Festivalis kaip kolektyvinės kūrybos veiksmas (1)

Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.

Šiuolaikiniai tarptautiniai teatro festivaliai nuo pat jų rengimo pradžios XX a. viduryje atlieka įvairias funkcijas: šviečia vietinę publiką, skatina trupių mobilumą, padeda teatro bendruomenei dalytis idėjomis ir meninės kūrybos priemonėmis, buria žiūrovų ir kūrėjų bendruomenes, pristato naujausias teatro kryptis ir joms kurti, įtvirtinti pasitelkiamas technologijas, padeda permąstyti ir geriau suvokti save, savo vietą ir mąstymo būdą platesniame kontekste. Šiais metais 23-iąjį kartą vykęs Pasaulinis lėlių teatro festivalis (Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes) Šarlevilio-Mezjero mieste Prancūzijoje, regis, stengėsi aprėpti visas šias funkcijas. Ypač Estijos, Latvijos ir Lietuvos teatralams, kuriems išskirtinis dėmesys parodytas festivalio Baltijos šalių programoje.

Rugsėjo pabaigoje daugiau nei savaitę trukęs tarptautinis renginys, kaip įprasta, buvo sudarytas iš pagrindinės ir off programų bei miesto vitrinas ir kitas viešąsias erdves užpildžiusių parodų. Pagrindinėje programoje parodytas 91 spektaklis, kuriuos sukūrė 88 teatrai ar trupės iš daugiau nei dvidešimties šalių. Nors dominavo Prancūzijoje sukurti darbai, festivalyje rodytų kūrinių geografija apima beveik visus žemynus. Off programoje (sudarytoje iš dviejų dalių: off-lauke ir off-viduje) taip pat dažniausiai parodoma daugiau iš viso pasaulio atvykusių spektaklių nei pagrindinėje. Šiemet jau pirmąją festivalio dieną įvairiose Šarlevilio-Mezjero erdvėse buvo pristatyta daugiau nei pusšimtis skirtingų įvairaus mastelio ir rimtumo kūrinių.

Suprasti šio festivalio mastą nė karto jame nesilankius – sunku. Kaip sunku suprasti ir tai, kokio susidomėjimo sulaukia visą miesto centrą, teatrus ir vaidinimui pritaikytas mokyklų sporto sales užplūstantis lėlių teatras. Centrinėmis gatvėmis vaikštančios knygos, marionetė beždžionėlė su riedučiais, miniatiūriniai muzikantai arba šokėjai, keistos, regis, savadarbės karuselės, – iškart apspintamos daugybės smalsių vaikų, suaugusiųjų, o kartais ir šunų. Be to, pagrindinės programos spektaklių – rodomų bent po du kartus – bilietai išparduodami dažniausiai dar nė trupei neatvykus. Matyti visą centrinę miesto dalį užvaldančius kultūrinius renginius, skirtus įvairiausio amžiaus ir interesų publikai – reta. Reta matyti lietuje mirkstančius, galimybės išvysti norimą spektaklį besitikinčiųjų būrelius arba lietaus neišsigandusią, greitai pastoges atlikėjams ir žiūrovams konstruojančią bendruomenę. Nes blogas oras negali sustabdyti ne tik septintą dešimtmetį skaičiuojančios tradicijos, bet ir su ja augančių kartų atsidavimo magiškam lėlių teatro, atgimstančių figūrų, judančių objektų, iliuzijų ir žaidimų pasauliui.

Per festivalį konstruojama, o jo pabaigoje – sunaikinama monumentalioji konstrukcija; menininkas Olivier Grossetête. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

Kiekvienam, mėgstančiam lėlių teatrą, šis festivalis greitai tampa stebuklinga žaidimų aikštele, iki vėlyvo vakaro viliojančia jungtis į kolektyvinį kūrybos veiksmą, kurio metu negyva transformuojama į gyva ir galima pajusti ryšį su žmoniją vienijančia teatralizuoto ritualo patirtimi. Tačiau mėgstantiems tradicines lėlių teatro formas ir meistrišką lėlės atgaivinimą šiųmečiame festivalyje greičiausiai teko ir nusivilti, nes daugiau nei pusė pagrindinės festivalio programos spektaklių priskirtini prie platesnės vizualiojo teatro sampratos: juose dominavo pasakojimas, judesys ir aktoriaus vaidyba, o lėlės nebūtinai apskritai pasirodydavo. Net ir tuose spektakliuose, kur jos naudotos, kartais buvo galima pamatyti tik vieną ar dvi, scenoje užtrunkančias vos kelias minutes.

Pavyzdžiui, prancūzų trupės „Big Up“ spektaklyje „Post Party“, pasakojančiame apie pogimdyminę depresiją, keletą kartu pasirodo lėlė-kūdikis bei serialo „Sezamo gatvė“ veikėjai, bet svarbiausia scenoje lieka aktorė, vaidinanti neseniai pagimdžiusią mamą (autorė ir atlikėja Alice Chéné, režisieriai ir dramaturgai Lucie Hanoy, Pierreʼas Tualis).

Čekų trupės „Tantehorse“ spektaklyje „Light in the Darkness“ („Šviesa tamsoje“, autoriai ir atlikėjai Miřenka Čechová ir Radimas Vizváry, režisūros ir dramaturgijos konsultantas Petras Boháčas) apie meilę, mirtį ir pragarą pasakojama šokiu, judesio meno priemonėmis, naudojami įdomūs objektai bei materijos – nepaprastai įspūdinga vaškinių kaukių susijungimo ir bandymo jas atplėšti vieną nuo kitos scena; ir tik kelioms minutėms čia pasirodo spektaklio estetiką ir nuotaiką griaunanti lazdelinė lėlė, bei to nedaranti pirštininė.

Akimirka iš spektaklio „Light in the Darkness“ (trupė „Tantehorse“ / Čekija). Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

Nuo lėlės kaip pagrindinio pasakotojo buvo atsitraukęs ir teatras vaikams. Festivalio programoje rodytas ir Vilniuje šių metų sausį festivalyje KITOKS lankęsis „El Patio Teatro“ spektaklis apie žmogaus kūną ir jame vykstančius ne vien fiziologinius procesus „Entrañas“ („Vidus“), kuriame aktoriai pasakoja mokslą ir asmenines patirtis jungiančias istorijas, jas iliustruodami originaliais objektais. O štai prancūzų trupės „Créature“ su režisiere Lou Broquin sukurtame spektaklyje „Aš esu mano NAMAI“ aktorės Manon Crivellari ir Jeanne Godard pasakoja paprastą istoriją apie žmogaus ryšį su savo aplinka, juda nedidelėje vaidybos aikštelėje ir nuolat perdėlioja įvairias pasakojimo vietas kuriančius objektus, panašius į vaikiškas medines kaladėles. Vaikystės žaidimus priminė ir italų teatro „Drogheria Rebelot“ spektaklis „Išskristi“ (režisierės Enrica Carini ir Andrea Lopez Nunes, atlikėja Miriam Costamagna). Šiame kūrinyje pasakojama apie globojamus sužeistus, iš lizdo iškritusius paukščius. Švelni istorija apie rūpestį, meilę ir vaiką ištinkantį supratimą, kad žmonių aplinka nėra tinkamiausia laukiniams gyvūnams, tad su pamiltu paukščiu teks skirtis, perteikiama daugiausiai vaidyba ir tekstu, nors, žinoma, įdarbinamos ir kitos priemonės: kelios nedidelės lėlės ir įspūdinga knyga su iššokančiais paveikslėliais.

Šiais ir daugybe kitų spektaklių festivalis, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą. Jokiu būdu neišstumia ir nepakeičia, bet kalba garsiau ir daugiau. Kartais nepaprastai efektingai ir įtraukiančiai, o kartais, regis, tiesiog tuščiai plepa, nepasakydamas nieko daugiau, nei jau pavyko spektaklyje įdarbintu tekstu.

Akimirka iš spektaklio „Aš esu mano NAMAI“, režisierė Lou Broquin (trupė „Créature“ / Prancūzija). Camille Gaspar nuotrauka iš trupės archyvo

Pasauliniame lėlių teatro festivalyje įdomu stebėti ne tik naudojamas priemones, bet ir tai, apie ką jomis kalbama. Temų įvairovė festivalyje beveik tokia pat plati, kaip ir naudojamų išraiškos priemonių, tačiau jas visas nesunku sujungti į kelias didesnes grupes: ryšio su savimi, vienų su kitais ar su savo aplinka paieškos (nuo žmogaus kūno ir sielos, skausmo transformuoto gyvenimo apmąstymo iki pasakojimų apie gamtosaugą, ekologiją ir mokslo pažangai paaukotus gyvūnus); istorinių įvykių ir traumų pasakojimai (garsių asmenybių biografijos, teatro istorija, Antrojo pasaulinio karo tragedijos); braižomos ateities perspektyvos (ryšio su kitomis gyvybės rūšimis ir planetos bei visatos ateities tyrimai). Įdomu šiame festivalyje buvo ir tai, kad įvairioms, net ir sudėtingiausioms istorinėms bei asmeninėms temoms, rastos tinkamos formos jas komunikuoti skirtingo amžiaus žiūrovams: kintantį žmogaus kūną, ekologinius mūsų planetos iššūkius ir net Antrojo pasaulinio karo įvykius reflektuojančių spektaklių festivalyje pamatė tiek suaugusieji, tiek vaikai.

Tai, kad skirtingo amžiaus žiūrovai galėjo pamatyti savo amžiaus grupei tinkamomis priemonėmis perteiktas tas pačias temas, dar labiau sustiprino festivalyje jaustą bendrystę: net ir tada, kai žiūrovai išsiskirsto į savo amžiaus grupei tinkamus renginius, po spektaklių juos vienija temos, o pokalbius galima pratęsti net ir mieste nutilus renginių šurmuliui.

Festivalio Šarlevilyje-Mezjere apžvalgos antrą dalį kviečiame skaityti ČIA.

-----

Autorės kelionę į Pasaulinį lėlių teatro festivalį Šarlevilio-Mezjero mieste bei teksto sukūrimą iš dalies finansavo Baltijos kultūros fondas

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Dviprasmis žodžių žaismas: postpartum – iš lotynų k. „po gimdymo“; post party – iš anglų k. „po vakarėlio“.

„Sesame Street“ – JAV mokomasis ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtas TV serialas, gerai žinomas dėl jame pasirodančių lėlių personažų.

Autorius: Kristina Steiblytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama