Ronja ir daug klausimų

Plėšikus, įsiveržusius į Nacionalinio dramos teatro sceną, premjeros publika pasitiko ritmiškais plojimais – juk spektaklyje „Ronja plėšiko duktė“ Matiso gauja yra roko grupė su rokerių sceninėmis manieromis. „Aaaš turiu vaiką!“ riaumoja priedainį Ronjos tėvas Matisas, tipiškai pasukaliojęs mikrofono stiebą.

„Ronja plėšiko duktė“ repertuare skamba viliojančiai, Astridos Lindgren knyga ne vienam dabartiniam vaikui yra pažįstama, mėgstama, svarbi. Kaip ir aktoriams, vaidinantiems Eglės Švedkauskaitės spektaklyje. Kaip ir pačiai režisierei bei inscenizacijos autorei. Kaip ir daug kam, pasiilgstančiam teatro vaikams. Tokio, kad įtrauktų ir jaudintų. Iki džiaugsmo ašarų.

Pati Ronja į tamsų spektaklio mišką su kraujo trokštančiomis skraidūnėmis ir kitomis keistomis būtybėmis įsėlina nešina smailia kartimi, ja ginasi ir ja remdamasi šokinėja per scenografijos plokštumas. Dėl tos mergaitės net debesys išsiskirsto. Ronja, vaidinama Irenos Sikorskytės, žiūrovų sutikta tyliai ir smalsiai: kokia tu? Ir koks tavo draugas Birgas iš kitos plėšikų gaujos? Kokie tie vaikai, savo draugyste ir pabėgimu iš namų nutraukę amžiną savo tėvų nesantaiką? Juk ašaros ir skaitant knygą, ir žiūrint spektaklį ima nevaldomai byrėti kaip tik tada, kai abu vaikai supranta ir ištaria vienas kitam, kad jie liks kartu, jie nepasiduos ir nesitaikys su neigiama tėvų namų šiluma, net jei tektų žūti nuo šalčio savo gyvenimo dvyliktąją žiemą.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lūkesčiai yra prakeiksmas spektaklio kūrėjams. Ypač dirbantiems su žinoma literatūra. Bet neprakeikim, verčiau nusistebėkim, gal net pasigėrėkim Egle Švedkauskaite, atvedusia Astridos Lindgren kūrinį į didžiąją sceną, o kelis šimtus vaikų – į teatro didžiąją salę, kad jie pagaliau matytų „tikrą teatrą“, kaip žadėjo režisierė. Keliaaukštei pasakų tvirtovės ir miško scenografijai sutverti ji pasikvietė dailininkus Moniką Janulevičiūtę ir Jurgį Paškevičių, su kuriais dirbo Valstybiniame jaunimo teatre statydama spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“ (2022), o muziką kūrė nuolatinė režisierės bendradarbė Agnė Matulevičiūtė. Galbūt rizikinga spektaklį vaikams rodyti didelėje erdvėje, gal sėdintys kelioliktoje eilėje ar amfiteatro viršuje ne kažin ką mato toli toli esančioje scenoje, ypač tada, kai vaikų ar plėšikų ginčo scenos vyksta scenos gale, ir galbūt dvi su puse valandos trunkantis vaidinimas mažesnius žiūrovus išvargina tiek, kad sugrįžti į teatrą jie nebenorės. Visa tai įmanoma patirti ir gauti atsakymus tik praktiškai padarius tą, kas gal ir nedarytina. Ką mes žinome, gal tokie prietarai paseno?

Režisierė rašė inscenizaciją tarytum bėgdama per knygos turinį ir atsirinkdama esminius siužeto įvykius: tėvų – Matiso ir Burkos – gaujų konfliktus, jų vaikų – Ronjos ir Birgo – slaptą draugystę, metų laikų kaitą, leidžiančią ar trukdančią matytis. Ir tai, kas svarbiausia: „Kad niekas neįstengs mūsų išskirti“ – ir kad dėl tokios kategoriškos vaikų laikysenos net jų amžinai kariaujantiems bei konkuruojantiems tėvams tenka susitaikyti, prisiminus, jog patys vaikystėje buvo geriausi draugai.

Bėgimas per siužetą justi spektaklyje. Nors vaidinimas trunka daugiau kaip dvi valandas, tai nėra lėtasis teatras. Viskas jame vyksta tokia teatrine greitakalbe, kad nėra kada įsižiūrėti į pokyčius, kuriuos patiria Ronja, Matisas, vaikų ir jų tėvų santykiai. Ronja pradeda spektaklį panašia grasinimų ir pašaipų leksika, kokią vartoja Matiso gauja, o kada, kaip ir kodėl keičiasi jos žodynas ir intonacijos, kaip ima formuotis jos ir Birgo santykių šiluma, kaip ir kodėl grasinimus keičia švelnumas? Čia pat „kad tu nugarmėtum į pragaro nasrus, nusmurgėli“ ir čia pat „norėčiau, kad tu būtum mano brolis“. Kas teatriniu aspektu čia įvyksta, kas verčia pasikeisti? Ištikimybė knygos tekstui spektaklyje išlaikyta, o ištikimybė teatro kūrybai? Spektaklio raidą valdo knygos autorė.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Retoka scenų, kur Astridos Lindgren literatūra tampa teatriniu tekstu. Yra puikių sprendimų. Tas plėšikų rokerių įgarmėjimas ir dainavimas. Nebyli, bet pilna judesio yra Ronjos ir Birgo pažinties scena, kai abu nesitarę ima žaisti tų pačių lenktynių, kiekvienas savo pilies pusėje: kuris pirmas peršuoliuos pilies slenksčius ir palies žemę! Abu jauni aktoriai Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius tvirtai laiko viso vaidinimo naštą, net ir skubėdami per siužetą pagal šito spektaklio nuostatą. Puiki žaidžiančių, šėlstančių ir kartu brandžių vaikų pora. Pražilęs rokeris Matisas, vaidinamas Algirdo Dainavičiaus, atrodo labiau vaikas nei jo duktė, ir visiškas vaikėzas šalia Arūno Sakalausko vaidinamo Burkos, tik šitie santykiai spektaklyje nėra išryškinti.

Dailios ir grakščios nebylių nykštukų scenos, ypač antrame veiksme (choreografė Erika Vizbaraitė). Tuos besisukančius, sumažėjančius ir vėl ištįstančius nykštukus raudonomis pelerinomis vaidina ne šokėjų masuotė, o tie patys aktoriai, kurie ką tik buvo plėšikai iš priešiškų gaujų. Tai liudija ne tik aktorių fizines galimybes, bet ir spektaklio kūrybinės komandos darną, ir tą šventą „nėra mažų vaidmenų“. Ypatinga Ronjos mamos Lovisos „Vilkų lopšinė“. Airidos Gintautaitės dainavime tiek švelnumo ir gūdaus pavojaus, kad tai beveik rauda ir kartu motinos meilės skydas. O, kad viskas tame spektaklyje taip veiktų ir jaudintų, užuot šurmuliavę kaip Matiso plėšikai.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Įdomus Eglės Švedkauskaitės sprendimas skirti Matiso vaidmenį aktoriui, iki šiol matytam mažesniuose charakteriniuose vaidmenyse, užtat jo gaujos kvartetą sudėti iš tų, kurie paprastai žėri pagrindiniais vaidmenimis, o tai – aktoriai Kęstutis Cicėnas (Sturkas), Marius Repšys (Kepėstas), Vainius Sodeika (Fjusukas) ir vienintelė aktorė Augustė Pociūtė (trapi, bet ne mažiau grėsminga plėšikė Čiugė). Lyg atskiras gaujos akcentas – seniu save vadinantis Povilo Budrio Peras Plikakaktis su užsilikusia panko skiautere ir džinsiniu paltu. Tokia galinga talentų kompanija, betgi ji sukuria daugiau šurmulio nei charakterių. Net toji pati sukrečiančiai padainavusi Lovisa per visą spektaklį neturi ką veikti, tik vaikščioti ir mojuoti žalia virve. Tiesiog virvė ir nieko daugiau? Ir tiesiog plėšikai. Kuo jie skiriasi vienas nuo kito? Kokia šeimyna yra Ronjos tėvai? Kokia Pero Plikakakčio funkcija? Kaip patirti spektaklyje minimą plėšikų tingumą? Galima aprašyti, kokiais kostiumais veikėjus aprengė dailininkė Elvita Brazdylytė ar pacituoti jų replikas, bet kas tai per tipai ir kokiu tikslu jie ateina veikti scenoje? Gal tai palikta spektaklio ateičiai.

Žinome, kad scenoje karalių (vadą, autoritetą) vaidina aplinka. Iš tikrųjų reta ir gražu, kai garsūs aktoriai, vaidinantys aplinką, nė nemėgina vaidinti karalių ir pasiimti publikos dėmesį (teatriniu žargonu – traukti antklodę ant savęs). Nes spektaklis visgi apie Matiso ir Ronjos dramą, konfliktą tarp plėšikų vado ir jo atžalos, kuri pasipriešino gaujos gyvenimo dėsniams. Vis dėlto keista ir gaila, kai personažus – plėšikus! – charakterizuoja daugiau apranga ir išvaizda nei vaidyba. Skiauterė, paplyšę džinsai, skirtingo languotumo kelnės. Užtat kokia vaidybos magija nutinka antrame veiksme, kai plėšikas Kepėstas ateina miškan prie Ronjos ir Birgo apgyventos grotos pasikalbėti, kad pabėgėlė grįžtų namo. Šitam epizodui Marius Repšys neturi nei reikšmingų replikų, nei ryškių mizanscenų. Vien tikslas: perduoti, kad namie Ronjos ilgimasi ir kad net jos išsižadėjęs tėvas galbūt gailisi, nors slepia tai. Ir šitaip, beveik be teksto, tik šypsena, žvilgsniu, intonacija, vienu kitu judesiu aktorius kelioms sekundėms sukuria tokį teatrą, kad net jaučiasi, kaip publika atsigauna, kvėpuoja, nes palengvėja, kad Ronja vis dėlto turi namus. Repšys to pasiekia visiškai negriaudamas spektaklio statinio. Ir nepadaro tos scenos prailgintu solo, nors Repšys moka ir tai.

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tikras siaubas apima, kai pavojingųjų miško skraidūnių sparnai nutįsta nuo debesies virš Ronjos ir vėliau, kai jų kruvinos užmačios gresia upėje plaukiojantiems Ronjai ir Birgui. Yra epizodas, kai visos trys skraidūnės gracingai įšiugžda į sceną. Jų kostiumai sukurti nuo plaukų ir pirštų nagų iki batų galiukų. Suprantama, reikia juos parodyti, ir trims aktorėms, gavusioms šiuos vaidmenis, skirti sceninio laiko. Tačiau spektaklis stabteli ir virsta kostiumų demonstravimu. Neaiški vaidinimo pauzė atsiranda ir tada, kai scenon įsiridena tai, ką Astrida Lindgren aprašė kaip tarmiškai murmančius striukumbukus. Abi scenos tiek stabdo spektaklį, kad norisi kartoti paskui striukumbukus: kudė, kudė, kudė jie tei daru?

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Scena iš spektaklio „Ronja plėšiko duktė“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Striukumbukų murmesys ir tėra murmesys. Kur kas svarbesni kitų veikėjų bendravimai, o jie dažnai stringa. Kaip ir dauguma svarbiųjų spektaklio pareiškimų. Dikcija! Vaidinimai mažesnėse scenose, keletą metų trunkantis mikrofonizuotas personažų bendravimas scenoje šįkart atsiliepia ir žiauriai keršija. Nes „Ronją plėšiko dukterį“ aktoriai vaidina be mikrofonų, ir scena suvalgo daug teksto. Jaunieji – Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius – jaučia, jog vaidina didelei salei, supranta, kad jie turi būti girdimi iki paskutinės eilės ir tai netrukdo jų jautriam kameriniam bendravimui. Kas vyksta spektaklyje, kai bendrauja vyresnė aktorių karta, dažnai belieka spėlioti, ir tai nėra sunku, jei Astridos Lindgren knygą skaitei spektaklio išvakarėse. Kol aktorių dikcija tokia kaip premjeroje, žiūrovams reikia pasiruošti namų darbus.

Ir jeigu kam drovu verkti teatre, nebijokim, verkim kad ir upeliais: iki spektaklis baigsis, išdžius upeliai, nuvys ir gėlės, nes ta emocinga scena, kur Ronja su Birgu apsisprendžia, nėra pabaiga. Dar kokį pusvalandį vyks vaidinimas, bus gerų dalykų, o tų pabaigų – net keletas. Kuri tikroji?

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Rūta Oginskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama