Ne/be-sibaigiantis sezonas (1)

Scenos menų kritikės aptarė (ne)pasibaigusį sezoną, bandydamos ne užfiksuoti jo „geriausius“, o tai, kas išliko mintyse ir potyriuose. „Ar sezonas vis dar turi pradžią ir pabaigą?“, - svarsto Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė.

Scenos menų kritikės Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė aptarė (ne)pasibaigusį sezoną, bandydamos ne užfiksuoti jo „geriausius“, o tai, kas išliko mintyse ir potyriuose.

Goda Dapšytė: Ar sezonas vis dar turi pradžią ir pabaigą? Vis daugiau tarptautinių festivalių ir net pavienių premjerų vyksta jau ir vasarą, tad susidaro nenutrūkstamumo įspūdis. Ar vis dar gyvename sezonais?

Sigita Ivaškaitė: Man atrodo, didžioji dalis sezono premjerų labai dėsningai įvyksta lapkritį ir gruodį, užbaigiant finansinius metus. Būna didelis bumas, o kitos premjeros dėliojamos atskirai. Tarptautiniai vasaros festivaliai man labiau asocijuojasi su sezono pabaiga birželį, liepą – atostogaujame, o rugpjūtį jau pradedame įsivažiuoti. Įdomu, kiek tuos festivalius iš tikrųjų įtraukiame į bendrą sezono vaizdą. Vasaros festivaliai visada autonomiškiau atveria bendrą festivalio vaizdą, jo atmosferą ir buvimą jame, ypač tokie, kaip „ConTempo“, kurių metu dar galiu pakeliauti po (man) ne gimtąjį miestą, atrasti nematytas jo erdves.

G. D.: O man ima atrodyti, kad nors sezonas ir prasideda rugsėjį, nebežinau, ar kada pasibaigia, todėl darosi vis sunkiau suvokti sezoną kaip visumą.

S. I.: Galvodama apie praėjusį sezoną (kol kas dar skaičiuokime jį „nuo rudens iki vasaros“), suprantu, kad labai daug darbų gimsta nevyriausybiniame sektoriuje. Nors galima pastebėti tam tikrą nepriklausomų organizacijų skaičiaus sumažėjimą, palyginti su ankstesniu bumu, ypač ryškiu apie 2010 metus. Iš vienos pusės, atrodo, kad mažėja organizacijų, bet kita vertus, vis daugiau svarbos įgyja vieno prodiuserio kompanijos, pavyzdžiui, tokios kaip „Meno ir mokslo laboratorija“ ar „Be kompanijos“. Man atrodo, kad jie savo prigimtimi irgi praplečia tuos sezoniškumo rėmus, skirtingų raiškų kūrinius ir autorius pristatydami ne tik atskirai, bet ir skirtingų festivalių programose.

Akimirka iš performatyvios paskaitos „tremolo“; atlikėjos Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė ir Laura Kutkaitė, režisierė Laura Kutkaitė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka

G. D.: O kaip su geografinėmis sezono ribomis? Šis sezonas prasidėjo Prancūzijoje. Dabar premjeros vyksta ne tik ne sezono metu, bet vis dažniau ir ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, šiuolaikinis cirkas, kurio premjerų pernai buvo net šešios, vis dažniau pirmiausia pristatomas užsienyje.

S. I.: Premjerų buvo daug. Tik iš šono viskas atrodo truputį išsisklaidę. Manau, tai susiję su tuo, kad iš dramos teatrų buvo atimtas ilgametis jų pagrindas – rusų literatūra. Nori ar nenori, tuo rėmėsi mūsų teatro mokykla, ir ilgą laiką viskas buvo „kaip visada“, todėl – aišku. Dabar, kai galutinai atsisakėme rusiškų kūrinių, staiga atsirado labai įdomių pjesių, puikių temų, ir išryškėjo visai kiti režisieriai. Stebime ir kartų kaitą, bet, man atrodo, kad vienu metu vyksta du procesai.

Tuo pačiu reikia pripažinti, kad iš to kartais gimsta ir keisti, ne visada pavykę sprendimai, kuriuos publikai gal net sunku interpretuoti. „Statistinis“ žiūrovas gali nuspręsti pavyko ar nepavyko Čechovo „Žuvėdra“, bet nuspręsti, ar pavyko Sarahʼos Kane pjesės interpretacija – jau sunkiau. Atsirado didelis kiekis naujos medžiagos, ir nemanau, kad visi yra pasiruošę tinkamai į ją reaguoti, analizuoti gilesniu, nei „patiko / nepatiko“ lygmeniu.

G. D.: Manai, kad vis dar didelė dalis publikos ateina žiūrėti pjesių, kurias jau žino?

S. I.: Ne, bet manau, kad didelė dalis publikos teatrą suvokia, kaip jiems jau gerai pažįstamą konstruktą. Iš tokios pozicijos ne kiekvienas ir ne kas kartą gali užuot sakęs, kad „čia ne teatras / man taip nepatinka“, priimti kitokias taisykles, kaip naują galimybę. Tam reikia pasiūlos, besikeičiančios teatrinės kalbos, ir, atrodo, kad būtent tai dabar ir vyksta.

Be to, toks sutrikimas dar susijęs ir su tuo, kad valstybiniai teatrai ima sezonus formuoti remdamiesi viena tema. Iš kažkur to išmoko, bet nežinau, ar tai naudinga. Būna, kad temos pasirinkimas įveda monotoniją repertuare, ypač, jei tema priimama gana tiesmukai, tuomet visi kūriniai tampa labai vienodi.

Pavyzdžiui, praėjusį, 2023–2024 m., sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Oliverio Frljićiaus režisuotos „Metamorfozės“ ir Yanos Ross „Apmąstant omarą“ premjeros, kurių temos – labai arti viena kitos, o išraiškai pasirenkamas labai panašus „gyvūno“ motyvas. Šį sezoną buvo „Savižudybės anatomija“, „Svetimas“, „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“, – kaip ir prieš tai minėti spektakliai, savaime jie nėra prasti, netgi atvirkščiai, bent mane jie labai sudomino, bet savo mirties temomis labai atliepia „į vieną toną“.

Scena iš spektaklio „Savižudybės anatomija“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

G. D.: Nežinau, ar tai tik šiam teatrui būdinga tema. Man regis, tai tendencija – grubiai skaičiuojant, koks penktadalis praėjusių metų spektaklių Lietuvoje buvo mirties tema. Gal pagrindinė šalies scena tiesiog atspindi šią tendenciją?

Norėčiau sugrįžti prie to, ką kalbėjai apie pokyčius renkantis literatūrą. Ar galime įvardyti, kad pagaliau vyksta mūsų teatro dekolonizacija? Praėjus daugiau nei 100 metų nuo profesionaliojo teatro Lietuvoje pradžios. Ne tik nebekuriami nauji spektakliai pagal rusų literatūrą, bet jau beveik visuose repertuaruose nebeliko ir ankstesnių darbų. Kaip tiksliai įvardijai, dėl to atsirado naujos pjesės, kitoks matymas ir platesnė įvairovė.

Ar ši kryptis išliks? Jau matome pokyčių kitose Europos šalyse: grįžta rusų atlikėjai, vėl nuskamba „nepainiokime politikos ir meno“ naratyvai, o ir iš mūsų politikų jau girdime atsitraukimo intonacijų. Ar artimiausioje ateityje keisis ir mūsų teatrų požiūris?

S. I.: Jei kalbame apie nacionalinius ir valstybinius teatrus, tą lems nebent jų vadovų kaita. Didžioji dalis nepriklausomų teatrų ir organizacijų (bent jau aktyviausių) – labiau kairiosios pakraipos, demokratiški, tad daug mažiau galimybių, kad įvyktų kardinalūs jų turinio ar požiūrių pokyčiai.

G. D.: Paminėjai valstybinius teatrus, tad noriu paklausti, ar dramos teatras vis dar yra mūsų scenos meno sezono pagrindas?

S. I.: Teoriškai, taip. Priklauso nuo to, kaip tą pagrindą apibrėšime. Valstybiniai dramos teatrai – tai erdvės, suburiančios didžiausią žiūrovų skaičių, tad šiuo požiūriu jie yra bendrasis rodiklis. Bet viskas priklauso nuo to, ar kalbame apie skaičius, ar apie meninę kokybę, ar kitus pasirinkimus.

G. D.: Man atrodo, kad nepriklausomoje scenoje dramos teatro yra mažiausiai.

S. I.: Sakyčiau, kad taip. Mane pačią vis mažiau domina dramos teatras. Nors yra išimčių. Pavyzdžiui, Uršulės Bartoševičiūtės režisuota „Savižudybės anatomija“ pagal Alice Birch pjesę, kuri užrašyta kaip partitūra. Ji kelia visai kitas užduotis, ir nors tai – vis dar dramos teatras, bet jame galioja kitos taisyklės.

Retrospektyviai peržvelgdama šį sezoną supratau, kad Agnės Matulevičiūtės „Sayonakidori“ buvo įdomus darbas, nors tuo metu man nepadarė labai didelio įspūdžio. Tai – profesionalus muzikinis performansas, paremtas meniniais tyrimais. Jame man atrodė silpnoka choreografija, stilistiškai pernelyg nutolusi nuo kitų meninių pasirinkimų. Bet šiaip, kaip kūrinys, kuris vyksta už Vilniaus ribų, labai gražiai išnaudojantis Trakų Vokės dvaro erdvę, puikiai sujungė kūrėjų patirtis, įgytas viešint Japonijoje, jos kultūrą su mūsų, su dvarais ir kažkokia kita, neįprasta atmosfera. Tokiame kontekste mes galime kalbėti apie kūrėjus, kurie keliauja po pasaulį, kažko pasisemia, parsiveža ir išreiškia patirtis čia, o tada vėl išvyksta užsienyje pristatyti tai, ką čia sukūrė. Taip kuriamas kultūrinis dialogas.

Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė („Meno ir mokslo laboratorija“, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka

Iš disciplinas jungiančių spektaklių pasisemiu daug įdomaus „judėjimo“. Šį sezoną mane tikrai džiugino „Meno ir mokslo laboratorijos“ veikla. Pavyzdžiui, Lauros Kutkaitės performatyvi paskaita „tremolo“ – labai naudingas, reikalingas kūrinys, apie kurį nesinori daug pasakoti, nes jam patirti svarbus netikėtumo faktorius. Bet vien tai, kad paskaita apie moters patiriamą malonumą yra rodoma nemokamai, išpildo visą koncepciją nuo pradžių iki galo. Mažiau patiko Nauberto Jasinsko ir Mato Dirginčiaus „Pilėnai*“.

G. D.: Man šis darbas [„Pilėnai*“] tapo akistata su pasitikėjimo bendrapiliečiais klausimu. Patirtis sėdėti salėje su Molotovo kokteiliais pasirodė labai įdomi – žvelgdama į sceną ir publiką per (ne)pasitikėjimo prizmę, buvau priversta nuolat būti „čia ir dabar“. Buvau priversta susimąstyti, ką reiškia pasitikėti bendrapiliečiais tiek, kad galėtum net lipti su jais ant laužo. Šiame ir dabartiniame geopolitiniame kontekstuose švelnus vyrų dialogas, nebūdingas dominuojančiai vyriškajai tapatybei, nuskambėjo kaip įdomi šiuolaikinių kūrėjų prieiga. Tarsi keičiantis istorijai, bet nesikeičiant grėsmėms, gali keistis mūsų tonas. Šį sezoną daugėjo patiriamų spektaklių ir šis man buvo vienas iš jų. Tiesa, tokie spektakliai visada turi rizikos elementą: patirsi arba ne. Pavyzdžiui, Pauliaus Markevičiaus „Café existans“ .

S. I.: Taip, šiuo atveju, galima pamatyti labai skirtingus spektaklius.

G. D.: Arba nepamatyti.

S. I.: Taip, tuo įsitikinau, kai pamačiau, kad Vytautas Kaniušonis nebuvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už vaidmenį šiame spektaklyje. Nes pats jo buvimas, toks artimas kino aktorystės patirčiai, jam labai tiko šio spektaklio formoje. Bet suprantu, kad yra įmanoma jo visiškai nepastebėti dėl spektaklio struktūros.

G. D.: Pasirinkus kitą išeities tašką, yra didelė tikimybė, kad vėliau kai kurie žiūrovai, darydami sprendimus, ką stebėti šiame judančiame pasakojime, dalies temų ar linijų gali visiškai neužkabinti. Pavyzdžiui, man taip ir atsitiko. Manau, tai vienas iš šio spektaklio iššūkių. Laisvė žiūrovų pasirinkimams čia palikta daug didesnė nei būdinga kitiems tokio tipo darbams.

Akimirka iš spektaklio „Café existans“, režisierius Paulius Markevičius. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka

S. I.: Vadinasi, nesuvaldyta erdvinė dramaturgija. Pats darbas yra gražus, gal man tik tas prancūzų egzistencializmas šiais laikais truputėlį atrodo kaip nunešioti vaikiški bateliai. Bet čia labai asmeniškas požiūris. Man atrodo, kad kūrėjams nepavyko pabėgti nuo tos egzistencinės egzaltacijos.

G. D.: Manau, atsigręžimas į egzistencialistus – labai logiškas ir tendencingas. Tiesa, visi tai daro savitai: Jokūbas Brazys „Kaliguloje“ į Albert’o Camus tekstus žvelgia per nesenos mūsų teatro istorijos prizmę, o Jernejus Lorenci spektaklyje „Svetimas“ siūlo visai kitą, iki detalių išgrynintą perspektyvą.

S. I.: „Svetimas“ buvo labai puikus ir beveik nepastebėtas spektaklis.

G. D.: Šį spektaklį taip pat priskirčiau prie patiriamųjų, nors savo forma jis toks ir nėra.

S. I.: Labai seniai mačiau tokį gražų, logišką, gerą konstruktą, kuriame viskas yra labai švaru, ir tai, kas mane dažniausiai nervina teatre, turi prasmę. Tai pavyzdys, kaip aš suprantu paprastą pasakojimą scenoje: mačiau Camus tekstą. Turėčiau dėl ko pasiginčyti su spektaklio kūrėjais, bet man džiugu, kad tam palikta erdvės. Buvo įdomu stebėti aktorių darbą.

Apibendrinant, jei „Svetimame“ matyti kūrėjo žvilgsnis, tai „Café existans“, paradoksaliai, – literatūra. Panašiai buvo su Adomo Juškos „Guašu“ (2022): stebėdama spektaklį kone fiziškai mačiau, kaip režisierius, kuris nusprendė kurti spektaklį be teksto, visų pirma tekstu užrašo, kas vyksta scenoje ir tada imasi statyti. Bet, nors šis spektaklis – vis dar Valstybinio jaunimo teatro repertuare ir šiuo aspektu yra sezono dalis, čia jau senesni laikai, tad grįžkime į šiandieną.

PIRMOS DALIES PABAIGA. Pokalbis nesibaigia.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama