Testas politinėms nuostatoms pažinti

Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone. Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas.

Gyvenome pakankamai ramiai ir tiek užsiliūliavę iliuzija, kad visi karo ir politinių perversmų uraganai mus pralenks, jog pamatę teatro afišose užrašą „Mano kova“ galėjome neabejoti, – tai Karlo Oves Knausgårdo romanų inscenizacija. Nes kas galėjo pagalvoti, kad prieš šešetą metų Lenkijoje nuskambėjęs spektaklis pagal Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (ak taip, tie lenkai vis nesusitvarko!), praėjusią savaitę parodytas mums, bus kaip niekada aktualus! Ir Kauno dramos teatro vadovo įžanginis žodis buvo kaip niekada svarbus, skatinantis mąstyti, kad tai – ir apie mus, deja.

Kai neseniai paklausiau vieno lenkų teatralo, koks jauno kūrėjo vardas šiandien yra garsiausiai tariamas, jis nedvejodamas paminėjo Jakubą Skrzywaneką. Puikus Kauno dramos teatro sumanymas prieš režisieriaus premjerą šiame teatre pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ pristatyti bent vieną jo spektaklį. Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone.

Scena iš spektaklio „Mein Kampf“, režisierius Jakubas Skrzywanekas (Teatr Powszechny / Lenkija). Magdos Hueckel nuotrauka

Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas. Koks jis gali būti, jei ištisai skaitomos ištraukos iš gana nuobodžios Hitlerio visuomenės analizės pagal „kas kaltas ir kaip mums elgtis“ modelį. Taip pat negali pasakyti, kad tai būtų tradicinė inscenizacija su personažais – mes nežinome nei veikiančių asmenų istorijų, nei idėjų – jie tiesiog pasidaliję persako tekstą. Todėl čia ir joks ne brechtiškas požiūris, nes jokių personažų nėra – net prie vidurinės klasės šeimos stalo susėdę ar vėliau beždžionžmogiais apsirengę aktoriai netransliuoja nieko daugiau kaip tik lozungais, filosofiniais debatais, operų arijomis paverstą tekstą.

Bet – kritiško požiūrio į skelbiamas tiesas iš žiūrovo reikalaujama nuolatos. Tai intelektualus teatras, paremtas ne aistromis ir jausmų kėlimu, o atidžiu klausymu. Monologus derėtų sekti budriai, įtempus klausą (o tai nėra lengva, nors vertimas į ausines buvo tiesiog puikus) – Hitlerio frazės gali laisvai užmigdyti, ir, rodosi, kad pati knyga yra kiek performatyvi: tu gali tikrintis, kiek tavyje yra to nacių ideologijos formuotojo ir ką tu į jo tezes gali atsakyti šiandien. Ar sutinki, kad ateis diena, kai žemės produktyvumas neprilygs populiacijos augimui, todėl svarbus yra savisaugos instinktas ir darviniška išlikimo kova? Galbūt, bet kažkaip manomės jau tiek metų po Trečiojo Reicho. Demokratija yra niekam tikusi, nes laimi dauguma, kuri balsuoja anaiptol ne protingai? Šimtąkart taip! Bet klausimas, ką su tuo mes darome – ar neišsilavinusius pašaliname iš rinkimų proceso, ar bandome ilgai ir nuobodžiai šviesti, lavinti juos? O kadangi knyga rašyta 1923–1925 m., Hitleris dar nežinojo, kad kaip tik demokratijos dėka jį išrinks pirmiausia neapsišvietusioji ir parsidavusioji savo pelnui rinkėjų dalis.

Scena iš spektaklio „Mein Kampf“, režisierius Jakubas Skrzywanekas (Teatr Powszechny / Lenkija). Magdos Hueckel nuotrauka

Šioms žiūrovų vidinei diskusijai metamoms frazėms sukuriama sąlygiška erdvė: kabaretiškoje pradžioje Hitlerio tezės sklinda iš nuogų „pranešėjų“ užpakalių. Kitose scenose viskas kiek nutolinama vaikiškos knygutės ar komiksų stiliumi: tikros taurės, indai, kėdės apklijuojamos tų pačių indų kartoniniais siluetais ir visa scena tampa piešiniu (palyginti – išvakarėse matytame Koršunovo „Kante“ dar vis žaidžiama menama sriuba ir vynu, ir tai dvelkia naivia teatro vaikyste, kai prasmė ne sukuriama, o atimama). Scenos komentarai knygai dvelkia ne tiek ironija ar satyra, kiek kontrapunktu: tamsiaodis aktorius kalba apie paprastus žmones, jis sodinamas prie stalo ir ima valgyti – ir jau matai pabėgėlį, kitos rasės žmogų. Tekstai iliustruojami kino kadrais iš antisemitinių filmų (kadrai su varganais žmonėmis iš „Amžino žydo“ lyg juodas humoras oponuoja tekstui apie tai, kas valdo pasaulį). Užrašas apie išsigimusio meno (Entartete Kunst) parodą replikuoja scenos vaizdams. Esama ir lenkiškų konkretybių: Čenstakavos Juodosios madonos paveikslas užtepamas baltais dažais kaip pernelyg tamsiaodės, išnešami Tusko, Kaczynskio, Merkel galvų transparantai. Atlikėjai su gimnastikos uniformomis referuoja į nacių sveiko kūno ir sporto ideologiją, bet ir į meno faktus – Leni Riefenstahl filmą „Valios triumfas“ ir – teatro srityje – į chrestomatinį 1998 m. Einaro Schleefo spektaklį „Sporto kūrinys“ (Ein Sportstück) pagal Elfriedę Jelinek. Aktoriai puikiai įvaldę protesto, atsieto teatrališkumo, epinio teatro, publicistikos žanrą (jų teatre – Teatr Powszechny – buvo pastatyta nemažai tokio tipo kūrinių, taip pat ir Oliverio Frljićiaus skandalingas „Prakeikimas“), bet kartais režisierius pernelyg ilgai užsižaidžia, – jei Wagneris rašė ilgiausias operas, nebūtina jų trukmės kartoti šiandien. O jei gyvūnai užsiima pornografija, ši kopuliacijos vardan rasės grynumo scena ilgainiui tiesiog tampa nuobodi. Arba, kaip rašė vienas lenkų kritikas, dažniausiai pornografija scenoje išduoda režisūrinę bejėgystę.

Scena iš spektaklio „Mein Kampf“, režisierius Jakubas Skrzywanekas (Teatr Powszechny / Lenkija). Magdos Hueckel nuotrauka

Klausydamas teksto vis svarsčiau – ar galėtų būti ši knyga išleista lietuviškai? Ar su 3700 komentarų, kaip Vokietijoje, ar be jų, kaip Estijoje? Tik neabejoju, kad puolę ją skaityti greitai nusiviltų, ir tik radikaliausieji instrumentiškai imtų cituoti antisemitines ištraukas kaip „suprantamiausias“. Kitkas būtų per nuobodu. Bet – iš esmės ji galėtų kaip tik prisidėti prie fašizmo naracijos atpažinimo – juk, skelbia titrai spektaklio pabaigoje, knyga buvo naudojama kaip įrodymas teisiamiems Niurnbergo procese. Nacių ir Rusijos politikų ištarmės seniai sutampa, o šiandien jau galima lyginti juos ir su mūsų partijų teiginiais. Galbūt ištiktų atpažinimo efektas, tik nebe scenoje.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama