„Teatro algoritmai. Žanrinė scenos meno laisvė ir jos diapazonai“

Apie žanrinę scenos meno laisvę – naujuose „Teatro algoritmuose“

Kaip patyriminis teatras įprasmina egzistencinį nerimą? Kas slepiasi po teisinės sistemos kaukėmis? Kokios lietuviškos erdvės ir japoniško mito sankritos? Apie žanrinę scenos meno laisvę ir jos diapazonus bus kalbama laidoje „Teatro algoritmai“ šį šeštadienį 8.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Naujoje laidoje aptariami trys lietuvių ir užsienio kūrėjų spektakliai, peržengiantys scenos meno žanrų ribas. Patyriminio spektaklio žiūrovai ne tik stebi veiksmą, bet ir tampa pasirodymo skirtingose erdvėse dalimi, kartu išgyvena personažų dramas, atpažįsta savo baimes ir susiduria su nežinomybe. Teatro menininkai, naudodami kaukes, paradoksaliai atveria tikruosius teisinės sistemos veidus ir mechanizmus. Muzikinio performanso kūrėjai apmąsto trapią tikrovę ir žaidžia su garsiniu audiniu, pagrindiniu veikėju pasirinkę istorinę erdvę.

Unikalią patirtį žiūrovams suteikęs režisieriaus Pauliaus Markevičiaus darbas „Café existans“ yra įkvėptas egzistencializmo eros ir istorinių asmenybių. Spektaklis apdovanotas 2024 m. „Auksiniu scenos kryžiumi”, pelnė „Išskirtinio spektaklio” ir „Išskirtinės vaidybos” (aktorei Jolantai Dapkūnaitei) apdovanojimus Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos”.

„Café existans“ – keliose vietose vykstantis spektaklis, kai galima rinktis, kur eiti, ką žiūrėti. „Teatras visada turėjo tą pusę, kuri vystėsi ne scenose, ne didelių dramaturgų pjesėse, o mažuose baruose, kabaretuose. Tai kūrybinė gyvenimo dalis, kuri gimė, augo ir brendo kavinėse, užstalėse, keistose landynėse. Man įdomus pasirinkimas padaryti spektaklį ir jo turinio supratimą neprivalomą žiūrovui. Tokius spektaklius, pagal Umberto Eco apibrėžimą, galima vadinti atvirais spektakliais, ir jie dažniausiai yra avangardo pogrindžio kūriniai”, – teigia teatro kritikė Kristina Steiblytė.

Kitas jai įdomus aspektas – labai stiprus susidomėjimas egzistencialistais, surrealistais, XX a. pirmos pusės menininkais, jų pasaulio pajautimu. „Man atrodo, tai rezonuoja su mūsų laiku, su tuo politiniu, geopolitiniu, ekonominiu, socialiniu neaiškumu. Įdomiausia ir vertingiausia šio kūrinio dalis – čia gali rasti labai skirtingus pasakojimus ir iš tų kelių pasakojimų galima sukurti visą pasaulį. Naują, kurio turbūt net ir kūrėjai nežino.”

Teatrologės Godos Dapšytės teigimu, „Café existans“ konceptualumo galima ieškoti pasitikėjime žiūrovais arba jiems suteiktoje laisvėje rinktis, kokia seka, kaip atidžiai stebėti spektaklio scenas ir kiek jose likti, kiek paklusti struktūrai, kiek jai priešintis. „Egzistenciniai klausimai apskritai būdingi tam laikui, kuriame „Café existans“ pasirodė, – ne vienas spektaklis kėlė mūsų neišvengiamo baigtinumo klausimus ir kaip su tuo gyventi, kitus konkrečius egzistencinius klausimus.”

Kitas laidoje aptariamas pasirodymas – prancūzų kūrėjų spektaklis „Leviatanas”, parodytas Klaipėdos festivalyje „TheATRIUM“. Teisingumo sistemos veikimą kvestionuojantis darbas yra sukurtas pagal tikrus įvykius ir kritiškai žvelgia į teisės sampratos konstravimą, jos struktūrą ir vadinamą „teisėtą smurtą”. Teatro pasaulyje teisingumo sistemos atstovai virsta bedvasės mašinerijos marionetėmis.

„Leviatanas“ remiasi tikromis istorijomis žmonių, kurie buvo nuteisti dėl smulkių nusikaltimų neadekvačiomis bausmėmis. Scenoje sėdi ir žmogus, kuris buvo iš tiesų kalėjęs dėl savo smulkaus nusikaltimo. Pasak teatro kritikės Aistės Šivytės, svarbu, kad šis spektaklis nepažeidžia etikos normų, o tai labai priklauso nuo kūrybinės komandos jautrumo ir nuo pačios temos, kuri yra labai jautri etikai. „Manau, „Leviatano“ atveju etika yra puikiai išlaikyta. Svarbus veikėjas yra lėlės kaukė, ji tampa ir spektaklio konceptu, ir metafora – teismų sistemos atstovai yra kaip marionetės, atstovaujančios sistemai.”

„Leviatane“ scenoje pasirodantis žirgas kiek primena senovinį cirką, tik kad spektaklyje niekas nevyksta taip, kaip turėtų vykti. „Pasirodęs žirgas nebėga ratu, niekas nedaro ant jo jokių triukų.Jis vaikšto ir elgiasi tarsi nenuspėjamai, pavyzdžiui, suvalgo knygos puslapius, bet tai yra suplanuota ir paruošta. Lygiai taip pat kaukės veikia ne tiek kaip kaukių teatras. Jos irgi kuria personažą, bet jos kuria ir tą išdarkytą, komplikuotą, neaiškiai veikiančią teisinę sistemą. Tarsi atsidurtume netikrų žmonių, F. Kafkos „Proceso“ pasaulyje“, – atskleidžia K. Steiblytė.

Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės režisuotą muzikinį performansą „Sayonakidori“ (japonų k. – lakštingala) įkvėpė Japonijoje esanti Nidžo pilis, kurios grindų girgždėjimas primena lakštingalos balsą. Nejauka, baimė, šmėklų kultūros nuotrupos – tai nerimą dėl pasaulio kelianti patirtis, inspiruota senovinės pilies architektūros. Lietuvoje kūrinys buvo rodomas irgi istorinėje aplinkoje – Trakų Vokės dvaro sodyboje.

Muzikologė Justina Paltanavičiūtė sako, kad šiame kūrinyje sunku atskirti muzikinį, performatyvų, vizualinį lygmenis. „Erdvė yra pagrindinis veikėjas, nes iš erdvės kyla muzikiniai sprendimai. Performatyvūs sprendimai ir režisūrinė idėja labai susijusi su erdve, o veikėjai, kaip žmonės, tokiose formose nebūtinai egzistuoja. Kas čia yra tokio tikrai originalaus? Tikriausiai japoniška tematika. Agnė Matulevičiūtė pasirinko į ją pažiūrėti per atstumą ir panaudoti tam tikrus elementus. Spektaklis prasideda nuo girgždesių – taip tarsi imituojami Nidžo pilies girgždesiai, padarę įspūdį kūrinio autorei.”

J. Paltanavičiūtė pastebi, kad viena iš šio kūrinio temų buvo nejauka, tarsi bandant ją paversti mitu ir taip priartėti prie klausytojo ir žiūrovo, tačiau viena iš poveikio koncepcijų, kurias muzikologė sako išsinešusi iš pasirodymo, yra ta, kad nejauka gali būti ir visai jauki.

Apie žanrinę scenos meno laisvę su ištraukomis iš spektaklių – laidoje „Teatro algoritmai“ šį šeštadienį, gruodžio 13 d., 8.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją. Laidos kartojimas – ketvirtadienį 12.30 val.

Rengėjų informacija

Autorius: Karina Metrikytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama