Vis dar yra kam padėti

„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.

Karolinos Žernytės kūrybą stebiu nuo spektaklio „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ premjeros 2010 metais. Gyvai ar vaizdo įrašuose mačiau didžiąją dalį režisierės darbų, žinojau apie bandymus įsitvirtinti valstybinių teatrų sistemoje, sveikinau su nominacijomis bei apdovanojimais Lietuvoje ir užsienyje. Stebėjau nuolat, bet kada tiksliai ji atsitraukė nuo premjeromis ir apdovanojimais žymimos teatrinės kasdienybės – nepamačiau. Šis atsitraukimas nereiškia, kad Karolina Žernytė nebekuria teatro; priešingai – kuria intensyviai. Tik kitose erdvėse, kituose masteliuose ir kitai publikai, nei įprasta tikėtis tiems, kurie nuolat lankosi teatre.

Dabar „Pojūčių teatras“ daugiausiai dirba su tais ir tiems, kurių poreikiai ir patirtys dažnai vis dar lieka nematomi tiek teatre, tiek ir visuomenėje. Todėl įsigyti bilietą į jos kūrinį kuriame nors Lietuvos teatre gali ir nepavykti, bet pas bendruomenes, kurioms jos reikia, ji su kolegomis ir pati atvažiuos. Įtrauktis ir atvirumas Karolinai svarbūs ne tik kūryboje, bet ir gyvenime: ji nuolat kreipia žvilgsnį ir pastangas ten, kur reikia pagalbos – štai dabar, gyvendama Naujojoje Vilnioje, buria kaimynystės vaikus, rūpinasi jų užimtumu ir galimybėmis plėsti kultūrines patirtis.

-----

Tavo kūrybinė veikla pastaruoju metu mažiau matoma repertuarinių spektaklių pavidalu, nors su scenos menais dirbi aktyviai. Ar šis pokytis, apsisprendimas kurti mažesnėms, mažiau matomoms bendruomenėms buvo sąmoningas noras atsitraukti nuo repertuarinio teatro sistemos?

Pastaruoju metu „Pojūčių teatras“ iš tikrųjų dirba mažoms auditorijoms ir joms esame labai matomi. Pavyzdžiui, daugiau teatrų kaip mes, taip nuosekliai dirbančių su autizmo spektro sutrikimų turinčia auditorija, nelabai žinau. Pati bendruomenė pagal mus jau matuoja ir kitų kūrinių kokybę. Labai tuo džiaugiuosi, nes man pačiai kokybė yra itin svarbi. Svarbu, kad mūsų žiūrovai žinotų, kas yra kokybiškas menas, kad nenusiviltų ne tik kūriniu, bet ir pačia spektaklio žiūrėjimo patirtimi. Deja, bet vis dar nutinka taip, kad kas nors sugalvoja kurti marginalizuotoms bendruomenėms ir padaro „pro šalį“, nebūtinai galvodami apie žiūrovus. Tokių kūrinių publika nusivilia ir tikimybė, kad ji ateis žiūrėti kito, kitų menininkų kūrinio, ženkliai mažėja. Ypač jei nesėkmingas buvo pirmasis bandymas ateiti į teatrą, jei pirmą kartą apsilankę teatre žiūrovai jautėsi nesuprasti ar nesuprantantys. Juo labiau, jei kalbame apie jautresnę publiką, pavyzdžiui, žmones, turinčius negalių: jiems ateiti į teatrą kainuoja labai daug darbo. Dažnai net nesuvokiame, kiek pastangų reikia įdėti apsisprendžiant, įsidrąsinant ateiti, aiškinantis, ar erdvė ir kūrinys yra prieinami, kaip iki spektaklio vietos nusigauti ir pan.

Kita vertus, „Pojūčių teatras“ su mažesnėmis bendruomenėmis dirba ir todėl, kad Lietuvoje nebėra sąlygų viešai rodyti didesnės savikainos spektaklius. Labai norėčiau rodyti mūsų spektaklius, tikiu, kad patiems seniausiems mūsų kūriniams publika dabar jau yra pasiruošusi, bet tai labai brangu, o ir trupė yra užsiėmusi kitomis veiklomis, kurios generuoja didesnes pajamas nei spektaklių rodymas. Tiesa, dabar galiu pasidžiaugti, kad naujausias platesnei auditorijai skirtas mano spektaklis „Mama sapiens“ artimiausiu metu gastroliuos Lietuvoje. Nors ir jis nėra skirtas plačiajai auditorijai: spektaklis labiau suprantamas ir pasiekiamas konkrečiai, mažesnei bendruomenei – mamoms.

„Pojūčių teatro“ kūrėja, režisierė Karolina Žernytė. Akimirka iš spektaklio „Mama sapiens“ (2024). Nuotrauka iš „Pojūčių teatro“ archyvo

Nuo pat pirmo pojūčių spektaklio bendradarbiavai su aklaisiais: iš karto galvojai apie tai, kaip įtraukti bendruomenes, įprastai atskirtas nuo teatro. Tačiau Tavo spektakliai nebuvo skirti tik aklųjų ir silpnaregių publikai, kvietei visus norinčius žiūrovus. Tai, ką darai dabar – intymesni, kameriniai kūriniai, kuriami turint omenyje įvairių bendruomenių poreikius. Kaip apsisprendei, kad reikia kurti ne tiesiog repertuarinius spektaklius, o dirbti su jautriomis, mažomis bendruomenėmis?

Situaciją labai pakeitė COVID pandemija. Karantinų metu nebuvo galimybių dirbti su didesnėmis auditorijomis ir juo labiau – su kitų žmonių pojūčiais. Iki pandemijos suburtą didesnę komandą gyvenimas išbarstė po įvairias veiklos sritis, o man pačiai norėjosi daugiau nuoseklumo.

Kurti mažoms bendruomenėms ėmėme dirbdamos su psichosocialinių negalių turinčiais žmonėmis. Darbą su jais visada pradedame nuo pokalbių apie kultūrą ir keliaujame iki negalių turinčių menininkų įgalinimo. Kai dirbame su vaikais, šis procesas vyksta pamažu, nuosekliai, o kai dirbame su suaugusiaisiais – sutinkame jau patyrusių menininkų, kurie nebūtinai žino, kaip atrodo kasdienis menininko darbas. Štai su dienos centru „Šviesa“ Užupyje kartu rengėme parodą. Mūsų partneriams kai kuriuos žingsnius žengti patiems buvo labai sunku. Pavyzdžiui, daug iššūkių sukėlė parodos kuravimas, atsakomybės už tai, kas bus eksponuojama, prisiėmimas. Tačiau koks buvo visų bendraautorių pasididžiavimas atidarius parodą! Tikiu, kad jie dabar geriau suvokia save kaip kūrėjus, menininkus. O man pačiai dabar norisi toliau gilintis į tai, kokiais būdais tokie procesai gali vykti.

Apskritai, pastaruoju metu esu labiau pasinėrusi į tyrinėjimus nei noriu rodytis. Be to, stebiu savo su kolegomis įdėto darbo rezultatus plečiant teatro ribas, drąsinant naujus kūrėjus. Matau, kad ir sensorikai skirtų kūrinių šiuo metu kuriama tikrai nemažai. Tiek nemažai, kad su kolegomis teko svarstyti ir apie „Pojūčių teatro“ tapatybę: anksčiau viskas buvo aišku, nes buvome vieninteliai, o dabar – kur benueisi, esi kviečiamas viską uostyti ir čiupinėti. Galvodami apie tai, patys sau įsivardijome, kad mums svarbiausia yra žinios ir kokybė: ne tiesiog užimti žmones, o savo pasirinktą temą atskleisti kokybiškai ir iš esmės.

Kai tik pradėjai kurti spektaklius, iš kolegų kritikų ne kartą girdėjau dvejonę, kaip kalbėti apie Tavo kūrinius, kaip įvertinti jų profesionalumą ir kokybę. Kokie yra Tavo pačios kriterijai savo kūrinių kokybei įvertinti?

Kokybę vertinu per žiūrovus: jei žiūrovai po spektaklio man papasakoja tiksliai tai, ką turėjau omenyje kurdama, tada žinau, kad kūrinys pavyko kokybiškas. Pavyzdžiui, kolegė, draugė, spektaklio „Supergalios“ bendraautorė Irma Jokštytė, kuri gyvenime nėra nieko mačiusi, sudalyvavusi mūsų kurtoje patyriminėje edukacijoje apie M. K. Čiurlionio paveikslus, tiksliai papasakojo, kaip atrodo vienas iš jo kūrinių. Man tai reiškia, kad darbas sukurtas kokybiškai. Iš šono žiūrint gal kartais ir juokingai atrodo tai, ką mes darome, bet svarbiausia, kad pavyksta perteikti žiūrovui tai, ką norime.

Kita vertus, kai susifokusuoji į žiūrovus ir bendruomenę, tada ir kokybę imi vertinti kitaip. Jei į mūsų spektaklį ateina mama su autistišku vaiku, kuris laksto aplinkui, beveik nieko nepaliečia iš mūsų siūlomų daiktų, nedalyvauja ir mūsų, regis, net negirdi, bet išbūna iki spektaklio pabaigos – jaučiamės sukūrę labai kokybišką kūrinį, kuriame mama išdrįso likti iki pabaigos. Turime ir tokią žiūrovę, kuri mūsų spektaklyje, pasakojančiame apie drugelio atsiradimą, dalyvavo bent šešis kartus. Pirmus kartus ji atsiguldavo ir tiesiog viskuo mėgaudavosi. Nors pačiame kūrinyje komponuojamos skirtingos būsenos – ir atsipalaidavimas, ir energijos pakilimas, kai vaikai gali išsilakstyti, ir smulkiajai motorikai skirta veikla, – ši žiūrovė pirmus kartus likdavo kokono stadijoje, mėgaudavosi garsais. Po kelių apsilankymų spektaklyje ji jau išlindo iš kokono, o atėjusi paskutinį kartą jau plasnojo sparnais ir skraidė po visą salę. Kokybė, apie kurią aš galvoju dirbdama, yra visa apimanti: ji negali būti tik meninė. Jei meniniai sprendimai būtų nekokybiški, netikiu, kad vaikai „pasirašytų“ skraidyti su sparneliais. Bet svarbu ne tik tai.

Akimirka iš spektaklio „Supergalios“, aktorė Irma Jokštytė (2019). Nuotrauka iš „Pojūčių teatro“ archyvo

Seniau Lietuvos teatre, regis, vienintelis kokybės matas buvo spektaklis, o meninė kokybė buvo laikoma aukščiausiu tikslu, kurio siekti galima nepaisant nieko. Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu toks požiūris į teatrą darosi vis mažiau priimtinas, kad bendruomenė pamažu atmeta tokią scenos meno kokybės sampratą.

Būtent! Be to, man regis, ir žiūrovai tampa sąmoningesni. Man pačiai žiūrėti į scenoje besikankinantį aktorių tapo nebeįdomu. Gal toks kūrėjas ir jaučia savo kančioje kažkokį malonumą, bet man tai neaktualu. Tikiu, kad gyvendami geriau – o mes tikrai gyvename geriau – nebenorime matyti tiek daug purvo.

Nemanai, kad gyvendami geriau nebenorėsime ne tik purvo, bet ir paties teatro?

Nežinau. Pati vis dar einu į teatrą. Ypač tada, kai noriu pamatyti kolegų darbus, kai žinau, kad laukia kokybiškas kūrinys. Taip pat visada labai laukiu spektaklių, kuriuose veikia įvairūs žmonės su įvairiais kūnais, o ne robotai, aklai vykdantys režisieriaus nurodymus.

Pritariu tau, nors žinau, kad ne visi sutiktų, nes vykdyti režisieriaus nurodymus dažnai laikoma profesionalumo ženklu. Tiesa, šiais laikais kyla klausimų ir apie patį profesionalumą: profesijos turėjimas, gebėjimas pasirinkti tinkamus įrankius ir juos valdyti – svarbu, tačiau kartu ir suvienodina, niveliuoja. Kaip tau atrodo, ar kalbant apie šiuolaikinį meną ir kultūrą, profesionalumas vis dar yra svarbus vertinimo kriterijus?

Man svarbiausia yra nuoširdumas. Pati su dideliu malonumu eičiau pasižiūrėti vaikų darželio vaidinimo arba neprofesionalių kūrėjų darbo, už kurio stovi profesionalas, padedantis pasiruošti, išplėtoti stiprią idėją, ir turintis, ką pasakyti.

Manau, frazė „jei gali nekurti – nekurk“ lieka aktuali. Aš pati vis galvoju, kad jau norėčiau nieko nebedaryti, bet yra dar ką pasakyti, yra kam padėti, vis randu bendruomenių, su kuriomis noriu dirbti. Gal rezultatas pasieks tik dešimt žmonių, bet jiems tai bus labai svarbu, tai gali pakeisti jų gyvenimus. Man atrodo, kad jei menas gali tai padaryti, tai ir turi to imtis, o ne eilinį kartą permąstyti Shakespeareʼą.

Akimirka iš edukacijos „Pojūčių paveikslai. M. K. Čiurlionis“, režisierė Karolina Žernytė (2016). Nuotrauka iš „Pojūčių teatro“ archyvo

Ne kartą esi sakiusi, kad „Pojūčių teatras“ nėra terapija, bet tai, ką dabar pasakoji, meną bei kūrybą, regis, jungia ir su pedagogika, ir su terapija.

„Pojūčių teatro“ terapija vadinti nenoriu, kad žiūrovai neturėtų pernelyg aukštų lūkesčių: aukšti lūkesčiai trukdo atsipalaiduoti. Be to, man labai svarbus kūrybiškumas, o terapijoje jis nebūtinai reikšmingas. Menas, žinoma, gali veikti gydomai, padėti išgyventi įvairias emocijas, bet jis nebūtinai šiandien tave išgydys, ir nebūtinai gydytis mes susirenkame spektakliuose.

Beje, kartais net pats žodis terapija atriboja. Ir mes su tuo esame ne kartą susidūrusios. Pavyzdžiui, kai kūrėme interaktyvią instaliaciją, skirtą šeimoms su autistiškais vaikais, viena šeima atvykusi prie mūsų kūrinio savo vaikui sakė „eik į terapiją, o mes palauksim“. Perspėjau, kad tai – ne terapija, pakviečiau dalyvauti visus ir ta šeima įsitraukė, ilgiausiai tyrinėjo mūsų instaliaciją. Bet jei savo kūrinį pavadintume terapija – jis liktų tik vaiko, ne visos šeimos reikalas. O kai įsitraukia visi – menas tikrai gali suveikti kaip grupinės terapijos forma, kuri neįpareigoja, bet suteikia galimybę kiekvienam iš kūrinio pasiimti tai, ko jam reikia.

Šis pavyzdys priminė tai, ką dažnai sėdėdami tamsiose salėse pamirštame – teatre emocijas išgyvename kartu su kitais, dažnai nepažįstamais žmonėmis.

Žiūrovai, jų išgyvenimai yra tikrai labai stipri teatro dalis. Tai realiai supranta turbūt tik žmonės scenoje, kurie jaučia, kokią įtaką publika daro kiekvienam spektaklio rodymui. Ypač kai kalbame apie eksperimentinius menus, kurių žiūrovai gali nesuprasti ir pasipiktinę, nusprendę, kad mato nesąmones, išeiti.

Kartais pagalvoju, kad iš tikrųjų garsiai įvardijus, ką mes darome, viskas gali pasirodyti nesąmonė: varpelį „baladojame“, gongą virš galvos laikome, duodame pauostyti kažkokią žolytę. Bet esmė yra žinoti apie ką pasakoji ir kokį efektą kiekviena priemonė sukelia.

Tam, regis, reikia ir mokslo žinių?

Taip, mes skiriame daug dėmesio mokslui. Ypač pastaruoju metu. Mokomės ir apie neuroįvairovę, ir smegenų vystymosi stadijas, o kai kurios žinios sukauptos per ilgametę praktiką. Pavyzdžiui, mes su Šarūne Pečiukonyte išmokome labai gerai suprasti specifines vaikų kalbas.

Mokomės mes pačios, bet žinau, kad ir mūsų veikla galėtų būti naudinga mokslui. Štai, pavyzdžiui, Airijoje beveik visi, kas dirba su vaikais, bendradarbiauja ir su universitetais. Tada net ir greta mažiausio kūrinio gali gimti mokslinis darbas, tyrinėjantis žiūrovų reakcijas. Taip mokslo ir meno progresas vyksta koja kojon. Toks teatras kaip mūsų galėtų būti puikus tyrimo objektas: tyrinėti įmanoma mūsų žiūrovų reakcijas, jų tarpusavio santykius, žiūrovų santykį su mumis, patį kūrinį. Svarbus bei tyrimo vertas man atrodo ir mūsų veiklos tęstinumas: nuolat sutinkame tuos pačius žiūrovus, matome kaip jie keičiasi, kaip keičiasi jų elgesys spektaklyje. Norėtume bendradarbiauti su mokslininkais, bet užmegzti kontaktą su tyrėjais, parodyti jiems, kad mūsų teatras galėtų būti vertinga tyrimo medžiaga, nėra lengva. Visų pirma – dėl to, kad trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo patirties.

Akimirka iš edukacijos „Pojūčių paveikslai. M. K. Čiurlionis“, režisierė Karolina Žernytė (2016). Nuotrauka iš „Pojūčių teatro“ archyvo

Daug dirbi su įtrauktimi teatre. Kaip manai, ar visas menas turi būti prieinamas visiems norintiems jį matyti, patirti?

Visas menas turi būti prieinamas visiems, net neturėtų kilti tokių klausimų. Bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. Kita vertus, to darbo neatrodo tiek ir daug, jei iš tikrųjų nori įtraukaus, prieinamo kultūros sektoriaus: kai pradedi domėtis, atsiranda partnerių, kurie gali ir nori padėti. Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo kitokio žmogaus baimė.

Su tuo susiduriu ir savo aplinkoje. Gyvenu Naujojoje Vilnioje, mano kaimynystėje yra daug vaikų. Kai čia atsikraustėme, kaimynė perspėjo, kad tų vaikų saugočiausi, neįsileisčiau: pradės vogti uogas, ką nors sugadins. Gąsdinimui nepasidaviau, tie vaikai pradėjo pas mane lankytis: piešti, stebėti kaip kuriu aplinką, tiesiog kalbėtis. Matau, kokį poveikį jiems turi galimybė laisvai žaisti ir kurti, kaip atsiranda daugiau pasitikėjimo, laisvės, kaip šis jausmas persikelia į visas jų gyvenimo sritis.

Kūryba, iš esmės, yra visų teisė, o kai kalbame apie įvairias marginalizuotas bendruomenes, pavyzdžiui, neuroįvairių žmonių, dažnai net nepagalvojame, kad jie gali kurti. Jų susidūrimai su menu dažniausiai lieka meno terapijos ribose. Tiesa, negalima apsimesti, kad mes esame visi vienodi ir niekas neturi specifinių poreikių. „Pojūčių teatro“ gyvavimo pradžioje daugiausiai kūrėme akliesiems. Ilgainiui pradėjome galvoti ir apie kitas žmonių grupes, jų įtraukimą, bet jei dabar aklasis ateina į mūsų renginį, kuris nėra skirtas specialiai akliesiems, vis dėlto tas renginys bus pritaikytas ir nematančiam ar sunkiai matančiam žmogui, nes mes net sąmoningai nebegalvodami vis vien kuriame taip, kad spektakliai būtų tinkami ir šiai žiūrovų grupei. Žinoma, visada bus situacijų, kurioms negali pasiruošti iš anksto, bet svarbu pradėti nuo pastangos ir tikiu, kad įprotis, kai nebereikia specialiai stengtis, tiesiog žinai kaip įtraukti įvairius žiūrovus, turėtų susiformuoti visiems.

Viena iš kliūčių teatro prieinamumui didinti, regis, yra ta, kad kūrybinėse, techninėse ar administracijos komandose trūksta įvairovės.

Taip, žinoma. Tiesą sakant, žmonėms, turintiems negalių, vis dar sunku patekti ne tik į kūrybines komandas, bet ir į teatrus žiūrėti spektaklių. Nors patalpos, regis, pritaikytos, tačiau kai kur rampa per stati, kai kur – ant laiptų įtaisytas liftas per daug lėtas, tad reikia arba labai anksti ateiti į spektaklį, arba gali tekti vėluoti. Tuo labiau, kad tokiais liftais pats nepasinaudosi, reikės darbuotojų pagalbos, o tai atkreipia aplinkinių dėmesį, kurio ne visi nori. Nepamirškime, kad yra negalių turinčių žmonių, kurie labai bijo būti kam nors našta.

Ar toks teatras prieinamas? Nemanau.

Ar dirbdama su mažomis bendruomenėmis, toliau nuo valstybinių teatrų ir teatralų bendruomenės, nesijauti atitolusi, gal net izoliuota?

Jaučiuosi, bet dėl to nesijaudinu. Dalis teatro bendruomenės man svetima, o su žmonėmis, kurie man įdomūs, su kuriais noriu bendrauti, palaikome ryšius net ir nebūtinai nuolat būdami toje pačioje aplinkoje.

Beje, į teatrą vaikštau, ir gana daug. Su sūnumi dažnai lankomės spektakliuose vaikams. Galimybė lankytis teatre su vaiku yra labai svarbi – labai džiaugiuosi, kad kartu einame į teatrą, kad gaunu naujai pamatyti savo vaiką, jo reakcijas. Tik gaila, kad ne visos mamos tai gali.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Kristina Steiblytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama