Iš taikinio perspektyvos (2)

Scenos menų kritikės aptarė festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą: „Erdvė, kurioje visi išklausomi (visomis prasmėmis), kuria prieštarą mėginimams skaldyti ir priešinti bendruomenes“.

Scenos menų kritikės Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė aptarė Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą. Pokalbio pirmąją dalį kviečiame skaityti ČIA.

-----

Goda Dapšytė: Pirmąją pokalbio dalį baigėme svarstymais apie mirtį ir kainą, tad, matyt, tinkamas metas pereiti prie „Savižudybės anatomijos“?

Sigita Ivaškaitė: Jaučiuosi jau nemažai paskutiniu metu pasisakiusi apie šį Uršulės Bartoševičiūtės spektaklį, bet, žinoma, labai džiugina aktualios ir savo forma reiklios pjesės pasirinkimas, spektakliui suteikiantis didžiąją dalį paveikumo.

G. D.: Taip, lyg muzikinė partitūra išrašyta pjesė – užduotis režisierei buvo ne iš paprastųjų. Didelė ir sudėtinga spektaklio forma, man atrodo, yra svarbi kaip priemonė išryškinti likimo rato nutraukimo galimybės liniją, kuri, turiu pabrėžti, čia – labai moteriška. Nenuvertinant pjesės ir spektaklio keliamos pagrindinės problemos, karminio rato nutraukimo tema jau yra tapusi tam tikru kartos leitmotyvu, ar kalbėsime apie smurtą (bet kokį) santykiuose, ar vaikų (ne)auginimą. Tad poreikis nutraukti ratą, permąstyti istoriją ir ją pradėti iš naujo rezonuoja ne tik savižudybės, bet ir platesniame kontekste.

S. I.: Man apskritai buvo labai svarbu ir gera (nors keista taip sakyti) matyti scenoje reprezentuojamas realias moteris ir jų traumas. Autentiškas netgi. Lygiai taip pat buvo įdomu girdėti iš spektaklio išeinančias žiūroves, kalbančias, kad „viskas buvo kažkaip labai perdėta“, nors, mano manymu, nebuvo galima dar labiau „išlaikytai“ suvaidinti tokių trauminių patirčių. Tokios reakcijos tik rodo, kiek dar daug kartų reikia rodyti ir žiūrėti vieniems į kitus, kol vėl suprasime, kas yra tikra. Matau daug naudos tokiame meniniame dialoge, suteikiančiame erdvės pokalbiams pirmiausia su savimi.

G. D.: Sakyčiau, kad pasakojimai plėtojami su kiekvienam vaizduojamam laikmečiui būdingu santūrumu.

Scena iš spektaklio „Savižudybės anatomija“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

S. I.: Man užkliuvo tik vienas momentas, atsispiriant nuo tų skirtingų laikmečių pjesėje, kartais atrodė, kad aktorių vaidyba buvo netolygi, lyg jų vaidmenys kalbėtų skirtingų kartų ar mokyklų kalbomis, režisūriškai nepasirenkant vienos formos, tačiau ir nepagrindžiant to kaip meninės priemonės. Kartais jaučiau, jog aktorinė forma pernelyg slysdavo paviršiumi.

Tiesa, vyrų portretai – įtikinamai ramūs, jie atrodo gal net ne visai susivokę, nors iš publikos teko išgirsti, kad kartais vyrai atrodė „užspausti“. Tačiau tai, man atrodo, yra natūralu tokiame kontekste, kur moterų patirtys yra pirmame plane, – vyrai jose iš tiesų dažnai sutrinka, nesijaučia tvirtai, negali iki galo suprasti, nežino, ką daryti.

G. D.: Bejėgystės tragiškumas, kai partneriai atsiduria situacijoje su kuria susitvarkyti neturi instrumentų. Jų neturi ne tik partneriai šiame spektaklyje, jų neturime ir mes, kaip visuomenė. Čia kiek netikėtoje situacijoje atsiskleidžia lyčių stereotipai. Jei santykiuose bejėgiu tampa vyras, tai tokios situacijos vaizdavimas interpretuojamas tarsi vyro menkinimas. Bet tai nėra teisinga. Jei apverstume Alice Birch aprašytas situacijas ir pasakotume ne apie savižudybę pasirenkančias moteris, o apie vyrus, partnerės būtų tiek pat bejėgės, tačiau tokio kontrasto nesijaustų. Diskutuojant apie šį spektaklį ne kartą teko girdėti klausimą, kodėl nagrinėjant savižudybės temą, vaizduojamos vien moterys, tarsi toks pasakojimas prieštarautų moterų įgalinimo būdui. Tačiau manau, kad analizuodami „Savižudybės anatomiją“ turėtume nusigręžti nuo lyčių stereotipų ir atsigręžti į archetipus, siejančius moterį su gyvybės pradu. Tada tampa natūralu, kad pasakojimui apie gyvybės su(si)naikinimą pasirenkama būtent tokia lyčių ir partnerių pusiausvyra.

S. I.: Moterų ir traumų temą tęsia „Šventoji“. Kaip čia su pusiausvyra?

G. D.: Turiu prisipažinti, kad mane glumina spektaklio sąranga: klasikinio dramos teatro monospektaklio ir autobiografinio storytellingo junginys. Asmenines traumas pristatančių ir kartu su žiūrovais jas nagrinėjančių dokumentinių spektaklių turime itin mažai. Ši forma neleidžia nutylėjimų, nes jie prieštarauja jos prigimčiai ir tikslui. „Šventojoje“, jungiant formas, tos erdvės nutylėjimams pasiliekama gana daug. Tad kyla klausimas, kam jos imtis ir neįgyvendinti iki galo?

Scena iš spektaklio „Šventoji“, aktorė Eglė Jackaitė, režisierius Oskaras Koršunovas (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

S. I.: Tikrai, pabaiga – tas nuoširdus išpažinties momentas – taip „užkabina“. Man atrodo, kad aktorė yra tokiame savo karjeros taške, kai jau tikrai gali sau leisti tokį atvirumą, ir gali jį transliuoti bei išlikti pakankamai saugi. Net norisi linkėti, kad nuo to būtų pradedama, ir tuomet žiūrėti, kokia menine forma tai gali virsti, o ne pradėti nuo tokio, sakyčiau, labai senoviško teatro pasakojimo. Suprantu, kad tokia spektaklio pradžia aktorę psichologiškai kiek apsaugo, paruošia ją išpažinčiai, suteikia pretekstą, bet stebint iš šono, nežinau, ar to tikrai reikia. Tuo labiau, kai tai veikia tokiame didžiuliame stilistiniame kontraste: kai pirmoji spektaklio dalis savo forma yra dvidešimčia metų senesnė, nei jo pabaiga, ir tai, vėlgi, nėra sąmoningas meninis sprendimas.

Ir labai suprantu, kas veikia didžiajai daliai tikslinės auditorijos, ir kaip spektaklio finalas nubraukia iki tol teatriniu aspektu pasenusios formos klaidas. Tačiau čia kalbame ne apie emocinį, o profesinį lygmenį ir raiškos nesutapimas su norimu transliuoti turiniu, švelniai tariant, bado akis. Stebėdama spektaklį prisiminiau ir Klaipėdos dramos teatre matytą „Mileną“, kur režisierės Lauros Kutkaitės vedama Eglė Jackaitė puikiai žongliravo tarp savo asmenybės ir personažo scenoje, todėl akivaizdu, kad ji gali transliuoti žymiai turtingesnį aktorinį turinį scenoje.

G. D.: Taip, „Šventajai“ labai svarbus kontekstas. Tai yra kamerinis spektaklis, kuris puikiai tinka intymiems pokalbiams su publika, ypač tose Lietuvos scenose, kur jų anksčiau nebuvo, tačiau sudėtingiau skamba scenoje, kur visi tie pokalbiai jau iškalbėti.

S. I.: Ir tuomet tampa logiška kalbėti apie visai kitos kartos moterų sprendimus, pavyzdžiui, jau minėtos režisierės L. Kutkaitės performatyvioje paskaitoje „tremolo“ (MMLAB, 2025). Man asmeniškai labai patinka šis kūrinys, jo forma ir visapusė edukacija. Daug kartų jau sakiau, kad pirmiausia sveikintinas yra sprendimas jį padaryti nemokamą, be to, prie jo aprašo MMLAB svetainėje yra netgi pateikiama naudinga literatūra ir jos nuorodos. „Šventosios“ kontekste, „tremolo“ pasirinkimas kalbėti apie patį kūną, čia netgi galima prisiminti ir „Sugrįžimą“, – taigi, kūniškai prabilti apie kūną, jį atsieti nuo mitų ir sudvasinimo, pažvelgti kaip į objektą, bet ne daiktą ir ne tarną, šiandien yra labai svarbu. T. y. kalbėtis su publika, griauti iki šiandien tebesitęsiančią ydingą kalbą ir nusistatymus šia tema, atverti naują žodyną.

Akimirka iš performatyvios paskaitos „tremolo“; atlikėjos Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė ir Laura Kutkaitė, režisierė Laura Kutkaitė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka

Kita edukacijos pusė yra tai, ką šiuo darbu sau suteikė Kutkaitė. Kad ir kiek ji savo darbais išreikštų stiprią poziciją ir kovotų prieš įsigalėjusį patriarchatą, jo visų pirma pilna mūsų teatrinėje mokykloje, kuri formavo ir pačią režisierę. Todėl jai tapti atlikėja ir visomis prasmėmis apsinuoginti prieš publiką, tikiu, tapo svarbiu momentu kūrybiniame kelyje, galbūt net kiek praplėtė darbo principus, minties formulavimą, patiriant atlikėjo išeities tašką. Žinoma, galbūt viskas vyko atvirkščiai ir požiūrio kaita sąlygojo performatyvios paskaitos formos atsiradimą. Bet kuriuo atveju, pažymėčiau tai kaip svarbų kūrėjos peržengtą slenkstį, kurio slinktys juntamos ir tolesniuose darbuose, turiu omenyje „Mileną“, kur skleidžiasi žymiai stipresnis aktorių įgalinimas scenoje.

G. D.: Mane „tremolo“ sužavėjo savo švara. Kaip ir apie „Šventąją“, kalbame apie formą, kuri nėra būdinga mūsų scenai. Vis rečiau tokių spektaklių matome ir Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose festivaliuose, ir iki šiol tokios formos daugiausia pėdsakų palikdavo kritiniuose tekstuose. Tad įdomu matyti, kaip dabar jos randa savo naujus kelius į lietuvišką sceną.

„tremolo“ įrodo, kad įmanomas balansas tarp edukacinio turinio ir meninės refleksijos. Nors pirmasis apsinuoginimas mūsų teatre įvyko daugiau nei pieš pusę amžiaus, nuogas kūnas scenoje vis dar gana retas reiškinys. Pabrėžiu tai, nes reta, kad kūnas būtų taip tiksliai pozicionuojamas ir apie jį kalbant, ir jį pristatant.

Akimirka iš performatyvios paskaitos „tremolo“; atlikėjos Laura Kutkaitė ir Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė, režisierė Laura Kutkaitė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka

„tremolo“ forma yra lakoniška ir labai apgalvota. Sostinėje performatyvi paskaita apie moterų kūno (ne)pažinimo aspektus vyksta Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, istorinėje auditorijoje, ir tai kūrinį papildo ne tik edukacijos atmosfera, bet ir istoriniu moterų kūnų ir jų istorijos nutylėjimų kontekstu. Po spektaklio žiūrovus „įkalinanti“ diskusija su lytiškumo temos profesionalais galutinai įrėmina pasakojimą ir veikia kaip tam tikra apsauga spektakliui ir jo idėjoms. Jei kas ir norėtų priešintis išsakomoms mintims, pristatomai statistikai ir informacijai, atsiradus galimybei išsisakyti profesionalų moderuojamame pokalbyje, tikiu, kad ilgainiui turėtų mažiau kovoti ir labiau priimti keliamas problemas.

S. I.: Tęsdamos moterų temą, neišvengiamai prieiname Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklį „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, kuris įrodė jaukumo, bendrystės ilgesį, saugios erdvės poreikį…

Tą įrodo ir pelnytas žiūroviškiausio spektaklio prizas, kaip ir „tremolo“ buvo įvertintas už dialogo kūrimą, kurį taip pat pabrėžėme. Ir, grįžkime į pokalbio pradžią, – būtent moterys atnešė šias aktualias, šiandien reikalingas temas, žvelgdamos iš kitos, nei įprasta, perspektyvos. Vėlgi, jau ne kartą teko minėti šį darbą, net konferencijoje pristatant dabar aktualius spektaklius, nes būdamas toks švelnus, jis skleidžia labai svarbias žinutes, kurios nėra manifestuojamos „tiesiai į veidą“. Švelnume, atidoje kitam gimsta daug autentiškumo (apie tai šį kartą taip pat nemažai kalbėjome), o svarbiausia – draugystė, nugalinti bet kokį pavydą ar egoizmą. Ir viską jungia visiems aktualus noras rasti ramybę, saugumą…

Akimirka iš spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, idėjos autorė ir režisierė Greta Grinevičiūtė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

G. D.: Kaip raktas į tai pateikiamas tarpusavio ryšys, bendruomeniškumas.

Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklių, skirtų objektams ir artimiesiems, serijoje – „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ man išsiskiria žvilgsniui suteikiama svarba. Spektaklyje įžvelgiu choreografės meninių tyrimų – šokio ir ekrano, šokio ir kameros santykio – raišką. Kartais net kyla klausimas – kas svarbiau: šokis ar pats jo stebėjimo aktas? Aktyvus žvilgsnis į draugę, vienai į kitą – neatsiejama spektaklio dalis, atskirose scenose jis tarsi pakeičia kameros žvilgsnį, stambų planą.

S. I.: Be to, reflektuojant šį spektaklį ir vėl galime kalbėti apie kitokias moteris šiandienoje, kurios „stovi už save“, yra drąsios, radusios būdą išgyventi pasaulyje, kuris jas nuolat žaloja.

Akimirka iš spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, idėjos autorė ir režisierė Greta Grinevičiūtė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2024). Dainiaus Putino nuotrauka

G. D: Tad ne mažiau svarbi spektaklyje per atvirai artimą ryšį kuriama saugi erdvė. Ją galima įžvelgti ir patirtiniame audiovizualiniame pasirodyme „Mes taip nesitarėm“.

S. I.: Tiesa. Nors man pagrindine scena tapo pasakojimas apie nardymą. Puikiai sudėliota istorija apie tai, kaip nardant galima laisvai kalbėtis gestų kalba, o jos nemokantys girdintieji, vis turi išnerti, kad susikalbėtų. Man šis epizodas atspindi visą šio spektaklio grožį, kuriame daug sąlygų yra apverčiamos, kuriant bendrą atradimo, gal net labiau supratimo, erdvę. Ir šį kartą pasirodyme visiškai nekreipiame dėmesio, net nesusimąstome, kas čia yra profesionalūs atlikėjai, o kas – ne.

Labai geras momentas yra tada, kai žiūrovams siūloma išmokti tekstą gestų kalba, – tuo metu gali nejaukiai pasijusti tik jos nemokantys. Turiu omenyje, kad visi patogu-nepatogu, pritaikyta-nepritaikyta sunkumai kuriami taikliai ir subtiliai, nesustojant pasakoti istorijos, negrūmojant pirštu.

Žinoma, ryškiai juntamas ir atlikėjų alkis išsipasakoti, regis, bandant papasakoti viską vienu kartu. Tai yra ir labai suprantama, bet žiūrint iš meninės pusės, galbūt ir kiek perkrauta. Vis dėlto, permąstydama spektaklį nerasčiau nė vienos nereikalingos ar nuobodžios scenos, tad galbūt tai labiau jų išdėstymo, tempo, bendro spektaklio ritmo problemos.

Akimirka iš audiovizualinio pasirodymo „Mes taip nesitarėm“ (2024). Stukas Studio nuotrauka

Gražiai sudėliotas Dominyko Vaitiekūno „apsauginis“ vaidmuo, ne tiek soluojantis, kiek tarpininkaujantis, suteikiantis saugesnės erdvės pojūtį tiek atlikėjams, tiek žiūrovams, kurių vieni galbūt pirmą kartą mato savo bendruomenės žmones spektaklyje, scenoje, o kiti pirmąkart susipažįsta su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kasdienybe. Tas „pirmo karto“ momentas, žinoma, Lietuvos teatro kontekste, suteikia dar daugiau emocijų, paaštrina priėmimą. Įdomu būtų stebėti, kaip ir kur toliau vystytųsi tokie kūrybiniai principai, nes jei pradžioje dar susimąstai, kaip ir kiek bus čia garso, kaip viskas bus konstruojama, tai labai greitai tiesiog imi mėgautis teatru, muzika ir kuriamu pasakojimu. Jautru ir svarbu pajausti, kad nagrinėjamos ne tik girdintiesiems aktualios ar suvokiamos problemos.

Galiausiai kyla klausimas, kodėl tik dabar tai vyksta scenoje. Jis, žinoma, kiek savanaudiškas ir gimsta iš teatrologinės perspektyvos, mąstant apie turinį, kaip apie „labai gerą medžiagą“. Bet reikia pripažinti, kad tikriausiai panašus, moksliniam tyrimui artimas savanaudiškumas, ar greičiau – net smalsumas, ir atvedė į tyrimus, o tai paskatino šį vienareikšmiškai būtiną kūrinį gimti mūsų scenos meno kontekste.

G. D: Pabaigoje dar norėčiau sugrįžti prie saugios erdvės aspekto. „Mes taip nesitarėm“ kuria erdvę ne tik gestakalbių ir girdinčiųjų dialogui, bet ir visų, nepaisant jų negalios ar galios pozicijos, pokalbiui; erdvę, kurioje visų laukiama. Ir, man regis, tai ne tik atliepia festivalio ir vitrinos temas, bet ir aštriau suskamba šiandieniniame politiniame kontekste. Erdvė, kurioje visi išklausomi (visomis prasmėmis), kuria prieštarą mėginimams skaldyti ir priešinti bendruomenes.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama