Seksualinė prievarta – ir smurtas, ir kūryba

Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.

Paskutinį šių metų spalio rytą mano feisbuko sienoje atsidūrė nesekamo Vytauto Sinicos įrašas, kuriame politikas džiaugėsi latvių parlamento sprendimu pasitraukti iš Stambulo konvencijos. Po juo, žinoma, buvo gausybė džiaugsmingų politiko gerbėjų komentarų.

Po kelių dienų sužinojome, kad Latvijos prezidentas grąžino Seimui persvarstyti įstatymą. Tačiau tuomet mane sujaudino sutapimas: dvylika valandų prieš išvysdama komentarą, sėdėjau HAU salėje Berlyne ir žiūrėjau brazilės menininkės Carolinos Bianchi spektaklį „The Brotherhood“ (liet. „Brolija“) apie vyrų smurto prieš moterį prigimtį. Toks kontekstas sugrąžino prie svarstymų: kodėl taip aršiai priešinamasi dokumentui, kurio pagrindinė idėja yra pasmerkti smurtą prieš moteris? Dar daugiau: kam šis įstatymas toks pavojingas, kad bandoma interpretacijomis nukreipti dėmesį nuo jo esmės ir perkelti prie „kažko daugiau nei dvi lytys“ (nes būtent taip dauguma neskaičiusiųjų supranta dokumento problemiškumą)?

Gali būti, kad pavojinga daugybei galios pozicijoje esančių vyrų. Nors su galia žmogus įgyja ir didesnę atsakomybę, dažnas tai suvokia kaip privilegiją kelti savo poreikius aukščiau kitų žmonių teisių ir laisvių. O atsisakyti įgimtų ar įgytų privilegijų drįstų tik labai nedaugelis.

Skaitytojams priminsiu, kad Carolina Bianchi išgarsėjo 2023-iaisiais pastatytu spektakliu „A Noiva e o Boa Noite Cinderela“ (liet. „Nuotaka, arba Labanakt, Pelene“). Tai buvo pirmoji dalis numatytos trilogijos „Cadela Força“ (liet. „Kalės galia“), kurioje remtasi Bianchi magistro darbo tyrimu apie seksualinį smurtą ir moterų nužudymus bei pradėta koncentruotis į seksualinio smurto ir meno istorijos sąsajas. „Brolija“ – tai antroji trilogijos dalis, kurioje toliau gausiai iliustruojama vyrų privilegija likti nenubaustiems už smurtą prieš moteris.

Dar vienas priminimas: Bianchi tyrimą įkvėpė jos pačios patirtas seksualinis smurtas.

Scena iš spektaklio „Brolija“, režisierė Carolina Bianchi (Berlyno HAU, 2025). Mayros Azzi nuotrauka

O dabar grįžkime prie privilegijų, kurių turėtojai tiki esą savaime geresni už kitus arba patys nesuvokia esantys išskirtinėje situacijoje. „Brolijos“ pradžioje Bianchi užčiuopia bene svarbiausią vyrų privilegijuotumo šaknį. Į sceną žengia vyras, rankoje laikantis kūdikį vaizduojantį rekvizitą. Tai yra pirmasis prologas, kuriame žiūrovai klausosi naujagimiui berniukui sakomo monologo. Suaugusiojo kalba programuoja būsimą vaiko gyvenimą: jis bus ypatingas, išskirtinis, jam bus viskas leidžiama. Ilgainiui jis paniekins savo motiną bei visa, kas moteriška, ir galiausiai pradės smurtauti – psichologiškai, fiziškai, seksualiai.

Nusivyliau supratusi, jog tai – vienintelė spektaklio scena, kurioje bandoma atverti seksualinio smurto normalizavimo priežastis. Visa kita „Brolijoje“ veikiau iliustruoja seksualinio ir kitokio smurto prieš moteris atvejus.

Pavyzdžiui, antrajame prologe žiūrovai ekrane stebi Bianchi monologą, kuriame ji eksponuoja vyrų režisierių ir moterų aktorių dinamiką profesionaliajame kūrybos lauke. Monologo dramaturgiją ji atremia Antono Čechovo „Žuvėdra“, kurios personažą Treplevą įvardija vyrų aktorių išsvajotu vaidmeniu, o Niną apibūdina kaip pašautos žuvėdros, t. y. nutildytos moters aktorės, metaforą. Toks požiūris mums neįprastas, nes lietuviškoje teatro mokykloje įprasčiau moterims svajoti apie Ninos vaidmenį, o Treplevą suvokti kaip nutildyto jauno talentingo vyro pavyzdį.

„Nuotakoje, arba Labanakt, Pelene“ Bianchi pabrėžė menininkių istorijas ir rinkosi performatyvią raišką. „Brolijoje“ – kur kas daugiau kalbų, o turinyje dominuoja vyrų režisierių ir moterų kūrėjų santykiai. Tai stebėti greitai pabosta, nes informacija nėra nauja. Teatro profesionalai tai žino iš asmeninės patirties, o, pavyzdžiui, Lietuvos žiūrovai panašų turinį galėjo matyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „Sirenų tyla“. Bianchi pavyzdys patvirtina, kad ten vaizduota kultūra įsišaknijusi ne tik Lietuvos scenoje.

Scena iš spektaklio „Brolija“, režisierė Carolina Bianchi (Berlyno HAU, 2025). Mayros Azzi nuotrauka

Didesnio įspūdžio nepalieka ir Bianchi interviu su fiktyviu režisieriumi Hansu Klaasu, kurio personažas (suvaidintas vokiečių aktoriaus Kai Wido Meyerio) yra bet kurio režisieriaus-žvaigždės atitikmuo. Pokalbis kelia juoką, nes smurtui palanki, iškreipta vyrų režisierių galios santykių samprata pristatoma kritiškai ir ironiškai. Esame pripratę, kad režisierius, kuris vedasi su juo dirbančias aktores į lovą, kuris laido seksistines replikas, kuris tiki, kad be jo vaidinantieji būtų niekas ir kuris teigia įkvėpimo besisemiantis tik iš geriausiai žinomų vyrų menininkų, – tai normalus eilinis profesionalas. Kaip ir dauguma kitų, ši scena sukurta šokiruoti, tačiau profesionalų neturėtų stebinti. Tačiau netikėta tai, kad režisieriaus reakcijos į klausimus apie seksualinio pasitenkinimo reikšmę kūryboje praplėtė vieną įdomiausių Bianchi spektaklio idėjų: spermos išleidimas dalies žmonių yra suvokiamas kaip kūrybinis aktas arba kaip kūrybai reikalingas procesas.

Kaip ir „Nuotakoje, arba Labanakt, Pelene“, „Brolijoje“ išgirstame ne vieną „kūrybišką“ seksualinio smurto pavyzdį. Daugumą jų, cituodami Bianchi tyrimą, „Brolijoje“ perskaito prie ilgo stalo susėdę vyrai. Šioje scenoje iškart prisiminiau Gildo Aleksos ir „Teatrono“ spektaklį „Make Love“. Jo metu skambančioje dainoje „Consentas“ moterys kalba apie tai, kad šypsena, materialinės dovanos ar apsilankymas vyro namuose anaiptol nereiškia sutikimo, o dainos pabaigoje pasako: „na, o jei mūsų neišgirdote, paklausykite vyrų“, – tuomet tuos pačius žodžius dainuoja vyrai. Juokinga ir graudu; esu tikra, kad beveik visos moterys patyrė istorijas, kai jų žodžiai buvo ignoruojami, tačiau vyrams pasakius tą patį buvo sulaukta entuziastingo pritarimo.

Minėtoje „Brolijos“ scenoje į paširdžius smogia nemaloni tiesa. Kaip buvo nuobodu n-tąjį kartą klausytis apie žalingą režisierių ir aktorių ryšių dinamiką, taip ir prievartavimų istorijos greitai tampa nebeįdomios. Vienas aktorių sustoja ties vienos skaitomų istorijų viduriu ir tarsteli: „na, dar vienas išprievartavimas“. Ir meta popierių už nugaros. Nes pripratome. Nebešokiruoja. Ir ne vien smurtaujančių vyrų; nuo informacijos pavargsta ir moterys, ir mamas, dukras, seseris, drauges turintys vyrai, ir bet kurios lyties smurtą patyrusios aukos bei jų giminės.

Nors visos spektaklio temos skaudžios, ne kiekviena jo scena skaudino. Buvo nuoširdžiai juokinga stebėti Bianchi sprendimą masturbuotis vibratoriumi, fone skambant prancūziškam 1972-ųjų metų interviu su Tadeuszu Kantoru. Kalbos nesuprantu, tačiau tarptautiniai žodžiai pasufleravo, kad įraše filosofuota apie egzistencializmo sąvoką ir jo raišką to meto teatre bei politinėje realybėje. Orgazmo (netikiu, kad tikro) metu menininkė išrėkia Kantoro vardą ir prisipažįsta jį mylinti. Atrodo primityviai, tačiau taip pat primityviai atrodo ir susižavėjusių gerbėjų minia, klausanti nebūtinai rišlių režisierių vapaliojimų apie pasaulį, kuris egzistuoja tik jų galvoje ir neturi daug bendra su realybe.

Komiškos detalės padeda ištverti menininkės išreikštą skausmą dėl smurto prieš moteris ir gedulą dėl asmeninių patirčių. Ar tai galima pamiršti? Nežinau, tačiau iš traumines patirtis tiriančių profesionalų esu girdėjusi, kad patyrus išprievartavimą beveik neįmanoma visiškai atsigauti. „Kalės galios“ trilogija – tai Bianchi terapija ir bandymas iš naujo įkvėpti save džiaugtis gyvenimu. Tačiau Bianchi kūryba tarptautinio pripažinimo sulaukia ne dėl saviterapijos, o dėl talento atrasti bei pritaikyti menines priemones, paveikesnes už pliką realybės atvaizdavimą. Ji geba lokalias patirtis paversti globaliomis: gilų asmeninį skausmą sudeda į tvirtus spektaklio pamatus, ant kurių stato prabangius kūrybos rūmus.

Scena iš spektaklio „Brolija“, režisierė Carolina Bianchi (Berlyno HAU, 2025). Mayros Azzi nuotrauka

Kaip jai pavyksta neiškelti stiprių asmeninių patirčių viršum meninės raiškos?

Bianchi nuėjo ilgą kelią atlikdama magistro darbo tyrimą. Ji išsamiai susipažino su smurto prieš moteris mastu ir pavyzdžiais bei išmoko suvokti savo patirčių vietą pasaulio kontekste. Tai padėjo neprisirišti prie jų unikalumo.

Be to, menininkė sugeba to unikalumo neneigti ir nuo jo nebėgti, kad ir kaip praeities istorijos baugintų. Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau nei parodo. Savo patirtis aukščiau visko iškeliantys menininkai paprastai reikalauja žiūrovų pajusti tą patį, ką jie patyrė. Bianchi nebruka žiūrintiesiems smurtinių patirčių. Ji kviečia pajusti tai, ką juto tirdama smurto prieš moteris reiškinį, o ne jį išgyvenusi. Turbūt todėl jos kritika vyrams neišauga į neapykantą: Bianchi kviečia suprasti ir šlykštėtis savo pačių užsimerkimu prieš smurtą, o ne tiesiog apsikeisti galios pozicijomis.

HAU salėje moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų, ypač mažai – vidutinio amžiaus ir vyresnių vyrų. Tačiau jei prestižiniuose festivaliuose šįmet rodytą „Broliją“ aplankė bent keletas režisierių-žvaigždžių, gali būti, kad strėlės susmigo ten, kur ir turėjo.

Tekstą pabaigsiu tuo, kuo ir pradėjau. „Brolija“ geriau už bet kokius straipsnius ar komentarus padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija. Ją priėmus per vieną dieną niekas nepasikeis. Tačiau dokumentas įpareigoja valstybines institucijas atsakingai žiūrėti į bet kokio smurto prieš moteris atvejus ir aiškinantis tokias bylas taikyti aukščiausius standartus. Jei visuomenės sąmonei toks dokumentas atrodo žalingas vien dėl to, kad jame yra ir sunkiau atpažįstamos lytims apibūdinti naudojamos sąvokos, tai yra labai labai blogas ženklas. Pirmiausia – moterims, mamoms, dukroms, sesėms, draugėms, partnerėms. O greta jų esantiems vyrams – dar blogesnis.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aušra Kaminskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama