Kaip priversti skeptikus šokti

„Tanz im August“ programą galima laikyti daug aprėpiančia šiuolaikinio šokio panorama. Dalis jos kvietė grožėtis autoriniu šokiu, dalis – žmogaus kūno ar būties tyrinėjimais, dar – liudyti menų sintezę.

Rugpjūčio mėnesį Berlyne vykstantis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Tanz im August“ yra vienas didžiausių tokių renginių Europoje. Pustrečią vasaros pabaigos savaitę Vokietijos sostinėje beveik kas vakarą rodoma po kelis puikiai žinomų kūrėjų ir kylančių šokio žvaigždžių spektaklius, kuriuos žiūrėti susirenka festivalių prodiuseriai, teatrų vadovai, kritikai, scenos profesionalai ir kiti šokio mylėtojai.

Kartais festivalius galima laikyti meno kūriniais, t. y. renginiais, kuriuose programa sukuruota atsižvelgiant į vadovo parinktas temas, koncepcijas, vietinės bendruomenės poreikius. Tačiau dažniau tai yra mažesnių festivalių privilegija ir vargas. Didieji gali sau leisti žinomus vardus ir didesnės apimties kūrinius, vadinasi, be didelio vargo palaikyti prestižą, užtikrinti kokybę bei pilnas sales. Šiems ir priklauso „Tanz im August“, kurio programą galima laikyti daug aprėpiančia šiandieninio šiuolaikinio šokio panorama.

Ką parodė šių metų panorama? Kad ženklių išraiškos ar tematikos pokyčių šiuolaikinis šokis nepatiria. Pavyko pamatyti 13 iš 20-ties spektaklių, dar vieną esu mačiusi prieš kelerius metus „Naujajame Baltijos šokyje“ (Danielio Mariblancos „71bodies 1dance“). Dalis jų kvietė grožėtis autoriniu šokiu, kita dalis – žmogaus kūno ar būties tyrinėjimais, dar – liudyti menų sintezę. Daugelyje spektaklių dominavo lėtas judėjimas, pauzės ir kontempliatyvi atmosfera, rečiau teko patirti dinamiškus, sceninio veiksmo kupinus spektaklius. Kartais tyrinėtas šokio ir judėjimo poveikis, tačiau dažniau judėjimas buvo priemonė nagrinėti pasirinktas temas bei objektus.

Objektų analizė šokio spektaklyje yra puikus būdas išbandyti publikos kantrybę. Choreografė Lia Rodrigues ir „Companhia de Danças“ festivalyje rodytame spektaklyje „Borda“ nagrinėja pavadinime įvardytą krašto / slenksčio / dekoracijos sąvoką. Dinamiškas šokis čia išsivysto tik apie 45-ąją minutę; iki tol atlikėjai, tarsi senos dulkėtos dekoracijos, pamažu lukštenasi iš apdangalų.

Akimirka iš šokio spektaklio „Borda“, choreografė Lia Rodrigues ir „Companhia de Danças“ (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Sammi Landweer nuotrauka

„Borda“ koncepcija atrodo pavojinga, nes didžiąją kūrinio dalį beveik nematyti fizinio veiksmo. Tokio tipo kūriniuose atsakomybė kurti poveikį tenka vien atlikėjams: veiksmo stygių mizanscenose turi kompensuoti atlikėjų vidinio veiksmo sugeneruota energija. Kadangi palaikyti nenutrūkstantį vidinį veiksmą yra viena sunkiausių užduočių, deja, net aukščiausio lygio atlikėjų komandose tai padaryti dažnai yra per sunku. Dėl to „Borda“ ilgai atrodė tuščias.

Panašiai nutiko Radouano Mrizigos (neseniai drauge su Anne Teresa de Keersmaeker pastačiusio „In Il Cimento dellʼArmonia e dellʼInventione“) spektaklyje „Magec / the Desert“, kuriame lėtas atlikėjų judėjimas ir amazigų genties mitologija turėjo sukurti paslaptingą ir meditatyvią dykumos atmosferą. Tačiau kol po sceną lėtai judančių šokėjų kūnai nesukuria reikalingos įtampos, spektaklis lieka tuščias: gyvybė pradingsta uždengus atlikėjų veidus kaukėmis ir juos paskandinus garso ir vaizdo technika perteikiamoje kūryboje, kuri, veikiausiai, turėjo tik papildyti žmonių kuriamą raišką scenoje.

Akimirka iš šokio spektaklio „Magec / the Desert“ („Dykuma“), choreografas Radouanas Mriziga (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Loukos Van Roy nuotrauka

Beveik sėkmingu pasirodymu šiuo aspektu laikyčiau „Naujojo Baltijos šokio“ publikai puikiai žinomos Airijoje gimusios šokėjos ir choreografės Oonos Doherty spektaklį „Specky Clark“, kuriame savo senelio istoriją ji įvelka į pasakos / distopijos / grotesko žanrus. Mirus motinai, berniukas atsiduria dvynių „babyčių“ šeimoje, kuri jį išleidžia dirbti į mėsinę. Žudyti bijantis vaikas susiduria su George’o Orwello frazėmis prabylančia kiaulės kumpio šmėkla. Galiausiai, bėgantį nuo išnaudojimo ir smukimo į dugną, jį, tarsi Bilį Eliotą, išgelbsti šokis, tiksliau – berniuko aistra šokti.

Doherty pasakoja fantastinę, spalvingą ir netikėtą istoriją, nepasižyminčią žemiška logika. Pati atlikdama pagrindinį vaidmenį, atsakomybę už poveikį žiūrovams ji padalija po lygiai šokėjams ir savo režisūriniams / choreografiniams sprendimams. Pati Doherty prisodrina kūrinį literatūros, grimasų, groteskiško judesio, kultūrinių kontekstų. Taip publikai paduodamas pluoštas siūlų, vedančių į kiekvienam artimiausią interpretaciją. Vienus sužavi juokingai sureikšmintas dvynių seserų judėjimas, kitus – airių tarmė, o kažkas džiaugiasi galimybe skaityti spektaklį kaip socialinę kritiką per Orwello ir „Bilio Elioto“ citatas. Tad nors spektaklio atlikėjai turi pakankamai medžiagos kurti paveikius vaidmenis, nuo „nesėkmingų vaidmenų“ dienos spektaklį saugo turtingi ir kartais paveikūs choreografiniai / režisūriniai sprendimai.

Akimirka iš šokio spektaklio „Specky Clark“, choreografė Oona Doherty (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Dajanos Lothert nuotrauka

Nors festivalio „Tanz im August“ visumą nuoširdžiai laikau aplankyti verta švente, nė vieno iš jau aprašytų spektaklių neįvardyčiau vertu specialios kelionės į užsienį. Vienas iš nedaugelio čia pamatytų renginių, kurių būsimų gastrolių planus siūlau tikrinti, tai „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovams pažįstamo Moritzo Ostruschnjako kūrinys „Trailer Park“. Jei, kaip ir aš, esate šio choreografo gerbėjai, apsvarstykite galimybę dar šių metų spalio pradžioje atvykti į Mainco miestą Vokietijoje arba lapkričio pirmoje pusėje aplankyti Romą ar Milaną, kur bus rodomi kiti du jo darbai.

Kaip jau įprasta, Ostruschnjakas pasirenka specifiniame kontekste pasikartojančius judesius ir scenoje prieš žiūrovų akis užaugina juos iki savarankiško sceninio pasaulio. „Trailer Park“ įkvėpė Tik-Tok’e bei kituose socialiniuose tinkluose išpopuliarinti judesiai, kuriuos atliekant ir plėtojant scenoje sukuriama bendruomenė – tokia, kokią šiandien norime matyti ir kokioje patogiai jaučiamės dėl bendrų patirčių ir, žinoma, paveikios muzikos. Ostruschnjako spektaklį nuolat į priekį veda aukščiausio lygio šokėjų darbas (tai yra koprodukcija su „Sasha Waltz & Guests“), sklandi harmonija tarp individualių bei masinių scenų, sėkmingas skirtingų stilių ir puikiai žinomų muzikos kūrinių panaudojimas bei, žinoma, estetiška choreografija, kuri šiuo metu yra kiek mažiau paklausi nei iš kūno tyrinėjimų gimstančios judesių sekos. „Trailer Park“ yra puikus, sklandus, akiai malonus spektaklis, kurį galima matyti ir kaip socialinę kritiką, ir kaip džiaugsmą gyventi šiandieninės skaitmeninės kūrybos aplinkoje.

Akimirka iš šokio spektaklio „Trailer Park“, choreografas Moritzas Ostruschnjakas (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Andreaso Ettero nuotrauka

„Trailer Park“ man tapo viena iš dviejų svarbiausių šio festivalio žymų. Antroji – tai interakcijos su publika, kuriomis domiuosi labai labai seniai. Vienu baisiausių sprendimų spektakliuose laikau kvietimą žiūrovus atsistoti kūrinio pabaigoje, lipti į sceną ir šokti kartu. Idėja graži, tačiau labai dažnai primetama tinkamai neparuošta. Todėl nepaprastai apsidžiaugiau, kai „Tanz im August“ pamatyti pavyzdžiai patvirtino tai, ką seniai nujaučiau.

Mano skepticizmą puikiai iliustravo „Nguyễn + Transitory“ spektaklis „suân ซ่วน“. Nepaprastai lėtas, subtiliai estetiškas kūrinys, atliekamas keturių plastiškų šokėjų ir trijų tradiciniais Isano (Tailando Šiaurės rytų regionas) instrumentais grojančių muzikantų. Toks spektaklis kviečia meditacijai, tad kai jam pasibaigus ir atlikėjams nusilenkus staiga suskamba linksma muzika ir atlikėjai ima straksėti kviesdami žmones kilti į sceną šokti, – nebežinai, kur dingti. Kodėl atlikėjai nubraukia viską, ką sukūrė, ir tarsi bijodami, jog nepakankamai palinksmino žiūrovus, kviečia juos „pasiautėti“? Taip grubiai žiūrovus ištraukia iš to, į ką patys juos nardino visą valandą. Spektaklis iki tol nė karto nepasufleravo interakcijos. Vadinasi, žiūrovų iškvietimas šokti liko ne sutartu bendradarbiavimu, o prašymu geranoriškai užpildyti kūrėjų paliktas spektaklio spragas.

Akimirka iš spektaklio „suân ซ่วน“, trupė „Nguyễn + Transitory“ (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Dajanos Lothert nuotrauka

Visiškai kitaip suveikė žymios choreografės Noros Chipaumire spektaklis „Dambudzo“. Žiūrovai įleidžiami į erdvę, kurioje ribas tarp atlikimui skirtos ir publikai priklausančios teritorijos nustato ir koreguoja patys šokėjai. Vos įėję matome į ratelį susibūrusius, šokančius ir dainuojančius menininkus, kurie vis persikelia į kitą vietą. Naujos atlikimo erdvės apibrėžiamos judėjimo (kartais ir šviesų, tačiau čia jos – antraeilės): išnaudodami tam tikrą teritoriją, atlikėjai pamažu parodo žiūrovams, kur derėtų palikti jiems vietos.

Derybos dėl erdvės leidžia žiūrovams pasijusti veiksmo dalimi. Tiksliau – žaidimo, kuriame publika ir atlikėjai turi skirtingus vaidmenis bei funkcijas, tačiau yra pakankamai laisvi juose veikti taip, kaip nori. Kitaip sakant, publika turi teisę rinktis, atsižvelgdama į savo poreikius. Tai palengvina žiūrovų dalią: nuo pat pradžių jie pratinami jaustis visa ko dalimi. Todėl kai kurie žmonės pradeda šokti neprašomi. O pabaigoje, klausantis pačios Chipaumire tariamų žodžių ir komandos atliekamų muzikos kūrinių, beveik visi paraginti stojasi, ploja ir šoka. Ilgiau nei valandą publika merkiama į veiksmą po truputį ir taip ji tampa ritualo dalimi. O bendruomenės jausmas skatina įsitraukti kur kas stipriau nei pareiga įtikti atlikėjams.

Akimirka iš spektaklio „Dambudzo“, choreografė Nora Chipaumire (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Dajanos Lothert nuotrauka

Vis dėlto aktyviausiai šokti veržėsi Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklio „When the Bleeding Stops“ žiūrovai. Tai yra spektaklis-paskaita (lecture performance), kuriuo Islandijoje gimusi šokėja pasakoja apie savo tyrimą: kaip šokis gali palengvinti menopauzės simptomus? Sužinojusi apie ankstyvos menopauzės tikimybę, Lovísa pradėjo tyrinėti savo kūną ir tai, kaip organizme vykstant esminiams pokyčiams kinta kūno judėjimas bei judėjimo pojūtis. Ilgainiui supratusi, kad jos atrasti metodai jai padeda, ji nutarė tuo dalintis su kitomis moterimis, o galiausiai ėmėsi rašyti magistro darbą.

„When the Bleeding Stops“ prasideda šokėjos monologu, į kurį kelis kartus įsiterpia vaizdo medžiaga. Joje pavienės moterys filmuoja save šokančias pagal bet kokią jų pačių pasirinktą muziką. Pamažu tokie telefonais filmuoti vaizdai užpildo visą ekraną, ilgainiui moterų prisistatymuose girdime, jog dauguma jų gyvena Berlyne. Čia suprantame: kiekvienas spektaklio rodymas integruoja vietinę bendruomenę (spektaklis šių metų pavasarį rodytas ir Vilniuje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“).

Po kiek laiko sceną dengiantis ekranas pakyla ir scenoje pamatome keliolika šokančių moterų. Dauguma jų – tos, kurios sakė gyvenančios Berlyne. Jos pamažu artėja prie scenos krašto ir ima raginti žiūrovus stotis bei šokti kartu. Sulaukę pirmo ženklo prisijungti, atsistoja daugiau nei pusė žiūrovų parteryje.

Akimirka iš šokio spektaklio „When the bleeding stops“ („Kai kraujavimas sustoja“), idėjos autorė ir choreografė Lovísa Ósk Gunnarsdóttir (festivalis „Tanz im August“, Berlynas, 2025). Tale Hendnes nuotrauka

Ir tai lengva paaiškinti. Viso spektaklio metu girdime puikiai žinomą muziką, matome šokio teikiamos laimės pavyzdžius, be to – beveik visas matytas šokis atliekamas neprofesionalų. Veidrodiniai neuronai (arba motorinių neuronų veidrodinė funkcija) skatina smegenis jausti tai, ką matome scenoje, o kadangi matome tokias patirtis, kurios mūsų kūnams nėra neįprastos ar pernelyg sudėtingos, jaučiamės gerai, jaučiamės įkvėpti. Tad nors „When the Bleeding Stops“ aiškiai atskiria sceną nuo parterio, spektaklio išraiška ir turinys nepanyra į egzistencines temas ar kontempliacijas; viskas lieka žmogiškų galimybių lygmenyje ir santykyje su publika, kuri viso spektaklio metu raginama būti aktyvia klausytoja.

Ir kai tiek laiko stebėję didelį malonumą teikusią iškrovą žiūrovai patys pakviečiami „išsikrauti“, tam atsispirti nepavyksta net ir tokiai skeptikei kaip aš. Nes atmosfera tokia, jog nepatogu ir būtų keista likti sėdėti.

Štai toks buvo mano „Tanz im August“. Pirmas šių metų festivalis Berlyne, kuriame nepraleidau nė vieno iš anksto suplanuoto spektaklio. Pirma – todėl, kad nė vienas jų nebuvo klaikiai ilgas. Antra – lankytis masino kūrėjų pavardės ir nuostabiai draugiška bei paslaugi festivalio komanda. Trečia – festivalio „Tanz im August“ visuma yra neabejotinai šventė, o kam nepatinka šventės?

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aušra Kaminskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama