Dvi dienos SMKA konferencijoje: teatras, ežeras, šuniukai

Scenos meno kritikų asociacijos suvažiavimas-konferencija buvo neįkainojama patirtis – tiek nerti į dokumentinio teatro temą, tiek įsikvėpti ateities darbams, tiek pasidžiaugti buvimu drauge.

Visai nevasariškam birželiui einant pabaigos link, mėnesio 28–29 dienomis, Scenos meno kritikų asociacijos (SMKA) nariai, dramaturgai, režisieriai, teatro menui prijaučiantys ir, kaip suponuoja teksto pavadinimas, jų žavingi, dėmesį glemžęsi augintiniai, rinkosi Kernavėje į pirmąją SMKA organizuotą konferenciją „Dokumentinis teatras: tarp faktų ir fikcijos. Kaip pasaka virto paskaita“. Konferencijos metu pristatyta dvylika pranešimų, įvyko kelios atviro rato diskusijos bei pjesės skaitymo vaizdo įrašo peržiūra. Dienotvarkė buvo išties intensyvi, tačiau vertinga, buvo įdomu išgirsti, kaip įvairiai į tą pačią temą gali pažvelgti teatro ir kitų sričių kultūros lauko atstovai.

Nepaprastai įdomiu pranešimu konferenciją pradėjo literatūrologas dr. Paulius V. Subačius, pakvietęs konferencijos dalyvius išspręsti detektyvinę istoriją: ko 1968 metų dokumente, išbraukytame ir geltonomis gėlytėmis išpaišytame Kazio Sajos rankraštyje, neturėtų būti? Pagavęs išsišokėlį flomasterį, profesorius atveda mus prie visa apimančios vidinės rezistencijos temos, juk tais pačiais metais Kauno dramos teatro scenoje gimė ir legendinė Jono Jurašo „Mamutų medžioklė“...

SMKA suvažiavimo-konferencijos dalyviai. Vaido Jauniškio nuotrauka

Politikos mokslų daktarė Jolanta Bielskienė skaitė pranešimą apie politinį teatrą: jo ištakas eleusinijų misterijose ir karnavaluose ir tąsą bei naudą šiandien. Pasak jos, šiandien jaučiamas teatro nuosmukis yra būtent dėl to, kad teatras nustojo būti politiškas. Pranešimą autorė baigė palinkėjimu – „teatrui būti didžiausiu politiniu veidrodžiu“.

Teatrologė dr. Ina Pukelytė į spektaklio aktorių žvelgė kaip į dokumentą, pateikdama Árpádo Schillingo spektaklių „Didis blogis“ ir „Keliaujantys“ analizę. Pasak jos, dramaturgija nebūtinai priklauso dramaturgui, o šių spektaklių pavyzdžiai atskleidžia, kad čia dramaturgas yra būtent spektaklio aktorius.

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis pranešime „Menas arba dokumentas: trečio neduota?“ plačiau pristatė lietuviško dokumentinio teatro lauką, priminė apie spektaklius „Žalia pievelė“, „Dreamland“, „Nežinoma žemė. Šalčia“, kėlė kritikų recenzijose atrastą problematiką, kad tiek tada, tiek dabar dokumentinis teatras yra tarytum vis dar nepakankamas būti traktuojamas kaip menas.

Akimirka iš SMKA suvažiavimo-konferencijos „Dokumentinis teatras: tarp faktų ir fikcijos. Kaip pasaka virto paskaita“. Nuotrauka iš SMKA archyvo

Režisierė Yana Ross pristatė autobiografišką Carolinos Bianchi kūrybą – spektaklius „The Bride. Goodnight Cinderella“ ir „Brotherhood“, bei kaip juose reprezentuojama trauma. Pasak Bianchi, trauma negali būti išgydoma, ji tik nutolsta ir keičia vietą; o pasak Yanos Ross, šios menininkės kūrybai būdingi dokumentinio teatro įrankiai ir struktūra.

Teatrologė dr. Jūratė Grigaitienė pristatė autoreflektyvios dokumentikos raišką monospektaklyje. Kaip pagrindinius tokio pobūdžio pavyzdžius išskyrusi Raimondo Klezio spektaklį „Avinai“ (rež. Justas Tertelis), Violetos Trečiokaitės-Mičiulienės monospektaklį „Pabaisų nebus“ (rež. Asta Simonaitė), Eglės Jackaitės monospektaklį „Šventoji“ (rež. Oskaras Koršunovas ir Eglė Jackaitė) ir Dovilės Binkauskaitės šokio spektaklį „Kontūrai“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), analizavo šių spektaklių kūrybos bruožus, dalijosi kūrėjų mintimis, kėlė spektaklio kaip teatro terapijos aspektą.

Pirmąją konferencijos dieną užbaigė Karolio Kaupinio pjesės „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ skaitymo vaizdo įrašo peržiūra ir dainos prie laužo kartu su „Teatru P“. Detalių apie tai, kokie yra kritikai ir teatrologai laužo prietemoje, išduoti negaliu, – kas vyksta „Kernavės bajorynėje“, tas ir lieka „Kernavės bajorynėje“. Tegul smalsaujančius užgraužia nerimas, kad praleido progą patys pamatyti savo akimis.

Akimirka iš SMKA suvažiavimo-konferencijos „Dokumentinis teatras: tarp faktų ir fikcijos. Kaip pasaka virto paskaita“. Nuotrauka iš SMKA archyvo

Antrąją konferencijos dieną, kukliai pamiegoję ir nekukliai trenkiantys laužo dūmais, konferencijos dalyviai rinkosi dar vienam pranešimų maratonui. Dieną puikiai pradėjo Jonas Tertelis, klausdamas „Ko dokumentika ieško Lietuvos teatre?“. Dramaturgas, remdamasis savo asmenine kūrybine patirtimi, analizavo dokumentinio teatro iššūkius: išlaikyti tiesą; etikos aspektus; klausė – kaip neužsiimti tardymu, emocine manipuliacija ar netiesiogine cenzūra, nesusirgti gelbėtojo sindromu – ar tai visiškai įmanoma? Dramaturgas papasakojo apie savo kurtus darbus, taip pat suteikė teorinių žinių apie tikrovės ir pasakojimo santykį.

Dramaturgė dr. Gabrielė Labanauskaitė išskyrė dokumentinės dramaturgijos bruožus remdamasi savo profesiniais pavyzdžiais, spektakliais „Raudoni batraiščiai“ (rež. Yana Ross), „Žalgirės“ (rež. Vidas Bareikis), „NT drama“ (rež. Ieva Stundžytė) ir kt., bei aptarė moralinius ir etinius iššūkius, kylančius kai yra rašoma dokumentine medžiaga grįsta dramaturgija.

Akimirka iš SMKA suvažiavimo-konferencijos „Dokumentinis teatras: tarp faktų ir fikcijos. Kaip pasaka virto paskaita“. Nuotrauka iš SMKA archyvo

Teatro ir kino kritikė Laura Šimkutė pakvietė į dokumentinį teatrą pažvelgti per tiriamosios žurnalistikos prieigą, pateikdama įdomią tiriamojo proceso ABC ir Silkeʼės Huysmans ir Hanneso Dereere spektaklių trilogijos dviejų dalių – „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ – analizę. Pasak kritikės, esminiai tiriamosios žurnalistikos etapai ir įrankiai yra dokumentai, interviu, stebėjimas – jie yra itin panašūs į dokumentinio teatro principus.

Paskutinįjį pranešimą pristatė tyrėja dr. Milda Al-Slamah, kalbėjusi apie kultūrinės sklaidos ir apropriacijos ribas. Pranešėja pasitelkė savo patirtį, žinias apie Ma-uri (savita, iš Polinezijos kilusi savipagalbos sistema), jos mokymąsi ir sklaidą.

Atvirų diskusijų metu buvo daug diskutuojama apie tai, kas gali būti laikoma dokumentiniu teatru – čia nuomonių liko daug ir skirtingų, suprantant, kad pats dokumentinio teatro terminas yra labiau skėtinis, negu siūlantis konkrečią teatro rūšį. Taip pat diskusijų metu neretai iškildavo prieš tai girdėtuose pranešimuose paliesti klausimai, kurių populiariausias buvo dokumentinio teatro ir pasakojimo etikos, teatro kaip terapijos temos.

Karolis Kaupinis pristatė savo pjesės „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ skaitymo vaizdo įrašo peržiūrą. Nuotrauka iš SMKA archyvo

Dvi dienos SMKA konferencijoje prabėgo ypač intensyviai ir turiningai. Tokie susitikimai svarbūs tiek siekiant dalytis žiniomis, tiek dar svarbiau – pabūti su bendraminčiais, kolegomis ir bendradarbiais, – kritiko, teatrologo, mokslininko profesijos vargiai galėtų būti įvardijamos kaip socialios, tad pamatyti ir išgirsti vienas kitą visada tampa neįkainojama patirtimi. Manau, lygiai tiek pat, kiek išgirsti apie tiriamąją žurnalistiką, čia buvo svarbu po vakarienės nusimuilinti „vyno žygiui“ į vietinę krautuvę; lygiai tiek pat, kiek pasiklausyti elegantiško pranešimo apie geltonojo flomasterio medžioklę, griebti piliakalnio nemačiusius kolegas pasižmonėti; ne ką mažiau už intelektualią atviro rato diskusiją buvo malonu klausytis kolegų rytinių pagyrų greta sodybos plytinčiam ežerui.

SMKA konferencija buvo neįkainojama patirtis – tiek nerti į dokumentinio teatro temą, tiek įsikvėpti ateities darbams, tiek pasidžiaugti buvimu drauge. Didžiulės padėkos už šį darbą nusipelno SMKA vadovė ir renginio organizatorė Lina Klusaitė ir, viliuosi, visi drauge, sujungti teatro, taip susitinkame toli gražu ne pirmą ir ne paskutinį kartą.

Akimirka iš SMKA suvažiavimo-konferencijos. Aistės Šivytės nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Aistė Šivytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama