Naujosios operos akcija (1): opera-ne-opera

Karolis Kaupinis „Dainų šventėje“ atiduoda galią dominuoti vaizdo medijai ir būtent ji diktuoja „dramą“. Čia daina – vaizdas, nostalgija, nuojauta apie ją, skambėjusią už kadro. Regis, pati šventė čia veikia kaip daina.

Tradiciškai pokalbiai apie šiuolaikinės, naujosios operos festivalį NOA (Naujosios operos akcija) su ne scenos menų bendruomenės, bet kultūros renginiuose gana aktyviai besilankančiais draugais ir pažįstamais vyksta taip: jie manęs klausia, ką būtų verta pamatyti festivalio programoje; tada sulaukia atsakymo, kad beveik visi kūriniai bus premjeriniai, tad ir rekomendacijomis galiu dalytis tik intuityviai; dažnai suabejoja, ar apskritai yra pasiryžę žiūrėti operą, ir galiausiai nusprendžia – ai, bet gi čia ne opera.

Bežiūrint spalio 18–26 dienomis vykusio 9-ojo NOA festivalio premjerinius kūrinius, o iš aštuonių programoje pristatytų darbų tokių buvo net pusseptinto (jeigu jau populiarios operos „Geros dienos!“ remiksą laikysime iš dalies nauju), daugybę kartų mintyse iškilo tas paradoksalus skirstymas į čia ne opera, o čia tai opera. Nors naujoji opera tarsi neturėtų būti taip rūšiuojama, bet festivalio programa iš tiesų labai aiškiai skilo į dviejų tipų menų sintezės apraiškas – tas, kurias galima pavadinti eksperimentinėmis jungtimis, nors jų forma nebūtinai buvo visiškai nauja ar nematyta, ir tas, kurios artimos tradiciškesniam, t. y. „tvarkingam“ muzikinio teatro spektakliui (arba žanrui) ir savyje talpina tokius dėmenis kaip lengvai ir aiškiai identifikuojama muzikinė ir režisūrinė partitūra, siužetas-libretas, scenovaizdis, solistai, choras ir kita.

Į pirmąsias dvi festivalio apžvalgos dalis pateko čia ne opera, tiksliau – tai, ką šiandien klausiantiesiems pristatyčiau kaip opera-ne-opera.

Akimirka iš muzikinių prisiminimų iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“, režisierius Karolis Kaupinis (NOA festivalis, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Kompanijos „Operomanija“ rengiamo, t. y. prodiuserės Anos Ablamonovos kuruojamo 9-ojo NOA festivalio programą atidarė režisieriaus Karolio Kaupinio ir kūrybinės komandos muzikiniai prisiminimai iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“. Autoriai atsispyrė nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laiko ženklo – polėkio nebūtinai sufokusuotomis videokameromis fiksuoti kasdienybę, buitį, o daugiausia – šventes. Pakėlęs ano meto vaizdo įrašų archyvus, Kaupinis videoepizodų montažu pasakoja gyvenimo ratą: gimimą, krikštynas, vaikų gimtadienius ir suaugusiųjų sukaktis, Naujųjų Metų atžymą, atostogas kaip šventę, laidotuves. Vaizdai fragmentuojami, kai kurie jų transliuojami simultaniškai į tris dalis išskaidytame, per visą „Menų spaustuvės“ Juodosios salės ilgį ištemptame ekrane. Šis kartais virsta šydu ir atveria už jo įsikūrusius muzikantus, kurie muzikos instrumentais ir kitais objektais kuria garsinį foną, – taip savo forma „Dainų šventė“ tarsi kalbasi su dar 8-ajame NOA (2022-aisiais) matytu kitu Kaupinio kūriniu – muzikiniais paveikslėliais iš Lietuvos televizijos archyvų „Radvila Darius, Vytauto“. Tačiau ten muzikantų vaidmuo buvo intensyvesnis ir integralesnis – jie komentavo ir pastiprino iš archyvų prikeltą vaizdo medžiagą, kūrė atmosferą, iš paradoksalaus muzikos ir vaizdų sąlyčio kildavo taikliu humoru prisodrinti momentai.

Kuriant „Dainų šventę“, regis, visų pirma kliautasi ne humoru, o nostalgija ir sentimentais, nes turinys daugiausia adresuojamas jau užaugusiems 90-ųjų vaikams. Muzikinė dramaturgija čia dažnai lieka fonu – kartais vos pastebimu, it palietu akvarele, antrinančiu vaizdams ekrane arba juos pratęsiančiu. Režisierius atiduoda galią dominuoti vaizdo medijai ir būtent ji čia diktuoja „dramą“: garsinės-instrumentinės kulminacijos tradiciškai girdimos kūriniui artėjant į finalą, nors vaizdinėje dramaturgijoje vienas aštriausių momentų įvyksta videotakelio pradžioje, kai keli persidengę krikštynų epizodai primena apie dažnas paniškas vaikų reakcijas į šias ritualines apeigas lyg į kokį egzorcizmo seansą. Vienas įsimintiniausių ir netikėčiausių garso ir vaizdo susitikimų įvyksta metronomu įgarsinant vaikų choreografinio pasirodymo videoepizodą: taikli kūrėjų įžvalga, kad kiekvienam šokiui akompanuoti iš esmės pakanka šio tempą sustyguojančio prietaiso.

Akimirka iš muzikinių prisiminimų iš šeimyninių videoarchyvų „Dainų šventė“, režisierius Karolis Kaupinis (NOA festivalis, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

„Dainų šventės“ anotacijoje režisierius Karolis Kaupinis pažymi, kad jo tirtoje archyvinėje videomedžiagoje užfiksuota, jog to meto žmones daug kur lydėjo muzika ir daina, tačiau būtent muzikinių epizodų videomontaže matome tik kelis. Namų muzikavimas, asmeninės ir valstybinės šventės su dainomis, nuolat piratines užsienio atlikėjų albumų kasetes sukantys magnetofonai tikriausiai iškyla daugelio „90-ųjų vaikų“ (tad ir šių eilučių autorės) prisiminimuose, tačiau šioji „Dainų šventė“ gyvenimo ratą išmatuoja per šventę, bet, atrodytų, be dainų. Čia daina – vaizdas, nostalgija, nuojauta apie ją, skambėjusią už kadro. Regis, pati šventė čia veikia kaip daina, o daina – tik kaip foninė muzika, t. y. vaizdo medžiagos akompanimentas. „Dainų šventė“ primena ir apie Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“ (2021), nors ten buitine videokamera užfiksuotų vaizdų iš vaikystės ir vaidybinio kino epizodų montažą lydėjo žvilgsnis į praeitį per tokią pačią laiko distanciją, tačiau buvo kupinas kasdienybės humoro, todėl nors ir asmeniškas, net intymus, bet kartu labai universalus, prabylantis ir emocinį pažinumą pastiprinančia filmo pasaulyje iš anų laikų atskambančia muzika, – kažkodėl atrodo, kad dainų šventės ten būta daugiau.

Akimirka iš dokumentinės fikcijos „Anoniminiai šokiai“, režisierius ir dramaturgijos autorius Darius Gumauskas, kompozitorius Vytautas Leistrumas, choreografė Erika Vizbaraitė (NOA festivalis, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Dokumentikos ir fikcijos persidengimu operuoja (nuo žodžio opera) ir „Operomanijos“ kartu su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru prodiusuotas spektaklis „Anoniminiai šokiai“, sukurtas režisieriaus ir dramaturgijos autoriaus Dariaus Gumausko, kompozitoriaus Vytauto Leistrumo, choreografės Erikos Vizbaraitės bei kitų kūrybinės grupės narių, kurį stebėdamas nežinai, kur biografinė tiesa, o kur jau ji pratęsta, pramanyta. „Anoniminiai šokiai“ savo žanru – tai ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis „drama po dramos“, – šiame garso ir judesio spektaklyje fragmentiškai užsimenama apie įvairias priklausomybes ir jų paveiktus gyvenimus.

Dešimt Šiaulių teatro trupės aktorių „Anoniminius šokius“ atlieka kaip komanda, jie visada scenoje ar priescenyje: net jei scenoje veikia tik pora, kiti savo buvimu palaiko vyksmo erdvę, stebi kolegų išpažinimus. It operacinė nušviesta scena, nejaukiai sterili lyg ligoninės priimamojo laukiamasis su registratūra (Viliaus Vilučio šviesos, Renatos Valčik scenovaizdis) apnuogina ir išviešina visus šiuos „žmones su patirtimi“. Svarbiausia atrodo ne tai, ką jie pasakoja iš kampe pakabinto TV ekrano ar mėgina specialiai nerišliai išartikuliuoti scenoje, nes ne žodinė dramaturgija čia diktuoja vyksmą, – aiškiausiai prabyla jų kūnai, ypač – kolektyvinis kūnas. Anoniminių būsenas, kurios, tiesą sakant, nėra išimtinai būdingos tik į gilias priklausomybes įklimpusiems asmenims, atpažįstame iš apsvaigimus, abstinencijas, obsesijas ar kasdienius egzistencinius nerimus pasakojančių šokių, kuriuos pastiprina tarsi užstrigusių, kartais įkyrių, nejauką kuriančių barokinio spineto, kitų muzikos instrumentų, elektronikos garsų partitūra.

Paveikiausia „Anoniminių šokių“ scena – kone performatyvi ir tuo pat metu labai metaforiška: aktoriai sustoję poromis rituališkai nusivelka švarko ir kelnių kostiumus, jais apsikeičia ir užsivelka porininko drabužius, vėl nusirengia ir tai kartoja jau vis kitais kostiumais: regis, režisierius nori pasakyti „neteisk, neįlindęs į kito kailį“. Spektaklyje neleidžiama užsimiršti, kad tik praeityje priklausomų žmonių nebūna, nes bet kuri priklausomybė (o kiek jų beveik nematomų, ilgai vykstančių nepastebimai ir „nekaltai“: darbas, maistas, kompiuteriniai žaidimai etc) lydi visame gyvenimo kelyje, tad tikriausiai kiekvienas esame vienaip ar kitaip pažymėti, ir jeigu ta „priklausomybės“ žyma nepaslepiamai matytųsi, visi vaikščiotume mėlynomis kreiduotomis nosimis. Spektakliui artėjant pabaigos link scenoje pasirodo kontratenoras Vaidas Bartušas, jis čia, regis, pažįsta visus anoniminius ir po jų išpažinčių apdalija kiekvieną „nuodėmių išrišimu“; jis nužengia ir spektaklio finale kaip į jį inkrustuotas nežemiško balso barokinis divo – prabylantis Henryʼio Purcellio semioperos „Karalius Artūras, arba Britų garbė“ Šalčio arija, galbūt simboliškai reziumuojančia anoniminių kilimą iš priklausomybių sąstingio. Spektaklis sudurstytas iš tokių atskirų mizanscenų – gana konkrečių, įsimenamų arba visiškai abstrakčių, sunkiai nuspėjamų. Kad ir kaip vieningai aktoriai visą spektaklį stengėsi ne užvaidinti, o išveikti ir išbūti – būtent Šiaulių dramos teatro aktorių ansambliškumas yra didžiausia šio spektaklio vertybė, tačiau jie pridengia, bet nepaslepia dažnus dramaturgijos trūkius, visus „Anoniminius šokius“ lydėjusį tiek turinio, tiek formos neapibrėžtumą.

Bus daugiau