I LITUANI: įsceninti operos nacionalumo klodą (2)
Artlagamine
Turinį įkėlė
Rugsėjo 5–12 dienomis, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko italų romantizmo kompozitoriaus Amilcareʼės Ponchielli operos „Lietuviai“ (I Lituani) premjera, jos libreto autorius Antonio Ghislanzoni rėmėsi Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ siužetu. Spektaklio premjeros aptarimą tęsia teatrologė Rima Jūraitė ir muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė.
-----
Rima Jūraitė: Šio spektaklio vienas svarbiausių raktinių žodžių taip pat galėtų būti „muzikaliai atliktas“, čia turiu omenyje solistų vaidmenis. Tiesa, mes matėme skirtingas atlikėjų sudėtis. Man teko vadinamoji pirmoji sudėtis. Visų pirma norisi pasidžiaugti už lietuvių solistus – Viktorijai Miškūnaitei tinka Aldonos vaidmuo, galima justi, kad ši partija jai artima, ir neabejoju, kad tai buvo visiškai kitoks atlikimas nei tavo matytas Sandros Janušaitės. Valterį / Konradą tą vakarą įkūnijo ukrainiečių tenoras Denysas Pivnitskyi – iš pradžių atrodė, jog solistas truputį forsuoja savo partiją, bet netrukus įsigyveno į vaidmenį ir sukūrė gilų, ramų, sukauptą, nepaviršinį, kupiną vidinės stiprybės kovotoją. Įsivaizduoju, kad mano matyta pirmoji solistų pora perteikė „minkštesnę“, lyriškesnę duetinės linijos spalvą, nei tau teko girdėti. Jau nieko nenustebinsiu dar kartą patvirtindama, kad ir vėl puikiai pasirodė Tadas Girininkas, nors jo vaidmuo – Albanis – buvo gana statiškas, bet ryškiai ir raiškiai reprezentuojamas vokalu; tiek muzikiniu požiūriu, tiek scenine pajauta įtikino Eugenijus Chrebtovas, atlikęs Arnoldo vaidmenį; Konstantinas Tomanas sukūrė nedidelį, bet svarų Vitoldo vaidmenį.
Scena iš Amilcare'ės Ponchielli operos „Lietuviai“, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Rugsėjo 11 d. mačiau kitą sudėtį, ir pirmiausia publiką suglumino tai, kad prologo pabaigoje visiškai užkimo Valterio / Konrado vaidmens atlikėjas Kristianas Benediktas (a.k.a. Vaidas Vyšniauskas). Salėje net kilo šurmulys, kodėl solisto beveik nesigirdi? Nepaisant to, kad Kristianui Benediktui šis vaidmuo yra gerai žinomas, jį girdime ir neseniai pasirodžiusiame operos „Lietuviai“ garso įraše... Kiek anksčiau pasirodžiusiose recenzijose teko skaityti apie solisto ligą, kurios nespėta išgydyti, bet kaip yra iš tikrųjų – neaišku. Galiausiai, Benediktą antroje spektaklio dalyje net teko pakeisti. Be to, apskritai jo sugrįžimą į Lietuvos operos ir baleto teatro sceną galime vertinti ir iš kitų aplinkybių, ne tik vokalinių problemų: dar nepamiršome, kad prieš kelis metus jis koncertavo Baltarusijoje.
Savo ruožtu, Sandra Janušaitė iš pradžių, regis, Aldonos vaidmenyje jautėsi kiek netvirtai, bet po to jos balsas išsiskleidė. Visai neblogą įspūdį paliko jaunas solistas Alfredas Miniotas (Vitoldas). Džiaugiausi ir dėl Stepono Zonio, dainavusio Arnoldą, nes man atrodo, nepaisant to, kad čia galbūt nėra tas pastatymas, kur reikia didelio aktorinio meistriškumo, tačiau šįsyk, mano manymu, jam netrūko sceninės įtaigos. Liudo Norvaišo Albanis taip pat skambėjo pakankamai solidžiai. Būtų įdomu išgirsti ir tą sudėtį, kurią tu girdėjai, ir palyginti, nes kai spektaklyje tiek mažai solistų, manau, kad kiekviena atlikėjų sudėtis gali labai stipriai paveikti spektaklį.
Scena iš Amilcare'ės Ponchielli operos „Lietuviai“, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka
Rima Jūraitė: Nors tai padiktuota pačios operos, o ne kyla iš režisūrinio sumanymo, bet man „Lietuviai“, tiesą sakant, visų pirma yra choro opera – chorui čia yra ypač daug erdvės atsiskleisti. Tai, be abejo, labai palanku mūsų teatrui, nes Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras išties nusilenkia Ponchielli muzikai – buvo tikras malonumas klausytis choro epizodų.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Paantrinsiu tau dėl choro, nes aš irgi klausydama galvojau, kad jeigu reikėtų pasakyti, kas man muzikaliai paliko didžiausią įspūdį – tai buvo choras. Net ir Ponchielli partitūroje, sakyčiau, kad man choras palieka tikrai geriausią įspūdį, toli gražu ne solistų arijos. Ir mūsų teatro choras savo užduotis įgyvendino solidžiai.
Rima Jūraitė: Palieku tau, kaip muzikologei, pasisakyti apie orkestrą, kuris prieš pat premjerą patyrė staigias ir nemalonias permainas, kai nuo spektaklio buvo nušalintas jo muzikos vadovas ir dirigentas Gianluca Marcianò ir visa atsakomybė bei krūvis diriguoti net šešis premjerinius spektaklius atiteko Ričardui Šumilai.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Pastaruoju metu vis gyriau orkestrą, nes jis išties labai paaugo per paskutinius šešerius metus. Nepaisant to, kad „Lietuviai“ orkestrui nėra nauja medžiaga, bet klausydamasi spektaklio pasigedau orkestro užtikrintumo. Gal net ne tiek užtikrintumo, kiek spalvos? Nors galbūt ir pati Ponchielli muzika nėra ta, kuri ypač įtrauktų. Vis bandau sau atsakyti: ar partitūra kažko stokoja ir yra sekli, ar dar reikia orkestrui ir dirigentui paieškoti daugiau spalvų. Džiaugiuosi, kad orkestre apskritai nebebūna „kriminalų“. Dirigento nušalinimas dėl neaiškių jo kūrybinių kelionių, be abejonės, taip pat kėlė stresą orkestrui. Nepaisant to, kad stebėjau ne pirmąsias premjeras (o nuo rugsėjo 10 d. jas ir taip turėjo diriguoti Šumila), bet situacija, kai su pastatymo muzikos vadovu ir dirigentu atsisveikinama paskutinę minutę prieš premjerą ir į jo vietą turi stoti kitas dirigentas – labai neįprasta patirtis.
Scena iš Amilcare'ės Ponchielli operos „Lietuviai“, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka
Rima Jūraitė: Gerbiu šį teatro žingsnį – tikrai sudėtingomis ir nemaloniomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę ir skubiai priimti sunkų sprendimą. Vis dėlto, norėtųsi sužinoti, kokia bus visos šios istorijos atomazga ir tašką joje taip pat turėtų padėti teatras, taip užbaigdamas temos eskalaciją viešajame diskurse. Ši istorija, o ir apskritai aiški žinia, kad Lietuvoje tokie menininkų vojažai neliks nepastebėti ir yra netoleruojami, neturėtų tiesiog užgesti „pagal nutylėjimą“.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Teatras sako turėjęs kažkokių įrodymų, kad Marcianò vis tik lankėsi Rusijoje. Ir, žinoma, tos nuotraukos, kurios buvo pasklidusios internete, kad jis balandį konkurse Maskvoje teisėjavo kaip žiuri narys, išties neatrodo panašios į klastotę. Be abejo, ir tai, kad jis taip draugiškai atsisveikino su teatru, regis, tik pavirtina, kad žmogus „prisiminė“ buvus kitaip, negu jis iš pradžių tvirtino žiniasklaidai. Opera „Lietuviai“ savo lietuviškoje istorijoje apskritai nuolat susijusi su politika ir daugybe sociopolitinių aspektų. Pradedant tuo, kad XIX a. italas parašo operą „Lietuviai“, kai mūsų šalis yra viename iš sudėtingiausių savo egzistencijos laikotarpių, tada 1939 m., prieš pat karą, mes norime statyti šią operą, bet prasidėjus karui taip ir nepastatome, o atgavus nepriklausomybę „Lietuviai“ tampa simbolinį tiltą nubrėžiančiu kūriniu tarp Lietuvos ir išeivijos Čikagoje. Kai jau pagaliau statome tuos „Lietuvius“ Vilniuje, tenka nuimti dirigentą, nes jis greičiausiai buvo Rusijoje, kuri užpuolė Ukrainą ir lygiai taip pat grasina mums ir daugeliui kitų kaimynų. Labai simboliška, kaip kūrinys, kurį mes siejame su nacionalinio pasididžiavimo aspektais, yra apaugęs gausybe politinių peripetijų.
Scena iš Amilcare'ės Ponchielli operos „Lietuviai“, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka
O ar būdama mačiusi labai daug įvairių operos spektaklių Lietuvoje ir užsienyje norėtum į šį „Lietuvių“ spektaklį sugrįžti dar kartą? Kiek tai yra kūrinys, kuris, tavo manymu, galėtų sudominti žiūrovą, jeigu jis būtų pastatytas nebūtinai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir mes į jį žiūrėtume tik kaip į kūrinį, be emocinio ryšio, kurį neišvengiamai jaučiame?
Rima Jūraitė: Sakyčiau, kad Hugo de Anos „Lietuviai“ yra labai saugus pastatymas ir toks jis galėjo atsirasti bet kuriame, nebūtinai Lietuvos, teatre. Tačiau apie jį galvoju pirmiausia LNOBT repertuaro kontekste, ne tik šiandienos, bet ir pastarųjų poros dešimtmečių imtyje. Jis man atliepė tokius spektaklius, kuriuos gerai prisimenu ir į kuriuos ėjau ne po vieną kartą, tačiau tie spektakliai režisūriniu požiūriu galbūt nebuvo nei labai novatoriški, nei kitaip įspūdingi. Tad „Lietuviai“ man patenka į tą teigiamai vertinamų spektaklių teritoriją, koks, pavyzdžiui, tam tikrais elementais (virvės motyvas, raudonos spalvos simbolika, abstrahuota erdvė) buvo į „Lietuvius“ panašus Francescos Zambello „Skrajojančio olando“ pastatymas (2004) – manau, kad ir vienas, ir kitas yra įdomus stebėti skirtingomis atlikėjų sudėtimis.
O kalbant apie „Lietuvių“ aktualumą, saugus spektaklis tikriausiai nepalydės eiti gilesnių apmąstymų keliu; šiame spektaklyje nėra sąsajų su šiais laikais, nors, žinoma, viską galima pritempti prie šių dienų geopolitinės situacijos, bet tai vis dėlto niekaip nerezonuoja su spektakliu, nes pastatymas saugiai pasakoja ano meto istoriją. Visai kitaip nei, pavyzdžiui, teatro repertuare jau dešimtmetį besisukantis ir daugybę kartų žiūrėtas „Don Karlas“, pasakojantis ne apie ispanų inkvizicijos laužus, o apie Ukrainos laisvės kovas, ir bėgant metams jo paveikumas nemažėja. Galbūt dėl to, kad režisierius Günteris Krämeris nuo „Don Karlo“ nuėmė istorinį šleifą ir statė spektaklį ne apie būtąjį laiką, bet kartu ir nepririšo jo prie vienos konkrečios aktualijos.
Scena iš Amilcare'ės Ponchielli operos „Lietuviai“, režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2025). Martyno Aleksos nuotrauka
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Žiūrėjome premjerinius spektaklius, „Lietuviai“ yra naujojo sezono pirmoji premjera. Kaip įsivaizduoji šio spektaklio likimą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare?
Rima Jūraitė: Manau, kad spektaklis tikrai suksis artimiausių kelių sezonų repertuare. Bet apskritai pritariu tavo anksčiau iškeltai minčiai apie ilguoju laikotarpiu likimišką šio spektaklio kelią tapti proginiu, tikriausiai valstybinėms datoms minėti tinkamiausiu spektakliu. Minint valstybines šventes, mano manymu, daug prasmingiau būtų parodyti spektaklį negu kokį koncertinį operos atlikimą. „Lietuvių“ likimas priklauso ir nuo to, kas dar atsiras teatro repertuare ir kaip toliau jis bus formuojamas. O bent šis ir, regis, kitas sezonas rodo teatro kryptį pristatyti jo scenoje dar neskambėjusias operas – tokie yra „Lietuviai“, tokia bus antroji sezono operos premjera – Benjamino Britteno „Vasarvidžio nakties sapnas“, o kitą sezoną buvo numatyta pasaulinė Žibuoklės Martinaitytės operos premjera, kurią režisuoti turėjo šviesaus atminimo Robertas Wilsonas. Mūsų teatre niekada iki šiol nestatytų operos kūrinių yra išties tiek daug, tad gerbiu ir palaikau teatro pasirinkimą verčiau statyti tai, ko nesame matę ir girdėję, o ne vėl ir vėl tiražuoti „Bohemą“ ar „Karmen“.
Rasa Murauskaitė-Juškienė: Iš tiesų gal čia ir slypi „Lietuvių“ privalumas, jeigu į operą žvelgiame ne iš nacionalinio, o iš platesnio konteksto. Tai nėra plačiai pagarsėjęs operos kūrinys, galbūt tuo aspektu jį kaip tik ir verta pozicionuoti, turint minty, kad į operos teatrą atvyksta žiūrovų iš užsienio, jų nemažai buvo girdėti salėje ir per premjerą. Tad jiems taip pat gali būti įdomus toks apskritai itin retai operos teatrų repertuaruose sutinkamas kūrinys. Užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą ir svarstantiems galimybę praleisti vakarą operos teatre, tokie netradiciniai, netipiniai kūriniai galėtų būti įdomesni už daugybę kartų matytas ir mintinai žinomas aidas ir traviatas.
Pokalbio pirmą dalį kviečiame skaityti ČIA.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Rima Jūraitė, Rasa Murauskaitė-Juškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
