Mažasis Zucco
Artlagamine
Turinį įkėlė
„Zucco“ kaip sceninis kūrinys yra mažutis, dar kiek studentiško charakterio, sudėtas iš Koltèso pjesės fragmentų. Vis dėlto justi, kad Jaunius Juodelis žino ką pasakyti ir moka tam pasitelkti tiek scenos tikrovę, tiek sunkiąją dramaturgiją.
Grįžus po Jauniaus Juodelio spektaklio „Zucco“ pagal Bernardʼo-Marie Koltèso pjesę „Roberto Zucco“ premjeros Oskaro Koršunovo teatre, norėjosi vėl pavartyti Jerzyʼio Grotowskio „Skurdųjį teatrą“. Prisiminti Grotowskio abėcėlę, kurioje, atmetus visus kitus teatro kūrimo įrankius, lieka tik du: „Tačiau ar gali teatras egzistuoti be aktorių? Nežinau nė vieno tokio pavyzdžio. O be publikos? Kad įvyktų spektaklis, reikia bent vieno žiūrovo. Taigi, mums liko aktorius ir žiūrovas.“
Žinoma, ką tik mokslus baigusiems režisieriams skurdusis teatras dažnai tiesiog neišvengiamas – išteklių paskirstymas teatruose vyksta jų nenaudai. Kad gautum didelę sceną ir padorių baldų, ekranų ar bent pieštų dekoracijų (nežinau, linksma ar liūdna tai naujiena, bet pastarojo laiko teatre jų vis daugiau) jai apstatyti, turi parodyti, ką gali mažoje scenoje, turėdamas tik aktorių, jo kūną ir balsą.
Vis dėlto negaliu nepastebėti ir tam tikros tendencijos: atrodo, kad jauniausios kartos režisieriai tikrai suka sampratos „atsisakyti visko, kas nebūtina; grįžti prie aktoriaus“ link. Justino Vinciūno „Pranašystė“ Valstybiniame jaunimo teatre (2024) ir Juodelio „Zucco“ – abu susitelkia į teksto artikuliaciją, į tai, kaip tekstas įgyja pavidalą, įdėtas į aktoriaus psichofiziką. Šių režisierių nedomina šiandieninio teatro multidimensinės architektūros potencialas – juos domina, kaip aktoriaus kūnas ištaria, išgyvena žodį, ir ką tas žodis padaro su tais, kurie jo klausosi. Juodeliui taip pat rūpi, ar šis ištartas žodis į žiūrovus atsimuša, ar juos įtempia, išgąsdina? Ar sukelia kokį nors prisiminimą, kūno reakciją, vaizdinį, pasipriešinimą? „Zucco“ personažai su žiūrovais kalbasi ir nėra jiems malonūs. Žiūrovai neskuba sakyti savo vardų, pirmose eilėse tvyro švelnus, šiek tiek vaikiškas nerimas.
Akimirka iš spektaklio „Zucco“, režisierius Jaunius Juodelis (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025). Rugilės Pranculytės nuotrauka
Juodelio „Zucco“ deklaruoja kalbėsiantis apie Zucco kaip apie puikybės sankaupą ir atsisakysiantis jį, apatišką žmogžudį, pateisinti. Turbūt daug kas prisimena aktoriaus Sauliaus Mykolaičio sukurtą Roberto Zucco vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje, ir tą Mykolaičio Zucco lig šiol lyg kokią anų laikų skulptūrėlę labai brangina. Į tą Zucco dauguma stengėsi įsigilinti, stengėsi suvokti jo motyvus, galbūt net tyliai vidujai tapatintis. Norėjosi tą daryti, nes jame susitelkė didžiuliai laikmečio patirčių masyvai ir nuoskaudos, be to, to Zucco balsas gerai girdėjosi ano laiko teatrų repertuarinės visumos peizaže – visi laukė, kur toliau suks koršunoviško teatro era, Lietuvos teatrui jau davusi „Ten būti čia“, abi „Senes“ ir „Labas Sonia Nauji metai“.
Mato Sigliuko Zucco „skulptūrėle“ niekaip nevirstų – visų pirma, jam trūksta savybių, charakterio, istorijos, krūvio. Manau, kad iš Sigliuko Zucco visa tai buvo atimta jėga: jo vaidmens išraiška – nestabilios formos, jis yra neaišku koks, ir tai – jo bruožas, o ne bruožo stoka. Jo nepavyksta suprasti ir nė nesinori to daryti: jis – nesuprastinas. Kyla įspūdis, kad pats Zucco nelaiko savęs herojumi: jis lygiai taip pat čia būtų, kaip ir nebūtų, jam nesvarbu, ar yra klausytojų, ir kas jie. Net sakydamas monologą ir kreipdamasis tiesiai į žiūrovą, jis aidi pats sau, jo balsas tarsi susigeria atgal į kūną. Galbūt dėl to taip keista, kad galiausiai pamatome Zucco susivyniojusį į batuto audinį – kokia jo dalis nori slėptis? Kam jam šitai? Nebent šiaip sau.
Akimirka iš spektaklio „Zucco“, režisierius Jaunius Juodelis (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025). Rugilės Pranculytės nuotrauka
Be jokios abejonės, šiandiena – labai tinkamas laikas tyrinėti tokius Zucco: ne todėl, kad jie atsakytų į mūsų klausimus apie sociopolitinę realybę, bet todėl, kad jie būtų šalia kaip teatriniai kūnai ir leistų mums saugiai mąstyti apie zukiškumo esmę. Juodelio „Zucco“ kaip sceninis kūrinys yra mažutis, dar kiek studentiško charakterio, sudėtas iš Koltèso pjesės fragmentų, iškarpant teksto dalis arba nutylinant personažus, o esantiems paliekant tiek nedaug, kiek galima panešti Roberto kuprinėje, kurioje vietoje koltèsiškų peilio ir kostiumo guli akmuo ir kailis. Šie nusikaltėlio įrankiai – kartu ir vaikiški, ir mitologiniai; nors primityvūs, bet ne mažiau galingi: primato charakteris – sunkiau nuspėjamas palyginti su nusikaltėliu, kuris jau įžengė į civilizaciją, turi siūdintą kostiumą ir kaldintą peilį. Ir erotinės scenos čia taip surežisuotos, kad kūnams beveik netenka susiliesti: mergystės plėvę atstoja skaidri vienkartinė pirštinė, falą – pompa. Sakytum, irgi vaikiška, tik nebemitologiška: tokį žaislinį seksą jaunųjų scenoje regime vis dažniau, galbūt tai būdas išvengti kūnų sukibimo mechanikos kaip temos.
Juodelis kuria šiandien ne tokį dažną giliai metaforinį teatrą – spektaklis pilnas ženkliškumo; daugelis ženklų, kad ir kokių kuklių, evoliucionuoja, transformuojasi; šis „Zucco“ raiškos skurdumu ir ženklų sodrumu šiek tiek primena Povilo Makausko kūrybą. Tik Makauskas scenoje – švelnus, o Juodelis neslepia aršumo, pykčio. Verta paminėti svarbiausią spektaklio objektą – batutą (Emilio Šepučio scenografija), kuris čia yra ir šventovė, ir nešulys, ir milžiniška skrybėlė, ir apsiaustas, ir apklotas, ir slėptuvė, ir kalėjimas. Lubos per žemos ant jo šokinėti, todėl tenka klauptis ant kelių. Taip, Zucco klūpi. Nors mažutį „Zucco“ dar labiau susmulkina pačios OKT scenos duotybės – aktoriai čia patys junginėja šviesos jungiklius, užtraukia ir atitraukia kulisų užuolaidas, uždaro ir atidaro kulisų duris, vis dėlto justi, kad Jaunius Juodelis, nesvarbu kokioje scenoje, žino ką pasakyti ir moka tam pasitelkti tiek scenos tikrovę, tiek sunkiąją dramaturgiją, kuriai kelia asmeninių klausimų.
Akimirka iš spektaklio „Zucco“, režisierius Jaunius Juodelis (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2025). Rugilės Pranculytės nuotrauka
Jeigu būtų galima išsisaugoti ir namo parsinešti kai kurias spektaklių dalis, iš Juodelio „Zucco“ išsineščiau dvi: Zucco ir Mamos (aktorius Gerardas Ciparis) mizansceną, kurioje per kolonėles kalbantis motinos kaip nemeilės vaizdinys vietoj akių turi spiginantį žibintą, vietoj galvos – tamsą, o iš po juodo kostiumo galiausiai išlenda vyriška figūra, kartojanti „aš tave užmiršau, aš tave užmirštu“, motinoje sutalpinanti ir nužudytą tėvą (kostiumų dailininkė Hilda Meda Gomaraitė). Antra akimirka – dusyk pakartotas Zucco monologas apie Sorbonos suolus ir hipopotamą, iškirptas iš dialoginės pjesės scenos. Man atrodo, kad dukart pasakyti tokį monologą taip, kad žiūrovas lauktų kito žodžio, kad lauktų vėl ištariant beveik angelišką „nuo rytdienos einu į kalbotyros paskaitas, rytoj kalbotyros paskaitos diena“, o ne nuobodžiautų vėl girdėdamas tą patį, yra meistrystė. Sigliuko kuriamam Zucco šiame spektaklyje – mažai vietos, lubos per žemos, bet jis čia – taip pat krinta į akis, kaip jo herojaus norėjimas į Afriką, kur sninga: „Niekas nežino, kad Afrikoj sninga. Štai ką labiausiai mėgstu: sniegą, krentantį ant užšalusių Afrikos ežerų.“
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Dovilė Zavedskaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
