Astrologinėmis trajektorijomis judantys kūnai
Artlagamine
Turinį įkėlė
Atsiverti ryte „prie kavos“ kurį nors naujienų portalą: aha, pranašauja, kokia savaitė nusimato. Štai ožiaragių laukia daug darbo, o mergelėms reikės prižiūrėti savo kūnus, bus pavargusios nuo streso. Bet štai liūtų laukia proga parodyti save, o svarstyklėms teks spręsti santykių klausimus ir apsispręsti, kokia kryptimi judėti. O jei dar turėsime omenyje, jog ir vėl Merkurijaus retrogradas, gero nelaukime, – čia jau rėkia „TikTok“ ir „Instragramo“ astrologai, norintys papulti į algoritmo aukštumas ir generuoti pajamas, – bus sutrikusi komunikacija, nesusikalbėsime, verčiau nė nebandyti. Kiek socialinių tinklų paskyrų ir kosminių kūnų judėjimo „tyrėjų“, tiek ir versijų, kur mums visiems krypti, kur link eiti. Būna, kad tie, kurie pavargę nuo gyvenimo vėjų, randa čia, kosmoso namuose, ir kryptį, ir paguodą, ir atsakymus, kodėl yra taip, o ne kitaip.
Atrodo, tokį bandymą suprasti, kas vyksta aplink, kai viduje banguoja savi vandenynai, scenoje bando perteikti režisierė Lina Lapelytė kartu su dramaturge Birute Kapustinskaite kūriniu „Kosminiai namai“. Šių metų pavasarį Varšuvoje, MMLAB bendradarbiaujant su teatru TR Warszawa pristatytame spektaklyje (o gal performanse? šiuolaikinėje operoje? kadangi kūrinio forma lieka pakankamai atvira, o pats pasakojimo būdas – it dėlionė iš koliažų, it knyga, tarsi esė rinkinys), lydimi atmosferinės muzikos (autoriai Danielis Bürkneris, Nouria Bah, Ella Finer, Sharon Gal), nuskamba paprastų gyvenimo akimirkų apmąstymai ir pastebėjimai, išskleidžiantys skirtingo amžiaus žmonių bandymus liudyti likimo ženklus ir įvairias sinchronizacijas, pasitaikančias kelyje. Nuo loterijų iki vynuogių kelio link vyno ar razinų, nuo greičio iki lemtingai susiduriančių žvilgsnių, pranašaujančių ryšio pradžią (arba ne), iki apmąstymų apie save ir savo vietą šiame planetų judėjime ir iš taro kortų išskaitomose pranašystėse. Nes kaip kasdienybę paversti truputį įdomesne, jei ne ant jos užberti šiek tiek magijos, pasitikėti likimo ir kitais ženklais – juk ir taip viskas pilka, niūru ir dažnai gana negatyvu, tad kodėl gi ne? Kažkam gal atrodytų banalu, bet niekam nuo to neskauda, jei kasdienybės cikluose besisukančiam gyvenimui bandai priskirti šiek tiek prasmės, – kad lengviau būtųsi ir egzistuotųsi.
Akimirka iš spektaklio „Kosminiai namai“, režisierė ir kompozitorė Lina Lapelytė, dramaturgė ir tekstų autorė Birutė Kapustinskaitė (TR Warszawa, MMLAB, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka
Įvairioms amžiaus grupėms atstovaujantys atlikėjai (Evaldas Alekna, Janas Dravnelas, Izabella Dudziak, Mateuszas Górski, Magdalena Kuta , Lina Lapelytė, Sebastianas Pawlakas, Justyna Wasilewska, Mirosławas Zbrojewiczius), tik įžengus į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę, žiūrovus pasitinka stovėdami ant jos viduryje esančios apskritos pakylos (scenografas Martynas Kazimierėnas). Čia ir vyksta visas bemaž valandos trukmės veiksmas. Nors, teisybės dėlei, paties veiksmo „Kosminiuose namuose“ beveik nėra. Visas spektaklio mikrokosmas sutelpa į tą vieną pakylą, kuriai besisukant, tuo pačiu metu sukasi ir patys atlikėjai, minimaliai keisdami savo judėjimo trajektorijas bei išsidėstymą erdvėje. Sukasi aplink ir didžiulės lempos, vis ryškiai paspigindamos, it Saulė ar kokia kita kosminėse platybėse klajojanti žvaigždė. Sakytum, sukimasis tarsi imituoja Saulės sistemą ir jos kosminių kūnų judėjimą (o ir atlikėjų skaičius toks, kiek yra šioje sistemoje planetų, jei laikysimės nuomonės, kad Plutonas vis tik yra planeta) – kiekvienas su savo tema, savo pasakojimu, savais susidūrimais ir savitais balsais. O šie irgi kuria savo atskirą pasakojimą – girdime jų visą amplitudę, nuo drebančių ir skambančių kiek, atrodytų, motyvuotai „pro šoną“ (čia jau lai muzikos profesionalai patvirtina arba paneigia) iki tokių, kuriuos nenustebtum išgirdęs kokiame miuzikle. Ir vėl tai primena apie pačių žmonių įvairovę ir jų gyvenimus lydinčius skirtingus ritualus bei įsitikinimus. Kai visi jie susijungia į chorą, įsivyrauja darna, kurioje skirtumai ir netobulumai susiniveliuoja ir tampa vieniu; kaip ir gyvenime, kuriame chaosas gali būti tuo pačiu metu ir tvarka.
Tam tikrą rituališkumą bandyta užkoduoti ir librete, kuriame gausu atsikartojimų, o vietomis tekstai skamba vieni per kitus, lyg atliekant sutartines – tai suteikia tam tikro atmosferinio kosmiškumo, kada pati egzistencija tiesiog „neša autopilotu“, kai tam tikri dalykai vis kartojasi, kai iš jų vis išskaitomi ženklai, kai patys priskiriame prasmę savuose mikrokosmuose atsirandantiems daiktams ar žmonėms (pavyzdžiui, taksi vairuotojo tautybei, – ir nusprendžiame, jog tai ženklas, kad lažybų punkte pastatytume už tam tikrą komandą). Ieškome ryšių, ieškome paaiškinimų, ieškome kaip pagrįsti sprendimus – kartais užtenka, kad padėtų vien ryte naujienų portale perskaitytas horoskopas, kuris sako skirti dėmesio poilsiui ir sveikatai. Jei taip sako ženklai ir besisukančių planetų trajektorijos – vadinasi, reikia.
Akimirka iš spektaklio „Kosminiai namai“, režisierė ir kompozitorė Lina Lapelytė, dramaturgė ir tekstų autorė Birutė Kapustinskaitė (TR Warszawa, MMLAB, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka
Iš tiesų „Kosminius namus“ būtų galima pavadinti kasdienybės simfonija, kuri iš pirmo žvilgsnio gali skambėti keistokai ir vietomis gal net banaliai, – štai apie vynuoges, kurių vienos geba tapti vynu, o kitoms lemta džiūti razinomis (turbūt pavyktų rasti krūvą panašių inspiruojančių citatų iš savipagalbos knygų). Arba apie potraukį greičiui, nes gera, kai neša (ir nejučia pagalvoji, kad viskas aišku, jei tokį libretą dainuoja jaunas vaikinas su bomberiu, – lyg diagnozė). Atrodo, viskas girdėta, viskas matyta. Ir vis dėlto „Kosminiai namai“ tampa liudijimu to, kad reikia mokėti pamatyti kasdienybę su visomis jos detalėmis. Su „brutaliai jos saulės akiniuose atsispindinčia...“. Tada ir kasdiena nebeatrodo tokia banali ar nuobodi.
Akimirka iš spektaklio „Kosminiai namai“, režisierė ir kompozitorė Lina Lapelytė, dramaturgė ir tekstų autorė Birutė Kapustinskaitė (TR Warszawa, MMLAB, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Laura Šimkutė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
