Pažadinti teatrinį vaiką

Vienas pirmųjų šauklių naujojo sezono link tampa scenos menų festivalis „ConTempo“. Šiemet žymiai ryškiau patyriau festivalio organizatorių tikslą kurti ne tik menų, bet ir miesto festivalį.

Kai eilinį kartą tenka kam nors pasakoti „kokiu gi ritmu gyvena tie teatralai“, nesikuklindama sakau, kad jaučiuosi amžina moksleivė ar bent studentė. Vasara man iki šiol ne tik siejasi, bet ir reiškia atostogas. Žinoma, užbaigus visus vieno sezono darbus ir įsivažiuojant į kitus, jos susitraukia iki mėnesio, bet vis tik – džiuginanti prabanga. Taip vienas pirmųjų šauklių naujojo sezono link tampa Kauno mieste ir rajone vykstantis scenos menų festivalis „ConTempo“.

Šiemet, skirtingai nei anksčiau, žymiai ryškiau patyriau festivalio organizatorių, vedamų jo įkūrėjos Gintarės Masteikaitės, tikslą kurti ne tik menų, bet ir miesto festivalį. Pradžioje, nors ir vertinu labai teigiamai, šis renginys veikiau atrodė susijęs su „neišnaudotu turiniu“, lyg keliaudama per daugybę pasaulio festivalių, G. Masteikaitė nebeįtalpino visų įspūdžių į „Naujojo Baltijos šokio“ programą ir Kaune pamatė puikią nišą skleistis alternatyvesniam menui. Dabar akivaizdu ne tik tai, kad festivalio turinys buvo renkamas ir formuojamas sąmoningai: toks, kuris ieško būtent plačios „scenos menų“ įvairovės, o kartu dauguma atrinktų kūrinių geba ne tik patys bendrauti su miestu ir jo žmonėmis, bet ir savo vyksmu prikelti visą rajoną naujam ritmui.

„ConTempo“ ne tik toliau atranda ir plečia savo pasirodymų erdves, kviečia ne tik į spektaklius, bet ir edukacijas, siūlo nemokamus ir mokamus renginius, įgalina ištikimiausius tapti ambasadoriais ir investuoti į ateities programas, o dar ir bendradarbiauja su gerai žinomomis miesto centre įsikūrusiomis kavinėmis, ledainėmis – siūlomi „festivalio skonio“ ledai, gėrimai ir kepiniai. Tokia pat atrodė ir plačios aprėpties šių metų programa: lyg vis ilgėjančiomis rankomis apglėbdama kuo daugiau vietų ir žmonių, ji pirmiausia išsitęsė kalendoriuje. Devynias dienas vykęs festivalis sudarė sąlygas laisvai rinktis renginius, jų vietą ir laiką. Būdamas Kaune galėjai patirti programą kaip ramų ir ištęstą seansą arba didžiąją jos dalį „susileisti“ vos per dvi dienas (taip nutiko ir man).

Akimirka iš spektaklio ant vandens „The Weight of Water“, kūrėjai - „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Pirmąją savo apsilankymo dieną išbandėme „ConTempo“ kaip festivalį šeimai. Kaip kažkas taikliai pajuokavo, susiplanavome „kaunadienį“. Dieną pradėjome nuostabaus grožio (ir tąkart karščio) Lampėdžių paplūdimio kaimynystėje stebėdami šių metų headlinerʼį – spektaklį ant vandens „The Weight of Water“ („Panama Pictures“ / Pia Meuthen; Nyderlandai). Tiek vieta, tiek ir išskirtinai gudriai sukonstruotas pasirodymas yra tokio pobūdžio festivalio svajonė. Poilsis suderintas su pramoga, o kūrinyje užkoduota žinutė tiek pat akivaizdi, kiek ir subtili, – paliekama kiekvieno asmeniniam pasirinkimui.

„The Weight of Water“ (liet. „Vandens svoris“) laiptinė konstrukcija ant vandens tampa kostiumuotų atlikėjų reprezentuojamų Jungtinių Tautų susitikimo vieta. Nesirinkdama konkretizuoti šalių ar pavardžių, spektaklio komanda kuria taiklią paralelę tarp šios organizacijos (ne)veiksnumo ir akrobatinių įgūdžių reikalaujančio balansavimo vandenyje. Akivaizdu, kad pradiniu tikslu čia renkamasi kalbėti apie Žemės ekologinę katastrofą, kurios neišvengiamybės akivaizdoje politikai ir kiti aukštus įgaliojimus turintys asmenys sugeba kalbėti apie sklandžius darbus ir sprendimus. Tai tęsiasi tol, kol panašiai kaip filme „Donʼt Look Up“ (liet. „Nežiūrėk aukštyn“, 2021) vienas iš narių ima kristi lyg specialiai, artėti prie vandens, norėdamas tuščių kalbų absurdą „perrėkti“ paprasčiausiu tiesos įrodymu.

Vis dėlto paveikiausia ir tuo pačiu vizualiai efektyviausia yra viena paskutiniųjų spektaklio scenų, kurios metu JT „atstovai“ vis bando ištraukti kolegą iš vandens. Stebint judesių choreografiją ir mąstant apie pačią struktūrą vandenyje, atsistoji šiandienos karo akivaizdoje svarbių pasirinkimų kryžkelėje. Ir abu variantai veda į blaiviai kritinę mintį.

Akimirka iš spektaklio ant vandens „The Weight of Water“, kūrėjai - „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Tam, kad iškeltų vandenyje esantįjį, likę kolegos bėga jo link, nusverdami vieną konstrukcijos kraštą, ir pamatę, kad jam pavyko susikibti rankomis su sausumoje esančiu, staigiai perbėga į kitą pusę, leisdami jam iškilti. Bėda ta, kad konstrukcijai iškilus, „skendusiajam“ dar reikėtų kažkaip užlipti atgal į aikštelę, padedamam vos vieno kolegos. Ar likusiųjų atsitraukimas simbolizuoja tai, kiek atvaizduojamos organizacijos nariai linkę padėti? O galbūt jų sukurta platforma, šiuo atveju – pasirodymo aikštelė, yra tiesiog taip sukonstruota, ir gelbėdami išvien, jie imtų skęsti visi kartu? Kaip jau sakiau, nė vienas iš galimų variantų nėra geras, o šių minčių fone girdimi publikos plojimai tuo metu akrobatinius triukus atliekančiam „skenduoliui“ tik labai skaudžiai beda į mūsų nuotolinį aukų pastangų palaikymą, siunčiant „geras emocijas ir mintis“, kol patys dar sėdime ant tvirto ir (atrodo) neskęstančio paviršiaus.

Bet, kaip minėjau, apie visa tai galima negalvoti, užsimiršti ir žavėtis puikiu atlikimu, gyvai kuriamu muzikiniu ir balsiniu takeliu. Arba tokią kaitrią dieną – priešingai – atliepti spektaklyje koduojamai temai ir svajoti įmerkti kojas į gaivų vandenį. Vis dėlto vietoje to atsigaivinome „Akropolyje“, šalia kurio laukė atradimų kupinas pasirodymas – Agnės Muralytės „Je mʼévanouis“ (liet. „Išnykstu“). Lietuvoje, berods, negirdėta atlikėja nustebino jautriu bendravimu su publika, gatvės lėlių spektaklio formos grynumo ir naujos raiškos paieškų deriniu, bei jaudino esmine – lėlei suteikiamos dvasios – pajauta.

Akimirka iš spektaklio „Je mʼévanouis“ („Išnykstu“), idėjos autorė ir atlikėja Agnė Muralytė (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

Tokiose vietose stebėdamas spektaklį negali nestebėti ir publikos, kuri čia dažnai – atsitiktinė, o ta, kuri tikslinė – tik dar jautresnė ir dar labiau palaiko. Šie renginiai uždirba ir papildomus prekybos centro svečius, išsiilgusius oro kondicionavimo sistemų gaivos ir kiek praalkusius. Tad čia praleiskime skyrių, labiau tinkantį „Trip Advisor“ gidui ir persikelkime į vakarą prie Zapyškio bažnyčios.

Pasigėrėjus upe, pakrante ir pasižymėjus, kad yra keltas tarp Zapyškio ir Kulautuvos, teko lyg paauglystėje laukti pasirodymo gulinėjant ant pievelės prieš sceną, atsidurti tarp vis didėjančios bene tūkstančio žmonių minios. „Into Thin Air“ (liet. „Retame ore“; „Panama Pictures“ / Pia Meuthen; Nyderlandai) buvo kaip tik tai, ko šiai miniai reikėjo – įspūdingas ir tuo pačiu labai žmogiškas balansavimas, šį kartą – ant ore lyg pakibusios laiptų konstrukcijos. Vaikai, dieną pradėję nuo klausimų „o ko jie į vandenį nešoka?“, vakare jau ėmė aiškintis atlikimo subtilybes ir scenografijos konstrukcijos principus. Tuo metu į Zapyškio bažnyčią dėl vėjo perkeltas „Aerea“ (Ginevra Panzetti, Enrico Ticconi; Italija) galbūt net dar skaudžiau suskambo lyg kryžiuočių žirgų ristelę atkartojančiu vėliavų, kaip dominavimo ir valdžios įtvirtinimo simbolių, plazdėjimo garsu.

Akimirka iš spektaklio „Into Thin Air“, kūrėjai – „Panama Pictures“, Pia Meuthen | Nyderlandai (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Martyno Plepio nuotrauka

„Kaunadienis“ pavyko. Susipažinus su kai kuriais automobilių parkavimo niuansais, likusios užduotys ėjosi sklandžiai, spėta ne tik pamatyti užsibrėžta programa, bet pakeliui atrasta daugybė nematytų Kauno rajono spalvų ir skonių. Beliko tik išsiaiškinti, ar šiemetiniai įspūdžiai „perspjovė“ vaikams taip įsiminusią praėjusių metų vėžlio kelionę su Pieteriu Postu...

O manęs dar laukė individuali Kauno patirtis dviračiu: kitą festivalio dieną, norėdama spėti į savo susidėliotą programą, turėjau pasikinkyti miesto centrui ir senamiesčiui tinkamiausią transportą. Gerai, kad nesusiviliojau rinktis paspirtuko ir bent formaliai nepapuoliau į Tautvydo Galkausko „Coffee & Scooters“ naratyvą. Reikia pastebėti, kad gero ir kokybiško teatrinio trashʼo mūsuose yra nedaug. Vis dar gajus labai rimtas, mistine filosofija paremtas žvilgsnis į teatrą ir jo mokyklą dažniau „gamina“ ir perdėm sureikšmintą požiūrį į meno sritį. O gal tiesiog menkai ugdo humoro jausmą mene. Štai to kaip tik nestokoja Galkauskas, savąjį performansą skirdamas žmonių reakcijų į elektrines transporto priemones įvairovei.

„Coffee & Scooters“ suvilioja atpažįstama meilės-neapykantos paspirtukams tema ir Jimo Jarmusho legendinio filmo parafraze. Toks keistas kurjerio ir žaliųjų transporto priemonių susitikimas, kažkur per vidurį primenantis Spikeʼo Jonzeʼo kino filmo „Ji“ (2014) siužetą, ir įvyksta. Lyg ištrauka iš distopinio filmo, iš tiesų atspindinčio absurdišką mūsų realybę. Kasdienybėje tiek jėgų iššvaistome pamildami arba nekęsdami objektų, patys į juos projektuodami savas žmogiškąsias savybes. Ne veltui pasirodymą vainikuoja prieš kurį laiką socialiniuose tinkluose paplitęs Yoko Ono performanso ir „Radiohead“ dainos „Creep“ mash upʼas. Iš vienos pusės – žiauriai pašiepęs performanso menininkę, šiame kontekste jis kuria naują absurdo įrodymą, kaip ir Galkausko – žaliųjų paspirtukų mesijo – smurto prieš naują gatvių priešą (raudonąjį elektrinį dviratį) scena.

Atskubėjus į „Be kompanijos“ prodiusuotą Gabrielės Bagdonaitės kūrinį „Saitais“, pasitiko atsipalaiduoti ir nurimti siūlęs kontrastingas ritmas. Čia menininkė kvietė žiūrovą pasinerti į kerpių būtį, atrasti savo ir kito ramią gyvybę lėtoje tyloje. Galbūt apie samanas daugiau susimąsčiau tik kūrinio metu, tačiau jo išeities taškas atrodo taiklus ir vis dar aktualus, tik kol kas stokojo plėtotės tiek choreografinėje, tiek komunikacinėje plotmėse. Sekant kūrinio pristatymo tekste esančiomis mintimis apie įsiklausymą, norėjosi gauti daugiau galimybių įsiklausyti į šokėjų kūnus, nebūtinai kiekybiškai, bet bent jau formos įvairove galėjusiais dar plačiau kerotis žiūrovo akyse, tuo pačiu megzti ir glaudesnius nervinius saitus.

Tuo metu kitas „Be kompanijos“ pristatytas kūrinys – Oksanos Griaznovos monospektaklio eskizas „Po saule“ netikėtai įtraukė. Negalvokite, kad ateinu su išankstinėmis nuostatomis, bet kai žinau, jog stebėsiu mažytėje erdvėje besisukančią šokėją, – tokį daugybę kartų jau išbandytą sprendimą, – abejoju galimybe nustebti. Vis dėlto stebint O. Griaznovą tapo aišku, kad meno kūrinyje svarbiausia yra tai, ką jame naujo sugeba atrasti pats kūrėjas ir kaip įtaigiai tai ištransliuoja žiūrovui. Tokia „gili“ mintis, o vis tik banali tiesa...

Akimirka iš monospektaklio eskizo „Po saule“, idėjos autorė ir atlikėja Oksana Griaznova (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Atrodo, choreografei pavyksta nustebinti save pačią vis nauju ir nauju kūno padėties ir plokštės santykiu, patiriant, o kartais ir kovojant su kiekvienu savo žingsniu ar už jį. Pasibaigus eskizui tapo aišku, kad jis gali išaugti ne tik į „pilno metro“ spektaklį, bet galbūt net daugiau – tapti patyriminiu, laike ištęstu performansu, vis naujai skambančiu skirtingose erdvėse, nors neapleidžiančiu esminio – žmogaus patirties savajame žemės lopinėlyje – temos apmąstymo. Tam pritarė ir vienintelį kartą tądien per debesis pasirodžiusi saulė.

Taip visą popietę tyrinėjus žmogaus kuriamą ryšį su daiktais, vienas kitu, gręžimąsi į savo būtį, paskutinis spektaklis pakvietė tiesiog pažvelgti į savo veidus. Vienintelis teatro salėje (Kauno miesto kameriniame teatre) stebėtas pasirodymas „Reface“ (liet. „Perdaryti“; „Les Idoles Collective“; Prancūzija) nėra palankus jokiems atpasakojimams ar aprašymams, mat didžiosios dalies skaitytojų patirtyje tikriausiai sunkiai atsirastų tam prilygstančių įvaizdžių.

Chandra Grangean ir Lise Messina naudoja perukus, maistinę plėvę, spalvotą ir perregimą lipnias juostas ir tikriausiai dar daug nepastebimų detalių, leidžiančių joms per keturiasdešimt minučių trunkantį pasirodymą nesuskaičiuojamą galybę kartų keisti savo veidus ne tik kaip išvaizdą, bet ir kaip personažą, identitetą. Tuo pat metu nesustodamos monotoniškai linguoti, jos, lyg važiuodamos metro, iš tiesų neria į kelionę, kur po gabalėlį išsineria iš susikurtų ir daugybe sluoksnių užslėptų įvaizdžių.

Akimirka iš spektaklio „Reface“, kūrėjos - „Les Idoles Collective“ | Prancūzija (tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2025). Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Panašiai kaip ir spektaklyje „The Weight of Water“, čia tiesiog galima žavėtis išmone, bandyti suprasti, kaip ir kas buvo paruošta prieš spektaklį, leistis lyg kopūstą lupinėti vieną kaukę po kitos, per daug nesusimąstant apie viso to prasmes. O jų vis dėlto yra daug: nuo plastinės chirurgijos normalizavimo ir „universalaus veido“ patirties iki žmogaus vidaus daugialypiškumo, atsiskleidžiančio per ilgą laiką, vieną po kitos keičiant kaukes.

Stebina tai, kad įvaldžiusios savo pasirinktus instrumentus menininkės parodo ne tik kaip, pavyzdžiui, perukas keičia įvaizdį, bet ir kaip nepriekaištinga kūno kalba keičia peruką iš TV divos spindesio į senatvės sutraukto kūno dangalą. Nenutrūkstama transformacija ir jos ritmas pasiekia keistą, net šamanišką kulminaciją, žiūrovą veda dar ir dar kartą atrasti savo paties veidų gausybę ir priimti kitų atspindžius.

Mindama dviratį į paskutinį to vakaro traukinį, prisiminiau prieš gerą dešimtmetį vykusią kelionę į Tartu miestą Estijoje, kur tuo metu vyko vienas pirmųjų šio miesto scenos menų festivalių UIT. Stebėjausi, kaip gali būti gera dviračiu atrasti miestą, keliaujant tarp netikėtose erdvėse vykstančių pasirodymų, kurie vis stebino skirtingais ir tuokart šiuolaikiškais formatais. Palyginu mastelius ir suprantu, kad „ConTempo“ sau išsikėlė dar didesnį ir sudėtingesnį tikslą, ir jau beveik jį įgyvendino. Kadangi jau žinome festivalio vadovės strateginį žvilgsnį, belieka laukti, kuo kitais metais, dar prieš prasidedant sezonui, kaip tą teatrinį vaiką įtrauks scenos meną, lyg nevaržomą išraiškos laisvę, skelbianti programa.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Nyderlandų menininko Pieterio Posto gatvės pasirodymas „The Turtle“ (liet. „Vėžlys“), rodytas 2024 m. festivalyje „ConTempo“. Plačiau apie tai rašoma čia: https://contempofestival.lt/renginys/the-turtle/

Autorius: Sigita Ivaškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama