„Teatro algoritmai“. Kaip kaukės, objektai ir lėlės keičia mūsų pasaulį?

Lėlių ir objektų teatro istorijos vaikams ir suaugusiems – naujoje „Teatro algoritmų” laidoje

Lėlių ir objektų teatras išgyvena atgimimą, yra labai šiuolaikiškas ir inovatyvus, tačiau Lietuvoje jis daugiausia skiriamas vaikams, o lėlių teatro suaugusiems kuriama mažai, pastebi scenos meno kritikai. Kaip kaukės, objektai ir lėlės keičia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pasaulį, šeštadienį kviečia pažvelgti nauja laida „Teatro algoritmai” per „Lietuvos ryto” televiziją. Šįkart laidoje pristatomi penki lietuvių ir užsienio kūrėjų spektakliai, giliau pažvelgiantys ir į jautrius suaugusiųjų pasirinkimus.

Lietuvoje turbūt nerasime šeimos, kurios nebūtų palietusios artimųjų tremtys į Sibirą, pasipriešinimas sovietų okupacijai. Kaip lėlių ir objektų spektaklyje papasakoti vaikams apie partizanų kovas, gyvenimą miško bunkeriuose ir išsaugotą viltį kovoje dėl laisvės? 

Spektaklis „Mergaitė su šautuvu“ Vilniaus teatre „Lėlė“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygą. Režisierės Giedrės Kriaučionytės–Vosylienės spektaklis pasakoja apie pasipriešinimą sovietų okupacijai, atsitraukimą į mišką ir bunkerius, apie mergaitę, kuri tampa partizane. Kai jos šeima yra ištremiama į Sibirą, ji atsitiktinai lieka Lietuvoje ir bando prisidėti prie kovos už Lietuvos laisvę, patirdama to laiko žiaurumus.

Scenos meno kritikė dr. Goda Dapšytė sako, kad pasakojimas apie partizaninį karą spektaklyje pateikiamas vaikams suprantama, nebandant nieko slėpti, nešvelninant situacijų. „Manau, kad spektaklis atliepia jaunosios mūsų auditorijos poreikį šnekėtis tam tikromis temomis, kurios aktualios visuomenėje, ir per istorinius naratyvus yra lengviau prieinamos vaikams. Būtent iš istorinės perspektyvos, nes per analogijas bandome su jais šnekėtis apie tai, kas vyksta pasaulyje, Ukrainoje, greta mūsų, ir kaip su tuo gyventi. Pasirinkimas atkartoti personažus scenoje per lėles tokius, kokius vaikai mato knygoje, manau, labai taiklus ir leidžiantis auditorijai lengviau įsitraukti į spektaklio formatą.”

Kaip spektaklyje be žodžių atskleisti gilią, vienas kito prigimtį gerbiančią bičiulystę? Režisierės Katos Csató (Vengrija), dailininkės Julijos Skuratovos ir kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės spektaklis „Liūtas ir paukštis“ Kauno valstybiniame lėlių teatre, pelnęs dailininkei 2024 m. Auksinį scenos kryžių, be žodžių kalba apie švelnumą, pagarbą, išsiskyrimą ir susitikimo džiugesį, laisvę būti savimi ir tikrą draugystę.

„Liūtas ir paukštis“ yra labai gražios dailės kūrinys apie santykį, draugystę, vienišumą, žmogaus santykį su gamta”, – sako scenos meno kritikė, teatrologė Dovilė Zavedskaitė. „Iš tiesų jame labai gražiai skleidžiasi aktoriaus–lėlininko ir lėlės santykis – tu gali stebėti, kaip aktorius mezga ryšį su savo objektu, ir tai yra be galo intymus ryšys. Lėlių ir objektų teatre dažnai nenaudojama kalba, taigi vaizduotė turi užpildyti visą turinį, ir tai ji daro be jokio vargo.”

G. Dapšytė pastebi spektaklio „Liūtas ir paukštis“ labai subtilią estetiką ir tikslumą. „Jis yra miniatiūrinis pačia geriausia to žodžio prasme, nes apgalvotas iki detalių, bet jomis neperkrautas. Pasakojimas konstruojamas švelniai, bet suprantamai ir turi lengvą moralinį aspektą – kad draugystė kainuoja pastangų, kantrybės ir jai būtinas tikėjimas.”

Sudėtingas, dažnai skausmingas šeimos gyvenimo subtilybes, asmenines traumas analizuoja lėlių ir objektų pastatymai, skirti suaugusiųjų publikai. Vis dėlto Lietuvoje lėlių teatro suaugusiems kuriama mažai, jis daugiausia skiriamas vaikams. Izraelio ir Norvegijos menininkų spektaklis „Edita ir aš” tarptautinio teatro festivalio „Materia Magica” suaugusiems žiūrovams suteikė progą atpažinti skausmą, baimes, netektis ar seksualinę prievartą. „Tai temos, paliečiančios suaugusiųjų gyvenimo problematiką, kurią šio spektaklio autoriai labai originaliai įgyvendina. Kalbėti apie garsių asmenų biografijas ir per jas permąstyti save ir savo gyvenimo įvykius, rasti savo alter ego žinomame žmoguje, kuris tau padeda įveikti skausmą, baimę ir judėti toliau”, – sako scenos meno kritikė, teatrologė Kristina Steiblytė

„Šiuolaikinis lėlių ir objektų teatras atitraukia mus nuo suvokimo, kad lėlės ir objektai yra kažkas linksmo, žaižaruojančios, visada keliančios ūpą. Ir priverčia mus suvokti, kad tai yra iš tiesų tinkama priemonė labai nejaukioms, nepatogiomis temomis nagrinėti, užkabinti pačius giliausius žmogaus klodus ir tai perteikti per savotiškai jaukią ir švelnią perspektyvą. Lėlė ir objektas visada turi tą jautrumą, pažeidžiamumą, švelnumą, minkštumą, ir tos temos suskamba kitaip – jautriau, jaukiau, saviau”, – vardija D. Zavedskaitė.

Retai Lietuvoje matomam vyresnei auditorijai skirtam kaukių teatrui atstovauja ir ispanų kūrėjų  spektaklis „Amžinai“, parodytas Tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM” Klaipėdoje. Tai istorija apie šeimą, kuri vis labiau tolsta nuo savo svajonių gyvenimo. Spektaklis analizuoja meilės prieštaringumą, nagrinėja tėvystės, vaikų auklėjimo, negalios, perdėtos globos, seksualumo ir smurto temas.

Kartais lėlių teatras scenos meninikų išmonės ir talento dėka tampa meninių eksperimentų erdve, kaip nutiko Lietuvos ir Izraelio kūrėjų spektaklyje „Didysis sprogimas“ Klaipėdos lėlių teatre. Šis scenos kūrinys yra laimėjęs Auksinį scenos kryžių spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje. Jo autoriai pasitelkė kompiuterių detales, kalbėdami apie didijį sprogimą ir visatos susikūrimą, gyvybės pradžią ir pabaigą. Tai puikus pavyzdys, kaip lėlių ir objektų teatre veikėjais gali tapti patys netikėčiausi objektai – šis žanras labai suaktyvina vaizduotę, nes kiekvienas žiūrovas susikuria savo unikalią, nepakartojamą istoriją.

Įamžintos spektaklių ištraukos ir kritikių komentarai – naujoje laidoje iš ciklo „Teatro algoritmai“ šį šeštadienį, gruodžio 20 d., 8.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją. Laidos kartojimas – ketvirtadienį 12.30 val.

Rengėjų informacija

Autorius: Karina Metrikytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama