Twarkowskio mašina
Artlagamine
Turinį įkėlė
„Orakule“, regis, jog tam tikrais momentais montažas ar pati medija priverčia aktorius kovoti dėl dėmesio savo personažui. Jie domina žiūrovą, tačiau arba neturi kaip išlaikyti jo dėmesio, arba pranyksta bendrame spektaklio kūne.
Rygos dailės teatre pristatytas „Orakulas“ yra antroji lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio kuriamos trilogijos dalis, kurios pradžia – „Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT, 2024). Žinoma, tiek vienas, tiek kitas spektaklis gali egzistuoti pats sau, nebūdamas trilogijos dalimi, tačiau kalbant apie vieną – natūralu prisiminti kitą. Tad šis tekstas nėra švari „Orakulo“ recenzija, kai atpasakojamas kūrinio siužetas, šifruojamos jo prasmės, vertinama jo reikšmė vietiniame ir / ar platesniame kontekste. Galbūt ne toks buvo ir pačios kelionės i Rygą tikslas, t. y. ne tvarkingai recenzijai parašyti, o veikiau pamatyti, ką reiškia sąmoningai kurti nuosekliai, kaip spektakliai (kol kas kalbant tik apie dvi trilogijos dalis) susisiekia tarpusavy kurdami bendrą teatrinį ar teminį pasakojimą, ir kaip toks pasakojimas padeda ir / ar kenkia jį kuriančiam menininkui. Tad turbūt čia net ne spektaklio/-ių recenzija, o veikiau apskritai režisieriaus kūrybinio proceso apmąstymas, prisimenant ir tai, kas jau išnyko iš repertuarų, ir galbūt užbėgant už akių tam, kas dar juose atsiras.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Dramaturgija. „Orakulo“ naratyvas žiūrovą paverčia Alano Turingo mašinos, nulaužusios Antrojo pasaulinio karo metais sukurtos šifravimo mašinos „Enigma“ kodą, išradimo aplinkybių stebėtoju. Tiesa, spektaklyje režisierius kelia ne tik pirmojo kompiuterio išradimo temą, bet ir abstraktesnius klausimus – kaip medijos keičia patirtį ir sąmonę? Ar technologijos, kaip žmogaus kūrinys, yra vis dar žmogiškos? Ar jos tampa tuo, kas žmogų be galo pranoksta ir jam nebepaklūsta? Ar pavienis žmogus tėra algoritmų rinkinys? „Orakulo“ dramaturgė Anka Herbut (skirtingai nei „Quantos“!) abstrakčiose spektaklio temose neklaidžioja, o veikiau visada yra vienu žingsniu priekyje, todėl būdamas žiūrovu esi vedamas ir neturi spėlioti, į kurią pusę tau žengti, gali nebijoti, jog užkliūsi tamsoje už pražiūrėto, praklausyto ar tiesiog nesuprasto kažko. „Quantoje“ esama to teksto klampumo, kai dramaturgei norisi kalbėti apie viską, bet tik labai iš tolo, labai abstrakčiai, todėl dažnai ir labai paviršutiniškai. Kitaip tariant, „Quantoje“, kaip ir kitame Joannos Bednarczyk rašytame spektaklyje „Respublika“, esti daug skambių ir nieko nebereiškiančių frazių, kurios bandomos aplipdyti „gyvenimu“. „Orakule“ (kaip ir kituose spektakliuose – latvių scenos „Rohtko“ bei LNDT „Lokis“) tekstas yra daug konkretesnis, net jeigu turinio aspektu – ir primityvesnis, tačiau čia esama vietos ne personažų biografijoms, o aktoriaus ir personažo santykiui. Tai yra natūrali spektaklio dalis ir tai reiškia, kad tekstas čia dirbtinai nekrinta iš aktorių lūpų, jame pakanka erdvės tiek aktoriui, tiek žiūrovui įsijausti. Tuo metu tiek „Quantoje“, tiek „Orakule“ istorinis spektaklių lygmuo stipriai apriboja žiūrovą – tai jau matytų filmų ar skaitytų knygų apie šiuos konkrečius mokslininkus pa/at-kartojimas, todėl net nesąmoningai imi lyginti personažus, faktų pateikimo būdą bei interpretaciją, vizualinį istorijos stilių ar net pačią vaidybą.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Aktorius. Tai turbūt yra svarbiausia, nors Twarkowskio spektakliuose galbūt mažiausiai „sureikšminama“ dalis. Aktorius (ne tik personažas) čia egzistuoja ir kaip turinio, ir kaip formos dalyvis. Tiesa, stipriai sumontuota spektaklio forma kiek kitaip įveiklina aktorių bei jo buvimą scenoje paverčia fragmentišku. Todėl čia jau tampa sunku kalbėti apie personažą tradiciniu požiūriu, nes suyra visa jo struktūra bei įsikūnijimo procesas. Tad jeigu „Lokyje“ personažas dar turėjo kiek nuoseklesnį naratyvinį stuburą (paremtą literatūra bei dokumentine medžiaga), tai „Quantoje“ ar „Orakule“ personažas gali būti suvokiamas kaip procesas. Kitaip tariant, personažas šiuose spektakliuose nėra vien įkūnytas vaidmuo, kurį aktorius atlieka scenoje – jis yra kompleksinis reiškinys, susidedantis iš gyvo kūno, virtualaus vaizdo, atminties fragmentų, emocijų protrūkių. Personažo tapatybė tampa ne fiksuota, bet judanti, transformuojama technologijų ir žiūrovo suvokimo sluoksnių. Visų šių priemonių sąveikoje pasikeičia aktoriaus funkcija – aktorius pavirsta medijų subjektu, kuris veikia keliose reprezentacijos dimensijose. Jis turi tarsi „vaidinti technologijai“, veikti taip, kad jo veiksmas būtų vertinamas ir scenoje, ir ekrane.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Žvelgiant konkrečiau į režisūrinius sprendimus, verta paminėti, kad „Quantoje“ yra daugiau vaidybinių scenų, kai montažu, dekoracija, šviesa ar garsu nesislepiama už tuščio efekto, o forma ir turinys sutampa arba sąmoningai vienas kitą papildo (tai matėme ir „Lokyje“). Stipriausia istorijos dalis „Orakule“ susitelkia vos keleto aktorių – Mārtiņio Meiero (Alanas Turingas) ir Vitos Vārpiņos (Hedy Lamarr), bei trijulės Madaros Viļčukos (Ada Love), Kasparo Dumburo (Hugh Alexander) ir Klāvo Kristapo Košino (Tommy Birch, Trevor Twitch) – rankose. Galbūt premjerinis jaudulys (ar dar nesuvaidintų spektaklių kiekis), o galbūt paties režisieriaus susitelkimas į tam tikras pasakojamos istorijos dalis, neleido atsiskleisti kitiems, kurie, pavyzdžiui, kur kas stipriau savo sceniniu buvimu žiūrovus veikė „Rohtko“. Tačiau „Orakule“, rodos, jog tam tikrais momentais montažas ar pati medija priverčia aktorius kovoti dėl dėmesio savo personažui. Turiu galvoje, jog savaime jie domina žiūrovą, tačiau arba neturi kaip išlaikyti jo dėmesio (nes ilgas žiūrėjimas į kamerą jau nebėra pakankamas aktoriaus ginklas Twarkowskio spektakliuose), arba pranyksta bendrame spektaklio kūne.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Vaizdas. Jeigu „Lokyje“ šūkis „vaizdas yra viskas“ veikė žiūrovus ir aktorius visiškai tiesiogiai, tai „Quanta“ ir „Orakulas“ neleidžia slėptis vien už vaizdo labai aiškiai parodydami, jog teatras nebegali būti tik gražus Netflixo vaizdas, jam reikia turinio ir formos dermės. Per laiką, prabėgusį nuo „Lokio“, kai dar nauja ir keistai kinematografiška spektaklio forma matavosi teatrini kūną – iki „Orakulo“ nueitas nemažas kelias. Dabar tai tapo įprastu Twarkowskio spektaklių skiriamuoju ženklu ar tiesiog režisūriniu braižu, kai vaizdas yra ne tik tai, į ką žiūrima, o veikiau ir tai, kas stebi mus pačius.
Kaip ir kituose spektakliuose, „Orakulo“ scenoje veikiantys operatoriai fiksuoja aktorius stambiu planu, o vaizdas žiūrovui rodomas ekrane – taip kuriama kino estetika realiuoju laiku tarsi nurodant į filmavimo aikštelės atmosferą ir dar labiau žiūrovą priverčiant pasijusti šio serialo „šeimininku“. Tačiau net jeigu „Orakule“ (šį lyginant su „Quanta“) yra daugiau gražaus kadrų eksponavimo ir paties filmavimo, tačiau būtent per filmavimą čia pasijunta trinkantis spektaklio ritmas – tam tikros scenos dirbtinai išsitęsia, kitos – ištuštėja iki grynojo vizualumo, dar kitose – aktoriams trūksta erdvės įsivaidinti.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Be abejo, Twarkowskio spektakliai veikia kaip laboratorijos – čia testuojamos ne tik techninės (teatro bei scenografijos) galimybės, bet ir žiūrovo dėmesys, aktorių ir žiūrovų kolektyvinės emocijos. Savo spektakliuose režisierius dažniausiai siūlo žiūrovui pasirinkti regėjimo sluoksnį: žiūrėti į „kūną scenoje“ arba į „vaizdą ekrane“, o šis pasirinkimas tampa spektaklio (suvokimo) dalimi. Pastarųjų spektaklių dekoracija arba jos panaudojimas beveik nebeleidžia stebėti aktoriaus kūno, tad taip nutolstama nuo aktoriaus (ne tik kūno, bet ir jo asmens) ir priartėjama prie (tik) personažo stebėjimo.
Scena iš spektaklio „Orakulas“, režisierius Łukaszas Twarkowskis (Rygos dailės teatras, 2025). Marko Raso nuotrauka
Kitaip tariant, pastarieji Twarkowskio spektakliai kur kas labiau pasakoja istoriją (vaizdu, personažais, naratyvu, tema) nei leidžiasi jos pasakojami. Galbūt tai žingsnis, kurį priverčia save žengti pats režisierius, tačiau... ar nėra taip, jog jis daugiau atima nei duoda? Apriboja tiek savo paties, tiek žiūrovo žvilgsnio erdvę vietoje to, kad leistų jam pasiklysti savo autentiškose mintyse. Galbūt taip veikia mašina – tiksliai, be jokios paklaidos.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Rimgailė Renevytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
