Apie drąsą būti savimi

Režisierė Eglė Švedkauskaitė neskuba spręsti Ronjos pasirinkimų kelio problemos, o veikiau siekia pasimėgauti Astridos Lindgren istorijos pasauliu: jį atvaizduoti, duoti jauniesiems veikėjams vietos jame tiesiog gyventi.

Neretas vaikas susiduria su tėvų lūkesčiais – juk kiekvienas mūsų, suaugėlių, turime draugų, kuriuos pergalėjo tėvų norai: kažkas nuėjo studijuoti teisės, kažkas atsisveikino su trauka menams ar vedė per anksti ir nelabai sėkmingai, o galbūt net patys esame šiais suaugėliais. Būti savimi kartais gali atrodyti nemenku darbu, tačiau vienos žymiausių švedų rašytojų Astridos Lindgren knygos „Ronja plėšiko duktė“ pagrindinei veikėjai tai – juokų darbas.

Lindgren istorija pasakoja apie vaiko susidūrimą su tėvų lūkesčiais – plėšikų vadas Matisas tikisi, kad jo jaunoji duktė Ronja, kaip ir visi kiti šeimoje, taps plėšike. Tiesa, tai atrodo kaip daug smagesnis kelias negu būti įkalbintam tapti realaus pasaulio teisininku ar IT specialistu, tačiau Ronja savęs plėšike neįsivaizduoja. Būtent į savojo kelio paieškas ir mažos mergaitės pasaulį naująja premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kviečia panirti režisierė Eglė Švedkauskaitė.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žymioji Lindgren istorija primena „Romeo ir Džuljetą“, jei joje viskas baigtųsi laimingai: priešiškos Matiso ir Burkos šeimos, per pusę skilusi pilis ir kilęs konfliktas, į ją netikėtai atsikrausčius Burkoms. Kol suaugusieji konfliktuoja, jų pasaulio užkulisiuose vystosi visai kita istorija – mažoji Matiso duktė Ronja pamažu susipažįsta ir susidraugauja su bendraamžiu Burkos sūnumi Birgu. Kol Matisas šventai įsitikinęs, kad Burkos bus sutriuškinti, o jo duktė, kaip ir jis, taps aršia ir didinga plėšike, Ronjos gyvenimo kelias rodo visiškai kitokią kryptį.

Scenoje matome pasaulį vaikų akimis ir į jį taip žvelgti ypač padeda scenografų Jurgio Paškevičiaus ir Monikos Janulevičiūtės vizija į sceną grąžinti dar praėjusio amžiaus pradžią menantį dvimatį, tapytą scenovaizdį. Šiuolaikinėje scenoje jis atrodo stebėtinai magiškai, o kartu ir simboliškai – tarytum pusiau skilusi pilis, gūdūs miškai, upės, olos ir tarpekliai yra pačios mergaitės Ronjos nupiešti vaizduotės pasauliai. Tad ir pats, žvelgdamas į dvimatę Ronjos pasaulio žalumą, nori pasiduoti vaizduotės žaidimui ir, kaip aktoriai, mintimis imti šokinėti per nupieštą tarpeklį.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dviejų šeimų skirtumams įprasminti puikiai veikia dailūs Elvitos Brazdylytės sukurti kostiumai. Dvi šeimas, tarytum vaikų pasaulio kapulečius ir montekius, skiria skirtingų stilių rūbai: maištinguosius Matiso šeimos narius puošia pankų subkultūros atributai – spalvotos skiauterės, languotos ir dryžuotos kelnės, sijonai, grandinės, o Burkos šeima apsirengusi nepakenčiamai tvarkingais žąsies kojelės rašto švarkais ir kostiumėliais. Garbingo paminėjimo vertas subtilus spektaklio pasaulio pratęsimas už salės durų – savanorių ir teatro darbuotojų pankiškos liemenės su maištingais užrašais ir antsiuvais. Retai tenka, o kartu ir labai smagu, fojė išvysti spektaklio pasaulį, besibraunantį iš scenos.

Eglei Švedkauskaitei neblogai sekasi kurti stebuklingą Ronjos pasaulį, kuriame užsimiršti ir akimirkai nustebti ar pasijuokti priverčia nuostabiai miklūs ir juokingi, lyg iš tikros pasakos nužengę nykštukai, klykaujančios, išties net ir suaugusiojo akimis gana šiurpios skraidūnės, ar savo vaikus sūpuojantys abejingi ir komiškai lėkšti, pagalvėmis apkamšyti striukumbukai. Režisierė neskuba spręsti Ronjos pasirinkimų kelio problemos, o veikiau siekia pasimėgauti Lindgren istorijos pasauliu: jį atvaizduoti, duoti jauniesiems veikėjams vietos jame tiesiog gyventi – išgyventi nuotykius, papulti į bėdas, maudytis upėje, šildytis prie juokingo mechaninio lauželio, kuriam laikui pamiršti, kas vyksta Matiso ir Burkos pasauliuose.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Puikius vaidmenis sukūrė, tarytum savo pačių odoje, o ne aukštais balsais ir šaržuota vaidyba, Ronją ir Birgą suradę Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius. Žvelgiant į juos kartais pamiršti, kad prieš save matai vos dvylikamečius veikėjus, bet kurgi surasi dvylikametį, kuris drįstų apie save galvoti kaip apie mažą vaiką? Džiugina ir Algirdo Dainavičiaus sukurtas Matiso vaidmuo, aktorius puikiai suvaidina dvilypį Ronjos tėvą – žiaurų ir švelnų, griežtą ir giliai mylintį.

Galiausiai nepajudinamas Ronjos užsispyrimas ir maištinga drąsa kliautis autentiška savimi baigiasi jos pergale – šeimos susitaiko, Matisas priima Ronjos nenorą būti plėšike, o ši ir Birgas pavasarius laisvai leidžia miškuose. „Ronja plėšiko duktė“ – puiki istorija apie svarbą turėti drąsos būti savimi. Ko gero suaugėliams jos reikia daug labiau negu vaikams.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aistė Šivytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama