Laivo gydytojo užrašai (1). Estija, performansas

Koncepcija dažniausiai netiesia jokių, nei prasminių, nei emocinių tiltų į realybę, užteatrinį gyvenimą. Ir žiūrovas čia nelabai reikalingas arba lieka sutrikęs itin atvirose interpretacijai, be aiškesnių koordinačių, scenose.

Absurdiška būtų pažiūrėjus keletą spektaklių spręsti, koks yra Estijos teatras. Bet, spėju, absurdo liktų ir po penkiasdešimties. Apibendrinimai tikriausiai primintų XVII–XIX a. laivų gydytojų užrašus, kai jie naujose žemėse rinkdavo įvairias žoleles ir bandydavo nesėkmingai suvokti čiabuvių klasifikaciją – nes šiems mažiausiai rūpėjo kuokelių skaičius, o daugiausiai – nuodingumas ar kokia kita su išgyvenimu susijusi savybė. Pirmieji antropologai taip pat strigdavo bandydami suvokti, kodėl nieko bendro neturintys  erelis ir ernis veikia viename rituale. Nes, pasak  Claudeʼo Lévi-Strausso, „Pirmoji pamoka, kurios mus moko antropologija, yra tokia, jog kiekvienas paprotys, kiekvienas tikėjimas, kad ir koks iracionalus ir šokiruojantis jis mums atrodytų palyginti su mūsiškiais, yra sistemos dalis“.

Todėl patekus į kitą „salą“ ir bandant ją atrasti iš naujo – nes kažkada joje lankeisi – labai tikėtina „sistemos klaida“, nes tiesiog nematai bendro paveikslo ir priežastinių ryšių tarp dalelių, juo labiau, kad pats paveikslas – šiuo atveju estų teatro vitrina – jau yra kažkieno iš atrinktų detalių sukomponuotas atlasas. Bet „vitrinos sistema“ leidžia spėti, kad joje yra tai, kas gali patikti užsieniečiams, sudominti juos, būti verta platesnio pristatymo. T. y. čia susiduriame su tais pačiais perlų karoliais, kuriuos baltiesiems atvykėliams nešė čiabuviai, mainydami juos į šautuvą ar dažniau – į alkoholį. Mainų struktūra lieka nepakitusi.

Kasmet rugsėjį Taline rengiama Estijos šiuolaikinių scenos menų vitrina pasiūlė aštuonis spektaklius, ir šis forumas persipina su Tartu organizuojamu Estijos teatro festivaliu „Draama“, labiau kreipiančiu dėmesį į dramaturgijos vystymąsi šalyje. Pavydėtinai aktyviai veikianti Estijos teatro agentūra koordinuoja šias platformas ir siūlo ne meinstryminius, tradicinius kūrinius, bet naujus žingsnius scenoje, kaip atvirai ir sakoma vitrinos puslapyje – nutaikytus „keletui tuzinų svečių“, kurie, tikimasi, megs ryšius ir kvies produkciją į savo miestus.

Šiame tekste nesirengiu atskirai aprašinėti vieno ar kito festivalio ypatybių, čia veikiau išsilaipinęs saloje pradedantis etnografas bandys rasti tai, kas yra įdomu ar neįprasta atvykėliui iš kitos šalies, kuo jis matytų prasmę pasidalinti su tėvynainiais ir pastebėti, kur link eina tos salos „teatrinė civilizacija“.

Pirmiausia krinta į akis tai, kad iš pamatytų dešimties spektaklių bent pusė atitiktų performanso ar stipriai performatyvaus spektaklio žanrą. Scenoje interdisciplina, skulptūra, dailė, fizinis veiksmas, tyrimas, interakcijos su žiūrovais – viskas kaip pagal šiuolaikinio meno vadovėlį. Kiti spektakliai to irgi nevengia, nors jau susiduriame su artimesne dramos teatrui rūšimi. Galbūt taip atakuojamas tradicinio teatro bastionas, nors čia matoma tik menka dalis Estijos scenos produkcijos. O 2024 metais, kaip skelbia teatro agentūra, kruopščiai skaičiuojanti viską apie jų teatrą, sukurta net 285 nauji scenos meno kūriniai. Ir teatrai lankomi stulbinamai entuziastingai – per metus į juos atėjo beveik 1,3 mln. žiūrovų, t. y. maždaug visi Estijos gyventojai. Ar tai savaime yra gėris – klausimas, prie kurio dar bus grįžta.

Akimirka iš performatyvaus veiksmo „Pelenai, horizontas, jojimas“, autorė Netti Nűganen. Ive Trojanović nuotrauka

Iš aktyvaus teatrinio pasaulio pasitraukus ar kiek atsitraukus 90-iniais garsiems teatro režisieriams, jų vietas užima jų vaikai. Pasukus į kino režisūrą Elmo Nűganenui, scenoje aktyviai ima darbuotis duktė Netti Nűganen, migruojanti tarp Vienos ir Talino, tarp šokio, cirko ir performanso, tarp savos produkcijos ir pastaraisiais metais išgarsėjusios Florentinos Holzinger spektaklių. Tačiau matyti du performatyvūs vyksmai „Schema“ ir „Pelenai, horizontas, jojimas“ kelia daugiau klausimų nei atsakymų, ir ne dėl spektaklių turinio, bet dėl formos: kodėl šalia jos, pakankamai pasiutusios, energingos atlikėjos, išsirikiuoja tos, kurios, regis, pirmąsyk scenoje ir net stovėti joms problema? Kodėl žinutė žiūrovams, net perskaičius anotaciją, visiškai neaiški ir galbūt net žiūrovų galėtų čia nebūti? Kodėl vietoje natūralaus judesio / atlikimo atsiranda dirbtinumas ir neiššifruojamų, bet tarsi transliuojančių „tekstą“ judesių pantomima?

„Enigma“ – dar vienos šokėjos ir choreografės Elle Viies spektaklis, visiškai pateisinantis pavadinimą. Kaip ir Nűganen kūriniuose čia, regis, pirmiausia gimė abstrakti koncepcija, o po to ją bandyta apauginti veiksmais. Taip buvo atsispirta nuo mįslių ir atsakymų į jas kaip dviejų dėmenų struktūros, tai jungiant su dviejų šokėjų judesiais. Išeina lingvistiniai judesio žaidimai, įtraukiant gestų kalbą ar ir vėl pantomimos elementus. Jei, lietuviškais atitikmenimis, nuskamba balsu „Be kojų, be rankų duris atidaro“, tai atlikėjas ims vaizduoti vėją ar pūsti. Kas iš to? Nieko, kaip nieko bendro su žiūrovų gyvenamuoju laiku ir realybe. Tik sudomina geri tikslūs judesiai, kūno valdymo technika.

„Flex“ jau reikėtų vadinti performatyviu spektakliu, kuriame atlikėja ir personažas susilieja į viena.  Üüve-Lydia Toompere, dar vienos teatralų dinastijos šaka, demonstruoja visiškai nuogą, padengtą bronziniais lašeliais savo ištreniruotą kūną, užkeltą ant aukštų kulniukų. Lėtai žingsniuoja per slidžias grindis, kilnoja akmeninius svarmenis, lieja tokius pat iš betono, kol galiausiai vieni jų, padaryti iš želė, subyra, o ji pati ima slidinėti, griuvinėti, visas veiksmas – byrėti. Ji toliau tęsia griuvinėjimo ir savęs traumavimo epopėją, kol imi jos gailėtis, o rizikingi milžiniškų akmenų kilnojimai verčia prisiminti Marinos Abramovič testus žiūrovams – gal išties reikia nutraukti šį mazochizmo seansą? Atlikėja scenoje labai netvirta, vaidyba mėgėjiška, ji aukštais kulniukais bando įveikti slidžias želė išteptas grindis ir svarmenis, – savotiškas Monikos Dirsytės akcijų analogas, laimei, trunkantis tik valandą. Po spektaklio (bet – tik susitikime su festivalio svečiais) išaiškėja, kad viskas buvo surežisuota. Griuvinėjimai ir jos pačios reakcijos buvo apsimestinės, ir suvoki, kad tai buvo manipuliatyvu, nes gailėjaisi ne personažo, o atlikėjos. Abiem – vaidybos ir autentikos – atvejais lieka klausimas, kas iš to ir vardan ko? Jei tai – teatro spektaklis apie bandymą paklusti visuomenės normoms, išlaikyti jauno kūno standartus – pernelyg tiesmuka. O jei tai spektaklis apie atlikėjos manipuliacijas – jos neišviešintos, vadinasi, lieka pirmasis variantas.

Legendinis teatras NO99 nutraukė savo veiklą 2018 m., bet trupės nariai perėjo į „Von Krahl“ ir Nacionalinį teatrus. Pirmajame buvęs NO dramaturgas Eero Epneris kartu su choreografu Martu Kangro pastatė „Panteoną“ – judesio ir teksto, kaip jie madingai sako – storytellingo – spektaklį, grįstą vokiečių meno istoriko Aby Warburgo sudarytu „Mnemozinės atlasu“. Warburgas klijavo garsių meno kūrinių reprodukcijas ant juodo fono, bandydamas atsekti, kaip temos, kūriniai atsikartoja vėlesnėse epochose. Spektaklio kūrėjai darbą, nutrūkusį 1924 m., tęsia, teigdami, kad viskas yra kopijų kopijos – ir ši tema, reikia pasakyti, neįtikina nei naujumu, nei originalumu: atlasas papildomas vėlesniais kūriniais nuo Warholo piešinių iki Dioro madų šou ar Estijos kultūros artefaktų, bet ir vėl – kas toliau? Įdomesnės asmeninės „kopijos“ – puikus aktorius Juhanas Ulfsakas pasakoja apie savo tėvą Lembitą Ulfsaką (vyresnė karta prisimintų filmą apie Tilį Ulenšpygelį), ir matai, kaip veido bruožai ir profesija lyg paveikslas keliauja per kartas. O aktorė Kaie Mihkelson, prieš 35 metus vaidinusi Žaną dʼArk, stumia televizorių su savęs jaunos kadrais. Į kur tai veda, kai spektaklis užsisuka iki begalybės, kai sukasi aktoriai, plokštumos, televizoriai, produkuodami kopijas, kai net legendinė „Stairway to Heaven“ perdaroma pagal užgaidas su DI pagalba? Aktualus tampa vienas klausimas – kaip jie nusprendžia, kada baigti?

Akimirka iš performatyvaus spektaklio „Flex“, autorė Üüve-Lydia Toompere. Alanos Proosos (err.ee) nuotrauka

Klausimas galioja visiems šiems spektakliams. Nes remiamasi struktūra, kurią komponuoja ne dramos srities, o šokio atstovai (net keli spektakliai – choreografų ar šokio atlikėjų). Juose vyrauja statika (!) vietoje veiksmo, nebūtinai reikšmingas judesys, idėja vietoje dramaturgijos, o koncepcija dažniausiai netiesia jokių, nei prasminių, nei emocinių tiltų į realybę, užteatrinį gyvenimą. Ir, kaip išdavė ne vienas pasirodymas, žiūrovas čia nelabai reikalingas arba lieka sutrikęs itin atvirose interpretacijai, be aiškesnių koordinačių, scenose.

Kitas antropologinis pastebėjimas – net keliuose spektakliuose naudojamos konkrečios medžiagos, kurias aktoriai (o kartais ir žiūrovai) liečia: tąsomi akmenys, liejamas betonas, atitirpinami ledo dirbiniai (skrybėlė, falas, galva), kurie siunčiami per žiūrovų rankas, piešiama dažais ant ledinių „drobių“, viename spektaklyje aktoriai dalijasi kramtoma guma iš burnos į burną, valgoma gana šlykščiai atrodanti želė. Galima mąstyti apie atsaką vis labiau skaitmenėjančiam ir į ekranus išsikeliančiam pasauliui.

Tai galėtų būti bendrinė visų spektaklių koncepcija, bet ji išsilydo kaip tas ledas ar suyra kaip želė į atskirus ištęstus spektaklius, formos žaidimus, kuriuose – dar vienas bruožas – nėra nė lašo humoro. Vadinasi, ir savirefleksijos. Viskas sukaupta ir labai rimta, lyg kūrėjai būtų performanso pradininkai (nors šie kaip tik linksminosi). Įspūdis, lyg šie spektakliai-performansai vyktų 6-ajame dešimtmetyje, kai nauja buvo keidžiški vyksmai – Merceʼas Cunninghamas šoko, Robertas Raushenbergas tapė, Charlesas Olsonas skaitė eiles, magnetofonas grojo nenutraukiamas garsų kilpas, o žiūrovai patys turėjo susidėlioti prasmes iš momentinių energijos pliūpsnių. Kyla klausimas, ar tai savotiškai kartojama be jokių nuorodų, tiesiog tikint savu originalumu, ar paprasčiausiai tai yra kūrėjams nežinoma meno istorija? Bet ar ji nedėstoma aukštosiose teatro mokyklose? O galbūt tai įtaka Hanso-Thieso Lehmanno „Postdraminio teatro“, kurį estai išsivertė tik pernai (mes jau skaitome nuo 2010 m.) ir aptiko pavyzdžių, kuriais galima ne tik remtis, bet ir protestuoti prieš vyresniąją tradicinio teatro išpažinėjų kartą.

Tikėtina, kad teorija gali paveikti praktiką kaip savotiškos pratybos, bet ir vyresnė karta tai jau rodė savo jaunystėje ir kokybiškiau – pakanka prisiminti...

...ir čia, tekstui suteikdamas performatyvumo, laivo gydytojas nutraukia užrašus kaip spektaklį prieš pertrauką, po kurios mes, šių scenų žiūrovai, tikėsimės, kad viskas kardinaliai keisis ir virs aukštyn kojomis.

Estijos teatro apžvalgos antrą dalį kviečiame skaityti ČIA.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Lévi-Strauss, Claude. Antropologija modernaus pasaulio problemų akistatoje. Vilnius: Žara, 2015, p. 45.

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama