Kultūrų dialogas lėlių teatro scenoje

Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.

Šį rugsėjį Kroatijos sostinė vėl tapo tarptautiniu lėlių teatro profesionalų, atlikėjų ir žiūrovų traukos centru. Jau 58-ąjį kartą Zagrebe vykstantis festivalis PIF (International Puppet Theatre Festival) subūrė lėlių teatro kūrėjus iš viso pasaulio: Kanados, Slovakijos, Austrijos, Italijos, Čekijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Lenkijos, Estijos, Slovėnijos, Prancūzijos, Čilės, Ispanijos, Bulgarijos ir pačios Kroatijos lėlių teatrai parodė geriausius savo kūrinius vaikams ir suaugusiesiems. Savaitę trukęs festivalis ir jame pasirodę išskirtiniai kūriniai dar kartą įrodė, kad šiuolaikinis lėlių teatras yra drąsus, aktualus ir nepaprastai įvairialypis tiek nagrinėjamomis temomis, tiek ir technikomis bei lėlių valdymo specifikomis.

Tarptautiniame festivalyje kiekviena šalis turi galimybę pristatyti ne tik meninę lėlių teatro raišką, bet ir dalį savo šalies – kultūros, istorijos, šiandienos aktualijų. Tokie darbai, kurie atspindi būtent konkrečios šalies problemas ar jautrias temas, formavusias visuomenės tapatybę, palieka stipriausią įspūdį, nes žiūrovas, stebėdamas lėlių teatro spektaklį, kartu patiria ir tam tikrą pažintį su pačia šalimi – jos praeitimi, kultūra, tos valstybės piliečių kasdieniais rūpesčiais. O spektakliai, kuriuose gvildenamos bendros, visiems aktualios temos, dažnai neužčiuopia to unikalumo, kurį gali atnešti išskirtinės šalies patirtys. Galbūt stebint kitos šalies patirtį, jos nacionalinį pasakojimą scenoje, negalima taip susitapatinti su juo jausminiame lygmenyje, kaip būtų susitapatinta su tema, kuri yra universali, artima daugeliui. Tačiau būtent unikalus šalies pasakojimas, priklausantis nuo kultūrinio konteksto, tampa ne tik meniniu, bet ir kultūriniu bei socialiniu tiltu tarp skirtingų šalių žiūrovų.

Akimirka iš spektaklio „Bois“, trupė „Puzzle theatre“ / Kanada. Andre Chevrier nuotrauka

Kanados miškas

„Puzzle theatre“ iš Kanados į šį festivalį atvežė spektaklį be žodžių (skirtą vaikams nuo 4 metų), pavadinimu „Bois“ („Medžiai“). Kaip prieš spektaklį teigė patys kūrėjai – jie yra lėlių teatras be lėlių. Mat spektaklių lėles jie ne patys gamina, o tiesiog randa. Pavyzdžiui, šis teatras turi spektaklį, sukurtą iš polietileninių maišelių. Daugiau jokių objektų scenoje nėra, visi personažai yra sukurti iš įvairaus dydžio ar spalvų maišelių. Spektaklis, atvežtas į PIF taip pat išsiskyrė vienos ir tos pačios medžiagos naudojimu visoje scenografijoje ir animuojamuose objektuose. Toji medžiaga, kaip jau galima atspėti iš spektaklio pavadinimo, yra medis. Spektaklio režisieriai ir lėlininkai Csaba Raduly ir Pavla Mano įvairių formų ir dydžių medžio šakas rinko Kanados miškuose, o scenoje šie natūralūs gamtos objektai tapo įvairiomis miško būtybėmis ir gyvūnais.

Tokia estetinė priemonė tampa ne tik scenografijos sprendimu – tai aiški nuoroda į Kanados unikalumą ir šios šalies tapatybę. Šalis garsėja savo miškų gausa – daugiau nei trečdalį jos viso ploto užima miškai, taip pat jai priklauso apie 10 proc. visų pasaulio miškų. Kanadoje auga daugiau kaip 180 skirtingų medžių rūšių ir tai kuria gamtinį bei kultūrinį šalies kraštovaizdį. Taigi, galima teigti, jog miškas yra svarbi Kanados tapatybės dalis. Nors spektaklį „Medžiai“ PIF žiūrovai stebėjo Kroatijoje, aktorių naudojami mediniai objektai tarsi priartino auditoriją prie Kanados, jos gamtinio išskirtinumo, kultūros šaknų. Tokiu būdu šis spektaklis tapo ne tik menine patirtimi, bet ir tam tikru Kanados gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio atspindžiu.

Akimirka iš spektaklio „Antuco“, trupė „Silencio Blanco“ / Čilė. Nuotrauka iš silencioblanco.cl

Čilės teatro žvilgsnis į militarizaciją

Čilės teatro kompanija „Silencio Blanco“ šiųmetiniam PIF festivaliui parodė savo naujausią darbą „Antuco“. Ši teatro kompanija kuria spektaklius su bunraku stiliaus lėlėmis, kai vieną lėlę valdo trys aktoriai. Atsisakydami teksto, lėlėms suteikdami plačią emocinę išraišką, o spektakliams – teminį gylį, šie kūrėjai savo spektaklius rodė prestižiniuose lėlių teatrų festivaliuose visame pasaulyje. Spektaklio „Antuco“ režisierius ir lėlių dailininkas Santiago Tobar, kartu su dar penkiais aktoriais (Camilo Yáñez, Consuelo Miranda, Camila Pérez, Marco Reyes, Rodolfo Armijo) scenoje jautriai paliečia kariuomenės temą, kuri šioje šalyje glaudžiai siejasi su vyriškumo samprata ir visuomenės lūkesčiais vyriškosios lyties piliečiams. Pavadinimas nurodo į 2005 m. tragediją Andų kalnuose, kai karinių pratybų metu Čilės kariuomenės vadas įsakė 474 šauktiniams žygiuoti 28 kilometrus netoli Antuco ugnikalnio 1400–1700 metrų aukštyje. Buvo prašoma atšaukti pratybas dėl vis blogėjančių oro sąlygų, tačiau įspėjimų nebuvo paisoma. Tik nedidelė šauktinių dalis buvo aprūpinta išgyvenimo kalnuose įranga, daugelis šauktinių, daugiausia paauglių, tarnavo mažiau nei tris mėnesius ir neturėjo pakankamos patirties tokiam žygiui. Po kelių valandų prasidėjo stipri audra: nors daugelis šauktinių sugebėjo rasti saugią vietą, 44 aštuoniolikmečiai jaunuoliai ir vienas seržantas žuvo. Šis įvykis ne tik atskleidė kariuomenės, kaip institucijos, klaidas, bet ir paskatino visuomenę diskutuoti apie stereotipus, susijusius su vyriškumo samprata. Spektaklis pasakoja apie Čilės vaikų ir jaunimo santykį su militarizacija – jaunuoliai dažnai būna kilę iš mažesnių miestelių ar kaimo vietovių, idealizuoja galimybę priklausyti kariuomenės institucijai, mano, kad tai jiems padės tapti kažkuo daugiau. Tačiau iš tiesų realybė Čilės kariuomenėje yra priešinga – tai sistema, kuri yra grubi, žiauri ir paremta hierarchiniais santykiais.

Akimirka iš spektaklio „Antuco“, trupė „Silencio Blanco“ / Čilė. Nuotrauka iš silencioblanco.cl

Spektaklio siužetas, analizuodamas šį tragišką įvykį, priverčia susimąstyti, kad Čilėje kariuomenė neretai suvokiama kaip vyro brandos išbandymas, o fizinė ištvermė tampa esminiu vyriškumo kriterijumi. Tačiau būtent Antuco tragedija parodė, kur gali nuvesti visuomenės lūkesčiai, kai asmens jausmai ar silpnumas yra ignoruojami, į pirmą planą iškeliant stereotipiškai suprantamą „vyriškumo“ modelį. Ši tema liečia ne tik Čilės, bet ir platesnį Pietų Amerikos militarizmo kontekstą – daugelyje regiono šalių kariuomenė ilgą laiką buvo ne tik gynybos struktūra, bet ir svarbus politinės galios centras. Galbūt kitose šalyse, kur karinė tarnyba nėra privaloma arba aklas paklusimas kariuomenės autoritetui niekada neprivedė prie tokio masto tragedijų, ši tema nėra aktuali ar atpažįstama. Tačiau spektaklis „Antuco“ skatina pasidomėti tiek pavadinimo reikšme, tiek pačia šios šalies militarizacijos kultūros problematika, kuri nemaža dalimi formuoja nacionalinę tapatybę, – tokiu būdu spektaklis tampa ne tik meniniu ar estetiniu potyriu, bet ir iškirtinai Čilei aktualių socialinių problemų atspindžiu.

Migracijos veidas Lenkijos scenoje

Lenkijos teatro kūrėjų grupė „Borders Foundation“ iš Lodzės regiono festivaliui pristatė spektaklį „Nameless / Unknown“ („Bevardžiai / Nežinomi“). Režisierius Łukaszo Batko kartu su aktorėmis Aleksandra Batko, Masza Lesiak-Batko, Żaneta Małkowska scenoje bežodžiu spektakliu atkūrė tikrus emigrantų prisiminimus. Spektaklio forma savyje talpina lėlių teatrą, fizinį teatrą, šokį, cirko elementus. Fragmentiška istorija pasakoja apie migracijos priežastis ir  bevardžius personažus – migrantus – kurie yra priversti palikti savo namus.

Akimirka iš spektaklio „Bevardžiai / Nežinomi“, režisierius Łukaszas Batko, trupė „Borders Foundation“ / Lenkija. HaWa nuotrauka

Ši tematika yra artimai susijusi su stipriu migracijos pokyčiu Lenkijoje, kuris įvyko 2022 m.: prasidėjus karui Ukrainoje, Lenkija tapo viena pagrindinių ukrainiečių prieglobsčio vietų. Būdama Ukrainos kaimyne, Lenkija priėmė daugiau kaip milijoną žmonių, ieškančių stabilumo ir naujo, saugaus gyvenimo. Festivalio PIF žiūrovui, atvykusiam iš Lietuvos, ši tema yra artima – patys gyvename netoli karo siaubiamos Ukrainos, priimame pabėgėlius, susiduriame su jų problemomis ir kasdienybe savo šalyje; taigi, mus spektaklis „Nameless / Unknown“ veikia stipriai ir yra suprantamas be papildomų aiškinimų. Tačiau žiūrovams iš tolimesnių šalių šis spektaklis tampa galimybe iš arčiau pažinti šiandienos Lenkijos realijas, jos situaciją migracijos tema. Teatrine forma žiūrovai gali pajusti žmogišką migracijos veidą ir suprasti, kaip karas veikia žmonių likimus.

Akimirka iš spektaklio „Bevardžiai / Nežinomi“, režisierius Łukaszas Batko, trupė „Borders Foundation“ / Lenkija. HaWa nuotrauka

Festivalis PIF jungia žemynus

Tokie tarptautiniai teatrų festivaliai kaip PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų, pasikeitimo patirtimis vieta. Stebint skirtingų šalių kūrinius, galima pamatyti, kad teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys. Kiekvienas festivalyje parodytas spektaklis liudija, kad teatras vis dar turi ne tik pramogos, linksminimo galią, bet ir gebėjimą jungti skirtingas kultūras, kviesti įsiklausyti, suprasti, susipažinti su visai kitokiomis, nepažintomis problemomis ir kultūriniais peizažais. Lėlių ir objektų teatras, dažniausiai nebylūs, muzikoje skendintys spektakliai, tampa jautriu būdu kalbėti apie tai, kas sudėtinga, kurti savo šalies nacionalinį pasakojimą ir dalytis juo su kaimynais ar tolimų šalių lėlių teatro mylėtojais. Tarptautiniai festivaliai yra puiki proga atvežti unikalią savo šalies istoriją ir ja pasidalyti su visu pasauliu, tokiu būdu teatrą paversti jungiančiuoju elementu tarp dviejų ar daugiau kultūrų.

Autorės kelionę į festivalį Kroatijoje finansavo Lietuvos kultūros taryba

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Milda Emilija Mičiulytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama