Bufonas kaip pasipriešinimo atspindys šiuolaikiniame teatre
Artlagamine
Turinį įkėlė
Bufonas yra meninė forma, įgalinanti proaktyvumą mene. Jis priešinasi, rodydamas iškreiptą veidrodį visuomenei, atskleisdamas jos veidmainystę, privilegijų sistemą, galios mechanizmus.
Vykdydama meninę – bufonės – praktiką, kurią sudaro bufono kūrimas, atlikimas bei kūrybinių bufonados dirbtuvių fasilitavimas aktoriams, taip pat nagrinėdama bufono santykį su žiūrovu, visuomene, religija ir politika, įžvelgiu šiame žanre didelę stiprybę – pasipriešinimo galimybę. Todėl mano kvietimas (ir šio pranešimo ašis) yra į bufonadą pažvelgti kaip į įrankį priešintis. Šis pranešimas yra sudarytas iš tezių, įvardijančių, kaip pasipriešinimo veiksmas atsispindi bufonadoje. Tezes argumentuoju savo meninės praktikos pavyzdžiais.
Bufonada (it. buffone – kvailas) – tai vadinamasis šaipymosi, įžeidinėjimo žanras, siekiantis XVI a., kurio pagrindas yra groteskiška satyra ir parodija. Žanras kildinamas ir iš karaliaus juokdario, kuris dar vadinamas karaliaus kvailiu, tradicijos. Karaliaus juokdariui, skirtingai nei tiesiog pamišėliui, buvo suteikiama teisė visais galimais būdais išsakyti karaliui tiesą. Čia persipina groteskas, parodija, nuolatinė interakcija su žiūrovu (nėra ketvirtos sienos). Bufonadai būdingi deformuoti personažai – vaizduojami visuomenės atstumtieji, nelaimėliai, kurie tyčiojasi iš prasmės, kad suteiktų naują prasmę. Jie vaizduojami be rankų, be kojų, itin dideliais pilvais ar krūtinėmis, be dantų, su kupra. Kadangi bufonai yra atstumtieji, jie nesitapatina su visuomene, nėra jos dalis, todėl mato visą jos veikimą ir procesus iš šalies ir gali ją kritikuoti.
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Pirmiausia, bufonas veikia kaip pasipriešinimas privilegijuotai, vartotojiškai visuomenei. Šis žanras, rodydamas veidrodį visuomenei, atskleidžia jos iškreiptus galios mechanizmus, socialinį neteisingumą, susiskaldymą. Scena tampa vieta, kurioje marginalizuotieji pagaliau prabyla. Bufonados monospektaklio eskize „Nulis“ (rež. Aistė Rekašiūtė, 2025), pagrindinis ir vienintelis spektaklio veikėjas bufonas Nulis, pasitelkdamas parodiją, atspindi dabartines visuomenės aktualijas, pašiepia dvasinių lyderių ir jų sekėjų klaidas, trūkumus bei atgailos nebuvimą. Scenoje Nulį matome bendraujantį su Aušriu. Tai artimiausias jo draugas – dideli, iš porolono padaryti sėdmenys. Nulis Aušrį laižo, su juo santykiauja, naudoja parodijoms. Šis jų santykis atskleidžia visuomenės susvetimėjimą, vienišumą: bufonas negali būti priimtas į visuomenės gretas, yra atstumiamas, ir vienintelis jo turimas artimas santykis klostosi su daiktu – gilesnių, prasmingų santykių pakaitalu.
Kadangi Nulis yra marginalas, jis yra nematomas ir atstumtas. Viena vertus, jo vienintelis (tikras?) santykis apsiriboja daiktu. Tačiau, norėdamas būti pamatytas visuomenės (šiuo atveju – žiūrovų), norėdamas užmegzti su jais ryšį, Nulis pasitelkia mįsles. Mįsles jis mėgsta – jas užmena ir sau, ir žiūrovams. Pyksta, kai žiūrovai neatspėja jo mįslių, nes juk tai yra smagus žaidimas. Bet drauge pats žaidžia ir erzina žiūrovus, kai apsimeta, kad neišgirdo teisingo atsakymo. Bufono apsimestinis negirdėjimas – privilegijuotos visuomenės atspindys: jis negirdi to, ko nenori girdėti. Šiuo atveju visuomenė nemato to, ko nenori matyti. Kuriama inversija: marginalizuotas asmuo tampa „proto ir humoro balsu“, o privilegijuotieji – groteskiškomis figūromis. Ilgainiui patys žiūrovai pradeda žaisti tarpusavyje – įsitraukia į Nulio mįslių įminimą, varžosi, kurio atsakymas bus juokingesnis, geresnis. Tokiu būdu tarp visuomenės (žiūrovų) ir Nulio pradeda megztis glaudesnis ryšys, bufonas priartėja privilegijuotųjų link. Įdomu tai, kad žiūrovai dalijosi, jog po eskizo „Nulis“ jie užčiuopė savyje didesnę atjautą elgetoms, visuomenės atstumtiesiems, juos mažiau teisia, pradėjo dažniau žvelgti į juos kaip į asmenis.
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Dar daugiau, bufonas Nulis, bendraudamas su publika, konkretiems publikos nariams suteikia pravardes (pvz., moterį su didele marga skara jis pavadina Arabijų naktys, moterį ryškiais peroksidiniais plaukais jis pavadina Giltine). Tai – išjuokiantis, erzinantis juokas. Išskirdamas vieną žiūrovą ir duodamas jam pravardę, bufonas tokiu būdu jį priverčia sugrįžti į grupę, į bendruomenę (jei žiūrovus vadinsime bendruomene), suteikdamas jam saugumą, nes jo išskyrimas kreipiantis tiesiogiai ir suteikiant pravardę yra lydimas bendruomenės (žiūrovų) juoko, kuris leidžia suprasti, kad bendruomenė jaučiasi saugi (nes mes juokiamės, kai jaučiamės saugūs). Dar daugiau, išskirtas žiūrovas, – taip rodo patirtis, – priima jam suteiktą naują vardą, pats juokiasi iš jo, įtvirtindamas savo statusą grupėje – „aš esu juokingas“. Tad, regis, susiskaldžiusi visuomenė, kurią čia simbolizuoja žiūrovai, tampa vieninga, nes įtraukia į bendruomenę ir patį bufoną.
Norisi išskirti scenografijos primityvumo aspektą minimame bufonados monospektaklio eskize. Stengiantis išlaikyti žanro autentiškumą, scenografija kurta iš antrinių žaliavų – objektų, prikeltų antram gyvenimui: kartotinių dėžių, skardinių, šiukšlių maišų, – bufonai nežino naujovių ir atradimų, tad daiktai, naudojami scenoje, negali būti nauji, jei norima kurti autentišką bufonadą (pvz., jei spektaklyje naudojama muzika, ji negali groti iš muzikinių kolonėlių, nes tai griaus patį žanrą; muziką groti, ją sudainuoti turi pats bufonas pasitelkdamas savo balsą). Toks pasirinkimas patvirtina žanro autentiškumą, drauge tai yra priešprieša perteklinei scenovaizdžių estetikai (tai teigiu puikiai suvokdama, kad tokie sprendimai yra padaromi sąmoningai, norint perteikti metaforas).
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Bufonada priešinasi visuomenėje dominuojančiam tobulumo naratyvui, aktoriui suteikdama tiesioginį įrankį – viso kūno kaukę. Žinoma, regint tokią būtybę scenoje, iššaukiamas žiūrovų pasipriešinimas. Bet tokiu būdu jie skatinami susidurti su tiesa, skatinami mąstyti. O fasilituodama kūrybines bufonados dirbtuves pastebiu, kad transformuodami, išdidindami kūno dalis, eiseną, dėvėdami atitinkamą aprangą ir grimą, aktoriai mokosi būti netobuli, negražūs, atgrasūs. Atsiranda du aspektai. Pirmas – ieškodamas savo vidinio bufono, tyrinėdamas savo kūno dalių prikimšimą, ieškodamas, kaip tai keičia jo eiseną, kvėpavimą, balsą, aktorius pamažu mokosi priimti savo netobulumą, buvimą negražiu. Antras – atradęs savo vidinį bufoną, aktorius mokosi sakyti nepatogią tiesą žiūrovams, kviesti juos diskusijai.
Bufonada taip pat veikiakaip pasipriešinimas suvienodėjusiai visuomenei. Dažnai sulaukiu klausimo, kaip bufonada atsispindi mano gyvenime, už scenos ribų. Galimybė kurti šiame žanre mane kaip aktorę, kaip asmenį įgalina turėti savo nuomonę, savo požiūrį, jį reikšti, kartais tiesmukai, radikaliai, bet visada drąsiai, o jeigu reikia – apginti. Be to, bufonada padeda atrasti tai, ką iš tikrųjų galvoji. Atlikdama savo bufoną Nulį, kuriam viskas galima, aš išlaisvėju, atrandu savo autentišką požiūrį. Kitaip tariant, bufonada mane moko būti tiesoje pačiai su savimi.
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Bufonas veikiakaip pasipriešinimas tabu. Jacquesʼas Lecoqas savo mokiniams norėjo suteikti naują laisvę, suteikti jiems daugiau spontaniškumo veikiant scenoje. Jis tyrinėjo groteską, suvokdamas jį kaip išlaisvinimo priemonę. Kaip liudija mano patirtis stebint aktorius scenoje, tyrinėjančius bufonados teritoriją, šie veikdami scenoje spontaniškai negali nuneigti savo primityvių poreikių, kuriuos jiems tenka suspenduoti konservatyvioje visuomenėje, kurioje vis dar gajus tabu. Čia aš kalbu apie seksualinę energiją, kurios pasireiškimą scenoje pastebiu vesdama kūrybines bufonados dirbtuves.
Grįžtant prie bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, žinome, kad scenoje veikia moteris, tačiau kūno kaukė tokia didelė, deformuota ir klaidinanti, kad iki galo lieka neaišku – tai vyras ar moteris? O ir spektaklio konceptas, kad šis bufonas įkūnys viską ir nieką, jo lytį tarsi palieka iki galo neaiškią. Iš čia kyla ir bufono vardas – Nulis. Bufonai dažnai veikia erdvėje, kurioje lytis nėra fiksuota. Jie dažnai sulieja lyčių linijas taip, kad būtų kritikuojami visuomenės lūkesčiai dėl lyčių vaidmenų. Deformuodami save, aktoriai tarsi atsiriboja nuo savęs, įgyja daugiau laisvės, žaismės, praranda tabu, daugiau tyrinėja savo ribas bei, esant interakcijai su kitu aktoriumi, kurio kūnas taip pat yra deformuotas, bando tas ribas tyrinėti ir tarpusavyje. Vedami savo utriruotos ir maištingos prigimties, bufonai įkūnija išsilaisvinimą, mesdami iššūkį visuomenės normoms.
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Bufonas veikia ir kaip pasipriešinimas vyraujančiai politikai, patriarchatui. Nors formaliai Lietuvoje veikia lygių teisių įstatymai, moterys ir vyrai teisiškai turi vienodas galimybes, tačiau vyrai dominuoja priimdami sprendimus, o šeimos modeliai vis dar remiasi tradicinėmis rolėmis. Bufonas Nulis spektaklio eskizo pabaigoje atlieka politiko, agituojančio sudeginti gėjus, parodiją. Tai yra aliuzija į vieną skandalingiausių Lietuvos politikų Petrą Gražulį, kuris daug metų viešai reiškia homofobines pažiūras. Nors formaliai diskriminacija draudžiama, realybėje LGBTQ+ asmenys dažnai susiduria su socialine atskirtimi, instituciniu neveiksnumu ir homofobija. O viename iš pirmųjų spektaklio eskizų, dalyvaujant Lietuvos šiuolaikinio cirko asociacijos organizuojamoje platformoje „Circus PUSH“, bufonas parodijavo Dievą – kaip mačo – vyrą, kuris menkina ir skriaudžia moteris, prieš jas dominuoja, kol galiausiai neva apsišlapina ir virsta naiviu berniuku.
Bufonas yra meninė forma, įgalinanti proaktyvumą mene. Jis krapšto kiekvieno iš mūsų socialinę atsakomybę, kviečia susiformuoti požiūrį, jį išreikšti, diskutuoti tarpusavyje. Jis priešinasi, rodydamas iškreiptą veidrodį visuomenei, atskleisdamas jos veidmainystę, privilegijų sistemą, galios mechanizmus. Parodija, juokas čia tampa ginklu prieš socialinį neteisingumą, o scena – vieta, kur marginalizuotieji pagaliau prabyla. Tai priverčia mus sustoti ir pagalvoti. Mokykloje mes išjuokiame nemėgstamus mokytojus, universitete – idėjas, darbe – viršininkus, o politikus – iki pat mirties dienos. Bufonas yra forma, leidžianti būti tuo pačiu metu ir konfliktišku kaip politinis ekstremistas, ir keistu bei žaismingu kaip klounas.
Akimirka iš bufonados monospektaklio eskizo „Nulis“, režisierė Aistė Rekašiūtė, Nulis – Gabrielė Penčylaitė (2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka
-----
Gabrielė Penčylaitė – aktorė, bufonė, tyrėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė: „Su bufonados žanru susidūriau dar 2017-aisiais, vėliau jo mokiausi iš tarptautinių bufonados pedagogų bei Philippeʼo Gaulier teatro mokykloje Prancūzijoje. Daugiau kaip dvejus metus aktyviai nagrinėju ir praktikuoju šį, Lietuvoje dar mažai žinomą, fizinės komedijos žanrą. Savo naujausiame tyrime „Trisluoksnės vaidybos struktūros išlaikymas kuriant ir atliekant bufoną spektaklyje„Nulis“ siekiau atrasti būdus, padedančius aktoriui išlaikyti trisluoksnę vaidybos struktūrą (aktorius-bufonas-parodija), nepametant pačio bufono.“
-----
Pranešimas, tema „Bufonas kaip pasipriešinimo atspindys šiuolaikiniame teatre“, taip pat buvo pristatytas Baltijos dramos forume.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. Skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Gaulier, Philippe. The Tormentor (My Thoughts on Theatre). Editions Filmiko, 2021.
Autorius: Gabrielė Penčylaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
