją kūrė milžiniškas virš scenos pakabintas veidrodis, kurio paraleliniame pasaulyje stebėjome Jūratės ir Kastyčio, taip pat Konstantino ir Sofijos istoriją. Idėja man atrodo stipri: juk „Jūratė“ iš tikrųjų buvo Čiurlionio ir Sofijos meilės atspindys, jųdviejų bendra kūrybinė vizija, tad mintis šias dvi legendas perpinti atrodo įtikima. Taip ši „Jūratė“ tarsi šiek tiek atitolo nuo konkrečios istorijos ir virto abstrakčia legenda apie meilę ir netektį. Viso spektaklio metu nenustojau žavėtis Sigitos Mikalauskaitės judesio plastika, tačiau ji – šokėja ir choreografė, o štai Telmanas Ragimovas, aktorius, išties stebino savo choreografine įtaiga. Jų darna buvo poetiška ir gili, tarsi subtiliai tapomas gyvas paveikslas. Beje, nuo pat pradžių ir stebėdama visą spektaklį nenustojau mąstyti, jog bendra vizija atspindi ir Gintarės Radvilavičiūtės patirtį dirbant lėlių teatre.

Jau spėjo pasirodyti ne viena įsivaizduotosios „Jūratės“ recenzija, daugelis jų analitiškai kalba tiek „už“, tiek „prieš“. Kol kas neaptikau nė vienos „triuškinančios“, bet ir nė vienos liaupsinančios – kažkur ten, „per vidurį“, su daug minčių ir apmąstymų šis kūrinys ir palieka. Daugelyje tekstų vis dėlto atsispindi santykio su Čiurlioniu ir tuo, ką jis paliko ir kas išliko, klausimas. Neslėpsiu, šis klausimas vos sužinojus apie šią premjerą kirbėjo ir man. O kaip Čiurlionis, kiek jo bus ir kiek turi būti šiame operos vaizduotės žaidime? Vis dėlto šį tekstą redaguodama ir baigdama praėjus kelioms savaitėms po premjeros, savyje ėmiau rasti vis daugiau erdvės supratimui, kad šiai įsivaizduotai „Jūratei“ esant savotiška Čiurlionio minčių tąsa, ji nėra įsipareigojimas. Kūrėjų idėjų autonomiškumas, kad ir auginamas iš kone archeologiškai tyrinėtų Čiurlionio ir Sofijos idėjų apie „Jūratę“, visgi yra nenuneigiamas, ir būdai, kuriais jie įsileidžia originalias Čiurlionio idėjas – jų autentiškos ir laisvos kūrybos dalis. Neapleidžia mintis, kad ši „Jūratė“ dar gali evoliucionuoti. Stebėsime ir toliau įsivaizduosime.