Ant tiesos fotelio

Gregersas pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei „Matricos“ Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.

Prieš gerą ketvirtį amžiaus – 1999-aisiais – sėdėdamas bordo spalvos oda aptrauktame fotelyje, Morfėjus pasiūlė Neo pasirinkti vieną iš dviejų piliulių: raudonoji atvers akis ir parodys tiesą, o mėlynoji leis likti palaimintoje nežinioje. Neo pasirinko raudonąją, ir staiga visas pasaulis suprato, kad gyvena „Matricoje“. Kultinis Wachowskių filmas tapo tiesos, kad ir kokia ji nemaloni ir sunki, manifestu. Tiesos, kuri išlaisvina. Žinoma, paraleliai filme plėtotos ir kitos temos: apie neribotas žmogaus proto galimybes, apie tai, kokių pasakiškų jėgų savyje turi „išrinktasis“, bei apie stebuklingą meilės galią – prieš ją čiuptuvus nuleidžia net negailestingos mašinos. Puikus meninis filmas „Matrica“ į mūsų realybę atvedė ir dar vieną naratyvą – nuolatinę abejonę tikrove, įtarimus, kad tiesa yra slepiama ar kontroliuojama, sąmokslo teorijas, kad žmonija yra valdoma ir išnaudojama mistinių galios struktūrų, ir vienintelis būdas iš to išsilaisvinti – atrasti tiesą. Tik, skirtingai nei „Matricoje“, realiame pasaulyje tos vienos piliulės ir vienos tiesos niekas iki šiol neatrado. Bet bando.

Tiesos ir teisingumo (iš tiesų – skamba kaip partijos pavadinimas) paieškos vyksta ir spektaklyje „Laukinė antis“. Spektaklį Oskaras Koršunovas prieš kelis metus buvo pradėjęs statyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – apie prieš režisieriaus valią nutrūkusį procesą ir situacijos kontekstą tuo metu rašė ir kalbėjo visi, kiekviena pusė bandė pateisinti veiksmus, o viešojoje erdvėje vienu metu koegzistavo kelios tiesos. Prisimenu, kad tuo metu stebint procesą iš šalies labiausiai buvo gaila spektaklio: tos Henriko Ibseno „Laukinės anties“ kūrybinės grupės ir prie pastatymo jau pradėjusio dirbti aktorių kolektyvo, kurio, atrodė, Lietuvos teatro scenoje nebeišvysime.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Oskaras Koršunovas (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Vis dėlto „Laukinė antis“ šį rudenį nusileido ant Jaunimo teatro scenos. Spektaklyje laukinė antis pirmiausia yra idėja – tai, kad sąmoningai renkantis vienu metu yra įmanoma ir neįmanoma leisti egzistuoti paradoksui: sužeista laukinė antis slaugoma palėpėje, be galimybės sugrįžti į laisvę, nes laukinėje gamtoje ji neturėtų šansų išgyventi. Ir vis dėlto, ji yra ir jos egzistencija yra prasminga – Ekdalių šeima, besirūpindama sužeistu paukščiu, kartu gydosi ir savo žaizdas. Jie gyvena – tai yra svarbiausia spektaklio pirmo veiksmo žinutė, kurią perteikia jaukios, šiek tiek komiškos Ekdalių šeimos scenos. Jalmaro Ekdalio (aktorius Valentinas Novopolskis) ir Ginos Ekdal (aktorė Aušra Pukelytė) duetas – praktiška pora, daugiausiai kalbanti apie pajamas, bendrus darbus ir dukterį Hedvigą (aktorė Inga Juškevičiūtė). Nors romantiškus jausmus pakeitė buitis – apie meilę Ginai Jalmaris laisviau kalba, nei ją rodo, šeimos rate atsiranda vietos tarpusavio ryšiui, kuris, stebint iš žiūrovų salės, atrodo natūralus ir tikras. Mes tikime tuo, kuo tiki jie – tą akimirką scenoje esanti šeima, nepaisant sudėtingos praeities šleifo, finansinių sunkumų ir ateities nežinomybės, yra laiminga.

O tada pro duris įžengia Gregersas Verlė (aktorius Donatas Želvys). Turtingo verslininko atžala jau spėjo susipykti su tėvu – jo praeities nuodėmės ir paklydimai Gregersui atrodo neatleistini, norėdamas už juos atkeršyti jis pasiryžęs atsisakyti ir jam siūlomos ateities. Jaunasis Verlė jau pirmosiose scenose užima aiškią poziciją – jokių kompromisų, „tarpusavio susitarimų“, jokio atleidimo už tikrus ir tariamus paklydimus. Gregerso tiesa nežada išganymo, ji taip pat yra užstrigusi praeityje – todėl geri dabarties darbai ir intencijos tėra melas, skirtas paslėpti praeitį, t. y. tiesą. Gregersas „Laukinėje antyje“ debiutuoja kaip teisėjas, pirmasis jo nuosprendį išgirsta senasis Verlė (aktorius Vytautas Anužis). Ir nors žiūrovo ausis pagavo ir vieną kitą argumentą, liudijantį, jog scenoje esantis verslininkas Verlė nori ir stengiasi atpirkti savo nuodėmes, teisiojo Gregerso tai nesujaudina – jis fanatiškai tikras savo teisingumo versija ir yra pasiruošęs ją nešti visiems – nesvarbu, nori jie to ar ne.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Oskaras Koršunovas (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Ibsenas „Laukinę antį“ parašė 1884 metais – tuo metu po Europą jau sklandė socialistinės idėjos, ginamos jaunų ir radikaliai nusiteikusių jaunuolių. Kapitalisto sūnūs, kurie atsisako turto ir vietoje to renkasi „socialinio teisingumo“ mantiją tuo metu jau nieko nestebino. Socialinis teisingumas, žinoma, buvo neatsiejamas ir nuo moralinių nuostatų – tradicinę krikščioniškąją Europą nuo šimtmečių melo, nuo iliuzijų ir dviveidystės galėjo išgelbėti tik radikalus teisingumas. Tiesos fanatizmas, pretenduojantis į moralinius standartus, iš tiesų neturėjo nieko bendro su universaliu teisingumu ar Immanuelio Kanto moraliniu imperatyvu – subjektyvi tiesa priklausė nuo ją nešančio „pranašo“ retorikos. Kas garsesnis – tas teisesnis. XIX a. pabaiga suformavo ir pasauliui „padovanojo“ ir didžiuosius XX a. „tiesos“ nešėjus – Ibsenas jau nepamatė, kokį pasaulį jie sukūrė, bet mums, žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, nesunku Gregerso personaže atpažinti tuos pavojingus tipažus – jaunus radikalius revoliucionierius, paklaikusiomis akimis ir be menkiausios abejonės „tiesos“ volu važiuojančius per kitų gyvenimus. Želvio kuriamas Gregersas tą daro ramiai ir metodiškai, nekaltai skambančiais klausimais ir pastebėjimais sėdamas abejones ir nerimą. Nejauku matyti, kaip Gregersas scenoje kamantinėja Hedvigą, naiviai ir atvirai atsakančią į jo provokacijas. Ji vienintelė pajuto, kad Gregersas „sako ne tai, ką galvoja“ – o tai pirmas signalas, jog šio žmogaus verta pasisaugoti. Deja, mažiau atsargūs suaugusieji nepajunta, kaip Gregersas juos pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Oskaras Koršunovas (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Tas tiesos fotelis nuo „Matricos“ laikų nubluko – „Laukinės anties“ scenoje jis yra pilkai rudas. Atsisėdusiųjų ten laukia akistata su Gregersu – prisipažink, sako jis, kad galėtumei gyventi toliau. Tiesa išlaisvina, pamokslauja juodai apsirengęs Gregersas, – nieko gero nenešantis varnas, įsisukęs į margą Ekdalių – šiek tiek panašių į višteles – šeimos butą. Kaimynas daktaras Relingas (aktorius Andrius Bialobžeskis) dar spėja konstatuoti „teisuoliškumo karštinę“, pavojingą ligą, kurią Gregersas atsinešė su savimi, tačiau tai nesustabdo Gregerso nuo jo kryžiaus žygio – pašventinti ir išdeginti tiesà. Nešdamas ją kitiems, Gregersas, žinoma, nepastebi, kur pats suklysta – jo idealizuojamas Jalmaras Ekdalis, tuoj tuoj pristatysiantis pasauliui genialų išradimą, yra tiesiog paprastas, ribotų gebėjimų ir polinkių vyras, nesuprantantis, kad už didelę dalį savo šeiminės idilės turi būti dėkingas žmonai Ginai.

Ginos Ekdal vaidmenį kurianti Aušra Pukelytė, „Pasipriešinimo melancholijoje“ (rež. Adomas Juška, Juozo Miltinio dramos teatras, 2025) suvaidinusi Esternę, scenoje vėl įkūnija stiprią moterį. Šį kartą jos vaidmens ašimi tampa stoiška ramybė – kuo daugiau dramos aplinkui, tuo Pukelytės Gina yra šaltesnė ir konkretesnė. Antrame spektaklio veiksme matome jos tylią kovą su Gregerso tiesa apnuodytu vyru – kuo jis labiau siunta ir dramatizuoja, tuo ramiau į tai reaguoja žmona. Ir ji teisi: puiki komiška mizanscena, atskleidusi visą Jalmaro menkumą – Novopolskis gražiai kuria sutrikusio vyro vaidmenį, – baigiasi simboliniu sutuoktinių susitaikymu – vyro garas nuleistas, kas čia priima sprendimus parodyta, o atvėsus akivaizdu, jog gyventi pagal tiesos principus yra gana nepatogu, nes žmona, nors ir melagė, bet pusryčius paruošia. Ir dukra, nors ir bandė ją papirkti verslininkas Verlė, tėvą vis dėlto myli... Pasigirsta šūvis.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Oskaras Koršunovas (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Kas mirė? Laukinė antis? Hedviga? Tiesa? Meilė? Mirė paradoksas – trapi būsena, kai vienu metu gãli šalia egzistuoti laisvė ir nelaisvė, tiesa ir netiesa, meilė ir nemeilė. Ir tik nuo tų, kurie gyvena, pasirinkimo, priklauso, kuri iš šių dviejų priešybių yra stipresnė. Spektaklio pradžioje matome vaizdo projekciją – verslininko Verlės namuose vyksta šventinė vakarienė, – vaizdas projektuojamas ant didelio stoglangio. Akimirką pagalvojau – štai langų rėmai, kurie atrodo kaip kalėjimo grotos. Ar tie, kurie yra už jų – kaliniai? Tada prisiminiau Nelsoną Mandelą – net ir įkalintas jis išlaikė vidinę laisvę. Dar vienas paradoksas – laisvas nelaisvėje. Taip ir „Laukinės anties“ personažai, gebantys vienu metu gyventi akimirkos tiesoje ir praeities mele, kol į jų gyvenimą neįsisuka pavojinga „teisuoliškumo karštinė“. Gregersas – tryliktasis vakarienės svečias – atėjo tam, kad visus pasodintų į tiesos fotelį. Tikro pasirinkimo savo tardomiesiems jis nesiūlo: jo tikslas yra ne išlaisvinti, o uždaryti „tiesos“ kalėjime, kuriame nėra vietos laukinei ančiai.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Oskaras Koršunovas (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Lauros Vansevičienės nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Marija Dautartaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama