„Teatro algoritmai“. Kaip suprasti šiuolaikinio cirko metaforas?

Šiuolaikinio cirko spektaklių prasmes atrakina „Teatro algoritmai”

Šiuolaikinis cirkas – tai unikali, dinamiška ir savitą logiką teigianti sceno meno sritis, stebinanti naujomis estetinėmis formomis. Šis įtraukiantis, žavus meno reiškinys remiasi kūno kalba, akrobatikos elementais, choreografinėmis kompozicijomis ir dramaturgija. Suprasti scenose kuriamas šiuolaikinio cirko prasmes padės jau paskutinės laidos iš ciklo „Teatro algoritmai” kūrėjai šį šeštadienį, gruodžio 27 d., „Lietuvos ryto” televizijoje.

Šiuolaikinio cirko spektakliai tampa erdve diskutuoti apie stabilumą prarandantį pasaulį ir mūsų vietą jame. Kaip nesudėtinga konstrukcija žiūrovų vaizduotėje nubrėžia politinių galios žaidimų ribas? Spektaklis „The Weight of Water“ (Nyderlandai), viešėjęs Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo”, teigia, kad esame vis labiau pažeidžiami ir balansuojame ant ateities slenksčio, kol politikai ginčijasi ir žaidžia galios žaidimus.

Prieš žiūrovų akis iškyla didingi akinančiai balti laiptai, plūduriuojantys ant vandens. Ant jų – šeši atlikėjai, ieškantys santykio judesyje ir siūbuojančių laiptų dinamikoje. Ant šalimais plūduriuojančios platformos virpančią atmosferą papildo muzikantai, jungiantys balsus, trimitų, gitarų, analoginio sintezatoriaus garsus ir tekstus iš politikų kalbų. Greitai paaiškėja, kokia nestabili yra situacija – vienam iš „įgulos“ narių pajudėjus į priešingą laiptų pusę, visas objektas pasvyra, o likusiems atlikėjams tenka užduotis sugrąžinti balansą, kad niekas neįkristų į vandenį. Jausmas, kad viskas pastatyta ant kortos, žiūrovų neapleidžia viso pasirodymo metu.

Scenos meno kritikei Sigitai Ivaškaitei šis spektaklis paliko didžiulį įspūdį, nes dar nedidelė dalis publikos Lietuvoje supranta šiuolaikinį cirką kaip konceptualų kūrinį, ne vien triukų rodymą. „Tą publiką visada norisi plėsti ir prie jos kažkaip prieiti. „The Weight of Water“, mano galva, tai daro idealiai, nes jų sukurta konstrukcija reikalauja išskirtinės aplinkos. Tai labai praplečia auditoriją, kuri gali žiūrėti spektaklį iš kelių pusių. Jis kalba apie fiktyvų Jungtinių Tautų susirinkimą, kurio metu yra sprendžiami klausimai, ir tada cirko akrobatikos priemonėmis yra įvaizdinami skirtingi politiniai sprendimai ir žaidimai tarp tų struktūrų. Man atrodo, kad tai tobulai atspindi Jungtines Tautas ir bet kokias politines šiandienos struktūras, kai visi esame labai susirūpinę ir labai norime visiems padėti, bet kad patys nenuskęstume, galime tik kažkiek iškelti. O toliau skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas.”

Scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė pastebi, kad 2024-ieji buvo Lietuvos šiuolaikinio cirko proveržio metai, kai matėme skirtingus, bet labai įdomius ir stiprius spektaklius. Latvių ir lietuvių kūrėjų spektaklis „How a Spiral Works” yra vienas iš tų pavyzdžių, parodytas Tarptautiniame šiuolaikinio cirko festivalyje „Cirkuliacija”. Tai meditatyvus, hipnotizuojantis pasirodymas, kuriame susilieja šiuolaikinis šokis, akrobatinė virvė ir šiuolaikinė baltų liaudies muzika bei minimali estetika. Spektaklis provokuoja publiką susimąstyti apie lėtumą ir meta iššūkį cirko, kaip reginio, idėjai.  Scenos meno kritikė Aistė Šivytė sako, kad šis spektaklis remiasi vien tik estetika. „Jis neturi jokios minties, istorijos, jokio koncepto. Visa spektaklio esmė – dvi merginos, kurios dirba skirtingomis disciplinomis. Vienos merginos disciplina yra kabėjimas ant plaukų, o kitos merginos – akrobatika su virve. Jos atranda labai įdomų būdą apjungti šias dvi disciplinas. Nustebino tai, kiek daug įvairių variacijų iš to galima atrasti. Įspūdingi yra atlikėjų gebėjimai, tai, ką jos sugeba padaryti su savo kūnais, jų ištvermė, lankstumas, akrobatinis įvaldymas.”

Abstrakcijų kupiname šiuolaikinio cirko pasirodyme „“ Čekijos menininkai provokuoja ir kviečia iš naujo permąstyti būties prasmę. Festivalio „Cirkuliacija” programoje parodytas meditatyvus judesio instaliacijos kūrinys sutelkia dėmesį į trapeciją kaip kinetinę ir veiksmo skulptūrą. Trapecija buvo išardyta, ir pagrindiniu veikėju tapo ilgas plonas geležinis strypas, kurio judėjimas kone užhipnotizuoja.

Dr. Goda Dapšytė sako, kad „Thin Skin“ išsiskiria savo santykiu su trapecija, kai į ją žiūrima kaip į partnerį, tyrimų objektą, kai išardyta trapecija gali šokti. „Virbais, linijomis jų nusidriekiančiomis tiesėmis kartu su šešėliais, kuriančiais dar ir paralelinį pasaulį čia pat, scenoje, jie tampa pagrindiniais objektais, per juos prasideda  pasakojimas. Nors mes įpratę į virbus žiūrėti kaip į tam tikrus įrankius scenoje, kurie leidžia pasiekti meistriškumą, atlikti triukus, jie staiga stebina kaip savaime suprantami meno objektai.”

Žaisdami su tradicinio cirko formomis, kūrėjai atkreipia dėmesį į visuomenėje gajas senėjimo stigmas, kai neišvengiami kūno pokyčiai liudija kitų nustatomas ribas. „Menų spaustuvėje“ parodytas belgų kūrėjų spektaklis „Glorious Bodies“ – tai kūniškas, jaudinantis cirko ir šokio spektaklis apie žmogaus kūno galimybes, klasikinio ir šiuolaikinio cirko ribas. 57–69 metų amžiaus akrobatai, kurių kiekvieno praeitis labiau susieta su klasikiniu cirku, unikaliu būdu atskleidžia senėjimo procesą.

Pasak A. Šivytės, šiame spektaklyje nagrinėjama amžiaus stigma. „Ką gali tokio amžiaus žmogus? Gal ne tiek, ką gali, bet kas jam galima? Dažniausiai, kai galvojame apie akrobatiką ir seną žmogų, dedam ženklą – negalima. Kol aktoriai yra už uždangos ir vaidina šešėlių teatro principu, nelabai galime pasakyti, kokio amžiaus kūnas yra. Salėje tylu, niekas nešūkauja, neploja, nepalaiko, bet staiga viskas pasikeičia, kai uždanga nusileidžia ir mes pamatome akrobatų amžių. Šis spektaklis pralenkė laiką tuo, kad tai yra vyresnio amžiaus akrobatai, darantys tai, ką ne visi sugeba daryti. Svarbiausia, manau, yra tai, kad jie neprašo publikos užuojautos ir nenori dėmesio dėl savo amžiaus. Jie nori dėmesio tam, ką jie atlieka ir atlieka visai puikiai.”

Pasitelkusios akrobatinę judesio praktiką, kinetines struktūras ir kraštovaizdį – šiuolaikinio cirko menininkės spektaklyje „Women Weave The Land“ (Prancūzija), kuris parodytas festivalyje „ConTempo“, kvestionuoja žmonijos norą valdyti pasaulį. Kokias meninines gijas gyvybės tinkle audžia cirką ir erdvinį meną jungiančios kūrėjos?

„Šiame spektaklyje atlikėjos deklaruoja moteriškumą ir kartu jos demonstruoja kaip tokį visiškai kasdienišką dalyką, natūralų, labai savaime suprantamą, nes šiame spektaklyje nėra labai intensyvaus akrobatinio pagrindo. Viskas yra labai kasdieniška, iš lėto konstruojama, labai iš lėto įsigyvenama. Todėl ir atsiranda tokių pauzių, kai tas moteriškumas netampa akrobatiniu numeriu, o tiesiog yra. Kokios esminės temos man išryškėjo? Tai, kad moteriškumas gali būti bet koks, nes ir pačios atlikėjos labai skirtingos, skirtingų kūno sudėjimų, skirtingų plaukų ilgių, skirtingų charakterių. Labai žavu, kaip jos juokina žiūrovus, kad jos nelygina moteriškumo su kažkokia estetika ar grožiu, kad jos lygiai taip pat gali būti truputį baisios, truputį kažkokios groteskiškos, truputį vaipytis ir panašiai”, – sako A. Šivytė.

Šiuolaikinio cirko galimybių įvairovė ir prasmės atskleidžiamos laidoje „Teatro algoritmai“ šį šeštadienį, gruodžio 27 d., 8.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją. Laidos kartojimas – ketvirtadienį 12.30 val.

Rengėjų informacija

Autorius: Karina Metrikytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama