Vasaros veranda Vaidui: bendri šaligatviai

Ironija ir įgūdis matyti, kas slypi už fasado, neduoda ramybės autoriui, autorius – skaitytojui, o dėmesio smaigaly atsiduria daug: nuo kelionių patirčių iki inertiškos kultūros politikos.

Keletas siužetų Lietuvos teatro kritikos istorijai, kuri yra dalis teatro istorijos arba, kaip norit, bet niekas jokiose akademijose jums to neišdėstys.

Šaknys

Kas skaitė pokalbį, skirtą „Menų faktūros“ 20-mečiui, žino, kaip atsirado esė su verandom, šaligatviais ir Inteligentišku valkata. Bet galiu ir priminti. Tuo labiau, kad Vaidas mėgsta sakinius, kurie prasideda „Bet“.

Nuėjome mes į „Žiemos ekranų“ festivalį „Pasakoje“, kuri tada, kokiais 2013 metais, buvo tik senamiestyje. Festivalis rodė Érico Rohmero retrospektyvą, apie ją pasakojo prancūzas kino kritikas (kodėl kritikų pavardės išsitrina, o atmintyje lieka tik tai, apie ką jie pasakoja?). Jis kalbėjo apie režisierių, jo laiką, įvairiausius kontekstus. Ir ką, tiek daug įdomaus gavę, mes liksim nieko neparašę vien dėl to, kad esam teatro kritikai, ne kino! Tai negi negalima plėsti „Menų faktūros“ horizontų visu tuo, kas mums rūpi? Vaidas įkūrė „Menų faktūrą“, Vaidas ją redaguoja, jis ir nutaria plėsti. Komentarų rubrika juk gali būti ne vien apie teatrą, ten gali tilpti ir esė apie tai, „ką teatro kritikas mąsto šį mėnesį“.

Bet jeigu nekursime naujos rubrikos, tada reikia tų komentarų pavadinimuose sugalvoti tokį žodį, kuriuo nuolat žymėtume esė ne vien apie teatrą. Kokie tai galėtų būti žodžiai? Laiškus žiūrovams jau rašo Audronė G., langas – galerija, laiptai – irgi, durys – dienraščio menų priedas Klaipėdoje, malūnas kitame dienraštyje. Gal galima išeiti iš pastatų?

Teatro kritikai - Vaidas Jauniškis ir Rūta Oginskaitė. Dainiaus Putino nuotrauka iš MF archyvo

Vaikštūnas pasirinko šaligatvius. Namisėda nusėdo verandoje. Reikėtų dar ką nors pakviesti, bet kad be patetikos ir kliedesių. Pavyko susitarti su jaunute, ką tik kritikos studijas baigusia Viktorija Ivanova, taip atsirado Inteligentiškas valkata, kuris, o Viešpatie, žvėriškai per anksti nuklajojo į kitą pasaulį, ir palydėjome Viktoriją su veranda.

Net ne kas mėnesį tuos dalykus rašėme. Nesitarėme, kas apie ką, ir negalėčiau pasakyti, kaip susirinkdavo mūsų esė turiniai: kaskart po keletą epizodų, juos kažkas jungia, ir ta jungtis ne sugalvota, ji nutinka. Dažnumas priklausė ne nuo kalendoriaus, o nuo redaktoriaus nuojautos. Laikas verandai, sako jis. Dar renku, atsakau. Jau surinkai, sako. Teisingas redaktorius jaučia, kam ir kada jo autorius pasirengęs.

Vaido šaligatviuose tilpo knygos, filmai, parodos, visų menų ir laikų menininkų laikysenos. Teatras irgi, bet būtent tai, kas lieka už recenzijų. Dabar skaitau ano laiko šaligatvius ir nebesuprantu, kaip jie atlaikydavo tokį be galo įvairų turinį, nulemtą be galo plataus akiračio. Šaligatviai su metais išsprogo į tai, kas šiais laikais yra Vaido postai, išsivyniojo į plentus ir magistrales toliau už „Menų faktūrą“ ir vadinasi dabar kultūros publicistika. Ironija ir įgūdis matyti, kas slypi už fasado, neduoda ramybės autoriui, autorius – skaitytojui, o dėmesio smaigaly atsiduria daug: nuo kelionių patirčių iki inertiškos kultūros politikos, o nuo šios netoli ir iki žiūrovų užpakalių. Ir jokių bet.   

Vaidas Jauniškis. Dainiaus Putino nuotrauka iš MF archyvo

Kitos šaknys

Pasitaiko, teatre mes gauname vietas greta. Ir gyvename. Prieš vieną premjerą Ingrida R. pasireiškė kaip tamsta mokytoja: jūs vis neatsišnekate, gal jus persodinti. Patylėjome, kol nurijome pasiūlymą, ir vėl gyvenome.

Per spektaklius mes nesišnekame. Tik po spektaklių. Mūsų būstai ant Tauro kalno, ir kol užkylam, išvėdinam įspūdžius. Nuostabu, kaip skirtingai galima matyti tą patį, ir kai požiūriai skiriasi, ir kai sutampa. Kartais girdžiu maždaug tai, ką perskaitysiu jo straipsniuose. Ir aš kartais taip repetuoju rašymą arba išsibandau, ar veikia. O dar retesniais atvejais, beveik vienetiniais, kai totaliai neramu, juk galima nusiųsti tekstą ir paklausti, ar viskas ten gerai, ir kas ne taip. Bet neįmanoma už kitą sugalvoti, kas jo tekste turi būti. Svarbu padėti suprasti, kas kliūva ir to pakanka, autorius pats randa, kaip tvarkytis. Ne su nuomone, o su tekstu.

Lipam, pavyzdžiui, Kudirkos gatve, ir kalbam apie „Jausmų repeticijas“, apie mano Bagdoną. „Tu rašei knygą apie ligonį?“, klausia. O velnias, galvoju, artistas man tiek skundėsi savo nugara, kad jos skausmas savarankiškai, beveik be autorės valios nusidriekė per visą knygą. Jeigu Vaido klausimą būčiau išgirdusi prieš leidybą (daugtaškis, šauktukas, neviltis), autorės valia atsipeikėtų.

Vaidas Jauniškis. Nuotrauka iš privataus albumo

Knygoms būtinas ne tik kalbos, bet ir turinio redaktorius. Kai vėliau rašiau apie Žebriūną, kartojau tai leidykloje. Negirdėtas poreikis, paaiškėjo; tai labai išbrangintų leidybą. Ir iš viso, tai draugų funkcija – paskaityti ir pasakyti nuomonę. Dar ko, ginčijausi, skaityti du šimtus puslapių yra darbas, o ne draugų funkcija, todėl prašau, kad šitam darbui pakviestumėt Vaidą. Kažin kažin. Apsiverkiau.

Net jeigu leidykla nekviestų, aš vis tiek tai padarysiu, sako Vaidas. Apsiverkiau antrą kartą. Bet pagalvok, ar tikrai to nori, tu gi žinai, aš aštrus, – perspėjo. Žinau, knygai kaip tik to reikia.

Leidyklos pakviestas, jis dirbo su knygos tekstu ilgiau nei mėnesį. Tada atnešė man foliantą su pastabomis. Šitas nereikalingas, rodo į didelį teksto gabalą, šitas – irgi; čia – kvarbatkos, braukiam. O čia, rodo į aštuoniasdešimtąjį puslapį, tavo knygos pradžia, keliam į priekį. Toliau, kodėl cituoji tik Macaičio recenzijas, jis ką, vienas rašė apie Žebriūną?

Ne vienas, noriu gintis, bet jo vieno tekstai šiandien tebėra aktualūs, ne taip, kaip kitų kai kurių. Ir karštą birželio mėnesį niekur nevažiuoju, nes esu palikta pataisų. Vaikštau į biblioteką, knisu senus laikraščius, ieškau, ką apie Žebriūno filmus rašė kiti kritikai, kurių pavardės šiandien niekam nieko nesako, nors gal nebesako ir Sauliaus Macaičio, kuris mums buvo bičiulis, autoritetas ir tas, kuris pačią kritiko profesiją padarė patraukliausią.

Bet šitaip parašiau knygą, dėl kurios ramu.

Vaidas Jauniškis. Nuotrauka iš privataus albumo

Vaidas žino, ką reiškia būti turinio redaktoriumi. Kuriam laikui pasitraukęs nuo kitų darbų, kaip specialusis redaktorius rengė Hanso-Thieso Lehmanno „Postdraminio teatro“ ir Erikos Fischer-Lichteʼės „Performatyvumo estetikos“ lietuviškus vertimus, kad šios teatrologinės knygos būtų ne vien lietuviškos, bet ir dalykiškai tikslios.

Jis žino, dar nuo 1992 metų žino, ką reiškia rašyti knygą, nes parašė ją apie bendraamžį Povilą Budrį, tuomet trisdešimtmetį, pirmąjį iš aktorių per Teatro dieną apdovanotą už geriausią sezono vaidmenį. Be to, jis žino, ką reiškia „Patirti peizažą“, t. y. surinkti savo esė į vientisą knygą. Abi knygas sudėjus, jos nesvertų kilogramo. Jos tokios, kokias vertina vaikštūnas, abi telpa į kišenę ir kuprinę.

Kaip rodo Sauliaus Macaičio gyvenimas, ne knygų tonomis kritiko valia matuojama.

Vaidas ir Majus. MF fotomontažas iš privataus albumo nuotraukų

Šakos

Dabar atrodo, kad „Menų faktūra“ buvo visada. Iš tikrųjų Vaidas ją įsteigė savo 40-mečio išvakarėse, 2005 metų birželį. Vasarą, ne kokiu patogesniu teatrui ir žmogui laiku. Įsteigė būtent tada, kai atėjo rūpintis „Menų spaustuvės“ repertuaru ir jos internetine svetaine. Vadinasi, prie dviejų kasdienių darbų prisiėmė trečią.

O tai reiškė, kad jis atidarė bedugnę galimybių visiems, suinteresuotiems teatru: kaupti ir rasti faktus apie teatrą, greitai reaguoti į premjeras ir kitas teatro naujienas, pasiskaityti apie peizažus Lietuvos ir užsienio teatruose, teatrologijos studentams, dažniausiai studentėms – atlikti praktiką, debiutuoti ir tobulėti. Būti redaktoriumi reiškė kasdien dirbti su visais atsiųstais tekstais, vaizdais ir gausėjančiais beraščių anonimų anonsais, tampytis kompiuterį visur – ir per savaitgalius, ir per atostogas, ir į keliones; nuolat tikrinti, kas dar atsiuntė kažką skubiai skelbtino, ir taip dešimtį metų, tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt dienų, ne mažiau. Redaktoriaus darbas niekada nebuvo ir nėra pragyvenimo šaltinis, nes tiek, kiek lieka redaktoriui, galima užsidirbti dviem trimis straipsniais.

Kai „Menų faktūroje“ Vaido laikais atsirado langelis komentatoriams ir pasipylė reakcijos, panašios į padugnių srautus, redaktoriui teko dar vienas darbas: kasdien ravėti svetainę nuo tokios kultūros. Komentavimo funkcija yra vienintelis dalykas, anuomet dingęs iš „Menų faktūros“. Redaktorius už tai buvo keikiamas ilgai ir grėsmingai. Niekada nebuvo tiek gausiai ir aistringai šlovinamas, kad „Menų faktūra“ iš viso yra. 

Bet argi dėl pašlovinimų mes žaidžiame savo žaidimus.

-----

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Oginskaitė, Rūta. Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu. Vilnius: Tyto alba, 2011.

Oginskaitė, Rūta. Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai. Vilnius: Tyto alba, 2020.

Saulius Macaitis (1940–2007) – lietuvių kino kritikas.

Jauniškis, Vaidotas. Apie taką: kelios dienos su aktoriumi P. Budriu. Vilnius: Scena, 1992.

Jauniškis, Vaidas. Patirti peizažą. Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką. Vilnius: Tyto alba, 2021.

Autorius: Rūta Oginskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama