Naujosios operos akcija (2): opera-ne-opera

Kūriniai atvėrė iki šiol beveik negirdėtą ir neregėtą ansambliškumą be hierarchijos; stebino operos solistų ir muzikantų absoliutus į(si)traukimas į sceninį veiksmą LLLLOVE, kaip ir nepaprastai aktyvus choro vaidmuo „Sporose“.

Kompozitoriaus Jono Jurkūno, skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio, režisierės Erikos Vizbaraitės bei choreografų komandos alfabetizuota meilės istorija LLLLOVE grįsta eksperimentinio Karen Reimer (Eve Rhymer) romano „Legendary Lexical Loquacious Love“ logika – išrikiuoti žodžius abėcėlės tvarka. Taigi, LLLLOVE scenoje – tai ir meilė pagal alfabetą, ir meilės ABC. Kūnais, balsais ir garsais, judesiu ir gestais čia nepasakojamos istorijos, veikiau manifestuojama neapčiuopiama meilės išraiška, jos genezė ir tapsmas – o juk šis, pats sudėtingiausias, ryšys būdingas ir ankstyviausioms žmonijos raidos formoms, kai buvome panašesni į beždžiones nei į „protinguosius“ – nuo artimo ryšio užuomazgų homo habilis iki šio poreikio apsėstų homo sapiens.

Tokį, atrodytų, ekstremaliai abstrahuotą kūrėjų svarstymą „kas yra meilė“ įžemina spektaklio forma – tai garso-judesio meditacija, išlaisvinanti žiūrovą nuo įpročio ieškoti pasakojimo kaip tradicinio atramos taško. Nors linijinė istorija neegzistuoja, bet vaizdo projekcijoje eilutė po eilutės išrašytos žodžių sekos čia yra svarbios: meilė, kaip ir viskas, žinoma, prasideda nuo artikelio; toliau nepabėgsime ir nuo been, ir nuo before; šioje meilėje svarbus ir body – ne šiaip sau jo čia net devynios eilutės; o kur dar jam kūno dalimis akompanuojantys cheeks, chest ir visa kita. Dear skaitlingumu pralaimi prieš death, o šis – prieš visoms meilėms neišvengiamą finally. Nuo pat pradžių įdomu ir traukia žaisti lingvistinius žaidimus – sekti išpreparuoto žodžio svorį teksto visumoje, tačiau kūrėjai neleidžia užsižaisti ir kreipia dėmesį nuo ekranų į scenos aikštelę, kurioje it kokia piligrimų procesija migruoja šokėjai ir solistai, vokalizuodami raides, artikuliuodami pavienius žodžius, jungdami juos į frazę ir patys jungdamiesi į grupes. Plačiąja prasme – tai žmonės-planetos, ieškantys savo vietos, sąryšių (sąskambių?) visatoje. Su jais išvien ir muzikantai-instrumentalistai, pradžioje kuriantys garsinę erdvę (regis, siųsdami minimalistinius linkėjimus Philipo Glasso Ensteinui ir jo Satyagrahai, ir vėl barokiniam Henryʼio Purcellio Šalčio arijos staccato), vėliau prisijungiantys prie veikiančiųjų scenoje.

Akimirka iš alfabetizuotos meilės istorijos LLLLOVE (aut. Jonas Jurkūnas, Erika Vizbaraitė, Donatas Jankauskas-Duonis). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Įgarsinamas tekstas ir vaizdas čia (šioje meilės istorijoje) juda priešingomis kryptimis: būtybių žodžiams evoliucionavus į frazes ir sakinius, jos pačios – primityvėja, t. y. primatėja iki žmogbeždžionių. O šios, jau seniai pastebėta, kaip ir žmonės, yra asmenybės ir pasižymi individualizuotu elgesiu bei poreikiu kurti socialinius santykius. Ne veltui šioje LLLLOVE net devynios eilutės buvo skirtos body, nes čia meilės kalba – judesio, kildinama iš kūno impulsų. Regis, pirmąkart teko matyti taip lygiaverčiai bendroje choreografijoje veikiančius šokio profesionalus (Erika Vizbaraitė ir Mantas Stabačinskas), operos solistus (Gunta Gelgotė, Nora Petročenko, Paulius Klangauskas, Nerijus Masevičius) ir muzikantus (Salomėja Kalvelytė, Paula Bagotyriūtė, Filippos Raskovic, Dominykas Snarskis).

Radikali tekstinio pasakojimo dekonstrukcija šioje LLLLOVE atskleidžia, kad sutraukius loginius ryšius – esmė pasilieka. Nes bet kokia meilė yra procesas, savyje talpinantis nuo A iki Z; nes meilė yra visi tie žodžiai, o jos šerdis veikiausiai kaip tik tai – kas slypi už jų. Love is...

Akimirka iš alfabetizuotos meilės istorijos LLLLOVE (aut. Jonas Jurkūnas, Erika Vizbaraitė, Donatas Jankauskas-Duonis). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

(Są)ryšiai ir (są)skambiai – ne tik LLLLOVE, bet ir debiutinio vizualaus meno kūrėjų „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) bei kompozitoriaus Mišos Skalskio performatyvaus kūrinio „Sporos“ pagrindas. Žanriškai įvardytas kaip „harmonijos ir disonansai grybaujant su terapeutu“, „Sporos“ iš esmės yra kelionė par excellence – protagonistės (ir mūsų visų) pagrybavimai per gyvenimą, psichoterapinė kelionė į save, gyvenimas kaip kelionė (į Anapusinio pasaulio amžinybę).

Su Justinos Mykolaitytės protagoniste, gulinčia psichoanalitiko kušetėje, nesunku tapatintis dabartinių 30/40-mečių kartai. Tik jos psichoterapeutas – virtualusis DI, vadinasi, šiuolaikinis orakulas – it chiromantas skaitantis iš delno. Situacijos šiuolaikybė čia laiko spirale remiasi į senojo graikų pasaulio sampratą ir dramą: įspūdinga ir iškilminga Vilniaus universiteto Aula Parva erdvė tą pojūtį tik sustiprina, kaip ir antikinis choras, vedantis dialogą su protagoniste, ją adoruojantis prigulusią aulos „altoriuje“ it renesansiniame anatomijos teatre (o psichoterapija – argi ne tas pats minčių anatomikumas?).

Akimirkos iš harmonijų ir disonansų grybaujant su terapeutu „Sporos“ (aut. „Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

„Sporų“ chorui kūrinyje tenka esminis vaidmuo – tai pats tikriausias choras, kūrinio kūnas ir balsas, sąmoninga bendruomenė, kurios kiekvienas narys įdomus savo individualiais balsiniais ir buvimo bruožais. Tokį tikrumą gali išlaikyti tik iš mėgėjų muzikuoti suburta grupė, nestingdoma profesionalumo kriterijų, tačiau patikima, gebanti išbalansuoti tarp „dainuoti save“ ir „dainuoti iš natų“ („Sporų“ choro vokalinių praktikų kuratorius Vaidas Bartušas). Galų gale, stipri bendruomenė – tai irgi beveik terapija. Šių Sporų balsų kvietimu nesunku pasikliauti ir kartu su jais rituališkai iškeliaujame paskui kojomis į priekį išneštą protagonistę – tamsiu tuneliu pirmyn į šviesą, kur pasitinka dangiškieji vargonai ir toje Anapusybėje pagaliau prisijungiame prie bendruomenės, iniciacija pavyko.

Festivalio komunikacijos kampanija šiemet tvirtino, kad viskas yra naujoji opera: LLLLOVE yra naujoji opera, „Sporos“ – taip pat. Ir iš tiesų šioji naujoji, kitaip tariant opera-ne-opera, nepaisant nė vieno kūrinio požanrio – tai vyktų alfabetizuotai ar grybaujant – vis vien savo prigimtimi yra menų sintezės pagrindu sukurti darbai pačia giliausia operine prasme, kuriuose muzikai ir muzikavimui neabejotinai tenka pamatinė, visa jungianti reikšmė. Tiek vienas, tiek kitas kūrinys atvėrė iki šiol beveik negirdėtą ir neregėtą ansambliškumą be hierarchijos; maloniai stebino operos solistų ir muzikantų absoliutus į(si)traukimas į sceninį veiksmą LLLLOVE, kaip ir nepaprastai aktyvus – choro it pirmaplanio solisto – vaidmuo „Sporose“. Šie du kūriniai buvo neabejotinai konceptualiausi ir šiuolaikiškiausi visoje 9-ojo NOA festivalio programoje, didžiausią įspūdį ir apmąstymo malonumą suteikę darbai.

Bus daugiau

Akimirkos iš harmonijų ir disonansų grybaujant su terapeutu „Sporos“ (aut. „Pakui Hardware“ – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda). Andrejaus Vasilenko nuotrauka