Laukinė antis, išskridusi anksčiau už Jaunimo teatro premjerą

Th. Ostermeierio spektaklio „Laukinė antis“ varomoji jėga yra aktorių darbas. Malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.

Kas sieja „Metallicos“„Nothing Else Matters“, „Led Zeppelin“ „Kashmir“ ir Henriko Ibseno „Laukinę antį“?Tokį klausimą įvedžiau į dvi dirbtinio intelekto programėles, vos atsisėdusi į metro traukinį po spektaklio Berlyno Schaubühne teatre, kur Thomasas Ostermeieris neseniai pastatė „Laukinę antį“.

Viena jų atsakė taip: visi trys kūriniai kalba apie žmogaus trapumą ir ribas tarp tikrovės bei svajonių / iliuzijų. Kita, man kiek pasufleravus, suformulavo: visi trys kūriniai klausia, ar mes galime gyventi grynoje tiesoje?

To tiesiogiai publikos paklausė ir Gregersą Verlę, tiesos skleidėją kur reikia ir kur nereikia, vaidinęs aktorius Marcelis Kohleris. Antroje spektaklio dalyje, jaunuoliui supratus, kad atverdamas žmonėms akis sukėlė vien painiavą ir kančią, išteisinimo jis kreipėsi į publiką. „Ar esate melavę savo šeimos nariams? Ar manote, kad jiems meluoti yra normalu? Čia atėję su savo romantiniais partneriais dabar galite atsisukti į juos ir papasakoti paslaptis, kurias lig šiol nutylėjote.“

Klausimai ir pasiūlymas skamba komiškai, pats aktorius to neslepia. Tačiau publika, – kaip būdinga vokiško teatro žiūrovams, – nelaiko nepatogių pauzių ir pradeda komentuoti, o Kohleris priima viską, ką išgirsta, nebandydamas atsakymų kreipti jokia linkme. Vieni žiūrovai bando juokauti, kiti tiesiai šviesiai atsako, kad meluoti santykiuose yra normalu. Pati sėdėjau ir galvojau: santykiuose esu bandžiusi sakyti viską, tad puikiai žinau, jog tai nėra gera strategija. Vis dėlto, visi mes gyvename savo istorijose ir jas išklibinus apninka nesaugumo jausmas, kurį ne kiekvienas geba adekvačiai pakelti. Sakyčiau, tai geba retas, nors dažnas mano, kad priklauso tiems retiesiems.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Thomasas Ostermeieris (teatras „Schaubühne“, Berlynas, 2025). Gianmarco Bresadolos nuotrauka

Ibseno pjesė – tai istorija apie dvi šeimas, kurių viena iškilo kitos sąskaita. Po daugelio metų „sėkmingosios“ šeimos palikuonis pasiryžta atitaisyti skriaudą, išvaduodamas nuskriaustuosius nuo gyvenimo mele. Deja, jo paties egoizmas ir siauras mąstymas sukuria naujas problemas. Toks turinys užpildomas socialiniais tipažais, paverčiančiais kūrinį patraukliu sceninėms interpretacijoms.

Ostermeierio režisūra turtingos ir sunkiasvorės pjesės neapkrauna bereikalingais autoriniais sprendimais. Režisierius akivaizdžiai niekam nieko nebeįrodinėja ir atlieka tradiciškiausią savo profesijos funkciją: kitų profesionalų darbus sudėlioja taip, kaip palankiausia vientisam, aktualiam, paveikiam kūriniui. Svarbią įspūdžio dalį kuria preciziška, taiklių detalių pilna Magdos Willi scenografija – besisukančioje scenoje pastatoma ir turtingų namų svetainė, ir neturtingų fotomenininkų studija, ir dirbtinė giria, kurioje verslo partnerio sunaikintas senolis šaudo pliušinius gyvūnus.

O varomoji spektaklio jėga, be abejo, yra aktorių darbas. Nuostabu matyti profesionalus, neužsižaidžiančius veiksmuose ir pauzėse. Netikėta ir malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.

„Laukinės anties“ intrigą kuria ne siužetas, o socialiniai tipažai, padedantys žiūrovams atpažinti ir paskatinantys vertinti. Aktoriai vaidina ne personažus ir jų psichologiją, bet tam tikrus visuomenėje atpažįstamus žmonių veikimo modelius.

Vienas jų – turtingi išnaudotojai, savo nešvarią sąžinę dangstantys gero skonio apranga ir aukomis, nė iš tolo nepadengiančiomis jų padarytų skriaudų. Kitas – su likimu susitaikę pasidavėliai, daug metų gyvenantys pagal kadaise įtikėtas istorijas. Toliau – idealais tikintys žmonės, pasirinkę arba kovoti už savo svajones, arba įkristi į amžiną neapykantą pasauliui ir kaltinti jį nesudarius sąlygų svajonėms išsipildyti. Ir dar yra tiesos nešėjai, kurie primeta aplinkiniams savo idealus ir, nieko nežinodami apie žmones, teigia viską darantys jų labui.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Thomasas Ostermeieris (teatras „Schaubühne“, Berlynas, 2025). Gianmarco Bresadolos nuotrauka

Turtingų išnaudotojų priešakyje, žinoma, stovi senasis verslininkas Verlė (Thomasas Badingas), prieš beveik du dešimtmečius išvengęs teisinės atsakomybės, nes laiku „pakišo“ savo partnerį Ekdalį. Ostermeierio spektaklyje rodoma asmenybė yra pasitikinti savimi ir bent jau išoriškai nesvyruojanti nei apeliuojant į jo nešvarią sąžinę, nei sūnui atsisakant palaikyti su juo bet kokius ryšius. Ir nors galiausiai likimas jį nubaudžia grėsme senatvėje netekti regėjimo, visuomenė jį apdovanoja išskirtinai elegantiška sužadėtine (vaidina Stephanie Eidt), pasiryžusia jį prižiūrėti net tada, kai jo akys tos elegancijos nebegalės įvertinti.

Verlės nustekentas senasis Ekdalis (Falkas Rockstrohas) bei jo sūnaus žmona Gina (Marie Burchard) – tai su likimu susitaikę žmonės. Jie pripažįsta Verlės pranašumą ir be jokių ambicijų ar pretenzijų kiekvieną dieną kartoja savo įpročius – vienas keistesnius, kita paprastesnius ir nekrintančius į akis. Tokia yra žmonijos dauguma, tenorinti gyventi ramiai, netrukdoma ir nešokti aukščiau bambos, kad vėliau netektų susidurti su išsišokimo pasekmėmis.

Nors Ibseno pjesėje idealų nešėju pašaipiai vadinamas verslininko sūnus Gregersas Verlė, Ostermeieris svajokliais paverčia Ekdalio sūnų Jalmarą ir jo dukterį Hedvigą. Tik, priešingai nei infantili romantikė Ibseno pjesėje, Magdalenos Lermer Hedviga yra karjeros siekianti, tvirta, tačiau mylimiems žmonėms jautri septyniolikmetė, kurią tą pačią dieną viena po kitos užgriūva žlugdančios naujienos. Ši Hedviga yra tikroji „laukinė antis“ (nepaisant to, kad spektaklio tekstas šį titulą priskiria Jalmarui): norinti skristi ir būti savarankiška, tačiau aplinkybių įkalinta siaurame pavargusios šeimos pasaulėlyje. Jos poreikiai čia niekam neįdomūs, ji suaugusiais rūpinasi labiau nei šie ja. Ir nors tėvai tikina ją be galo mylintys, mama neturi emocinio kapitalo tą meilę išreikšti, o tėtis myli dukterį ne dėl jos pačios, o dėl to, kad į ją įsikibo kaip į gyvenimo prasmę; dėl kitų prasmių jis nesugebėjo pakovoti. Tiesa, galiausiai nebesugeba pakovoti ir už dukterį.

Jalmarą Ekdalį Ostermeieris kartu su aktoriumi Stefanu Sternu pavertė neišsipildžiusiu roko muzikantu. Pirmoje spektaklio dalyje skauda klausyti jo bandymų elektrine gitara groti ir dainuoti „Nothing Else Matters“, jam neprisimenant nei natų, nei žodžių. Tai sukonkretina Jalmaro tragediją: norėjęs tapti roko muzikantu, dėl valios trūkumo jis nesugebėjo pasiryžti to siekti bet kokia kaina ir galiausiai priėmė neva saugesnį senojo Verlės pasiūlymą – vesti žavią moterį ir imtis panašaus į jos amato – fotografijos. Įdomiausia, kad Jalmaras, nors ir skandina savo nusivylimus alkoholyje, yra itin emocionalus. Beveik viskas jame matosi iškart, jis nelaiko jokios paslapties. Tiesą sakant, kur kas stipresnės ir emociškai stabilesnės nei vyrai Ostermeierio „Laukinėje antyje“ yra moterys, nuolat prisiimančios atsakomybę už tai, kas vyksta, vyrams tuo metu lankstant aplink ir vaidinant galią sau bei kitiems.

Scena iš spektaklio „Laukinė antis“, režisierius Thomasas Ostermeieris (teatras „Schaubühne“, Berlynas, 2025). Gianmarco Bresadolos nuotrauka

Taip elgiasi ne tik Jalmaras, bet ir Gregersas Verlė, atstovaujantis teisuolių kategorijai. Save laikantis protagonistu, iš tiesų jis yra šios istorijos antagonistas, sugriovęs šeimą dėl savo egoistiško noro pakeisti kitų gyvenimą, nes savame nieko nevyksta. Iš gyvenimo melagingoje santuokoje išvaduoti beveik dvidešimt metų nematytą draugą nusprendęs Gregersas nepaiso to, kad absoliučiai nieko nežino nei apie seniai matyto draugo charakterį ir poreikius, nei apie jo žmonos įpročius, nei apie dukters gyvenimą, nei apie senojo Ekdalio psichiką. Nežino nei jų istorijų, nei jų tiesų. Tačiau drąsiai įsiveržia į jų namus ir į jų vidinius pasaulius, visiems atskleisdamas kadaise vykusį Ginos ir senojo Verlės romaną. Gregersas teigia atnešantis idealus ir siekiantis išgelbėti draugo santuoką, kad ji nuo šiol egzistuotų tiesoje. Tačiau jis nepamatuoja draugo gebėjimo priimti tokią informaciją, jis, kaip vėliau sako Hedviga, neįvertina Jalmaro jautrumo. Su didžiule žinia, verčiančia abejoti kraujo ryšiais, Gregersas įsiveržia į nelaimingą, tačiau geriausiais įmanomais būdais besilaikančią šeimą, įsiveržia tada, kai laukinė antis Hedviga jau beveik pasiruošusi išskristi ir kurti kitokį gyvenimą. Jam regisi, kad tik jo tereikia, kad viskas išsispręstų. Iš tiesų – tik jo tereikėjo, kad šeimoje įvyktų tragedija. Ir čia aš prisimenu žaliosios raganos Elfabos žodžius miuzikle „Wicked“ (matę tik filmą, šiuos žodžius išgirs antroje jo dalyje): „Was I really seeking good or just seeking attention?“ (liet. „Ar aš tikrai siekiau gero, o gal tiesiog siekiau dėmesio?“).

Ir tai yra viskas, ką noriu Lietuvos skaitytojams papasakoti apie šį spektaklį. Tai nebuvo režisūrinis šedevras, tačiau puikiai sudėtas ir sklandžiai bei ritmiškai suvaidintas kūrinys, nešvaistantis žiūrovų laiko. Tai buvo pokalbis su publika ir tikri teatriniai mainai, įkvėpę vidinius monologus ir sukūrę tikrą dialogą.

Ir dar du dalykai.

„Die Wildente“ aktoriai puikiai vaidino kančią, neversdami kentėti žiūrovų.

„Die Wildente“ paskutinė scena buvo „Kashmir“ dainos trukmės (9 minutės) ir visą tą laiką pripildė turinio bei įtampos.

O dabar linkiu sėkmės Oskarui Koršunovui, jo „Laukinės anties“ komandai ir būsimos premjeros žiūrovams. Visų labui tikiuosi, kad bus sutilpta į tris valandas (įskaitant pertrauką). O eisiantiems žiūrėti rekomenduoju perskaityti pjesę (ją galite rasti www.dramustalcius.lt), nes siužetas yra painus ir jį žinodami galėsite kur kas stipriau džiaugtis individualiomis įžvalgomis bei Ibseno užrašytomis socialinėmis peripetijomis.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aušra Kaminskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama