Leviatanas, ryjantis savo uodegą

Dramaturgo pakoreguota dokumentika skleidžia nepasitikėjimą spektaklio raiška: bylos tikros, veiksmai buvo tikri, o stebime cirką, kuris verčia abejoti rodoma realybe, tampa kiek atgrasus.

1651 m. filosofo Thomo Hobbeso knygai „Leviatanas“ spaustuvininkas Abrahamas Bosse įklijavo graviūrą, vaizduojančią karalių, kurio šarvų žvynus sudarė per 300 atskirų žmonių figūrų. Taip Bosse interpretavo visuomenės sanklodą pagal Hobbeso gerovės valstybės versijas: valdžia atiduodama vienam suverenui, keliems kilmingiems ar daugumai žmonių. Demokratijos pradmenys?

Prancūzų režisierė Lorraine de Sagazan ir teatras De la Brèche, Klaipėdos festivalyje „TheATRIUM“ parodę savąją „Leviatano“ versiją, stipriai abejoja šiandienine demokratijos atmaina, kai pati sistema darosi autokratiška. Režisierė iškerpa iš tos sistemos šarvų keletą žvynų – teisminę sistemą ir jos ketinimus įgyvendinti teisingumą greitaisiais teismais: tik ką sulaikytas kaltinamasis gali sutikti su tokiu teismu, jei nori būti greitai nuteistas (iš tiesų jis galvoja – greitai paleistas). Po 15-20 minučių jis keliauja už grotų 4-8 mėnesiams. Už pasivažinėjimą be šalmo draugo motociklu keliasdešimt metrų nenaudojamu keliu. Už grasinimą padegti prieglaudą. Už smulkią vagystę iš parduotuvės. Pakeliui su šia teisminės sistemos karusele atskleidžiama galbūt tikroji priežastis taip pildyti kalėjimus – kalėjimų ekonomika: viešas paslaugas perima privačios įmonės, kurių akcijos kotiruojamos, todėl joms svarbus kalėjimų skaičiaus augimas – juk reikia statyti, tiekti maistą, priežiūrą... Michelio Foucault „Prižiūrėti ir bausti“ sulaukė liberalizmo tęsinio.

Scena iš spektaklio „Leviatanas“, režisierė Lorraine de Sagazan | Prancūzija (festivalis „TheATRIUM“, 2025). Domo Rimeikos nuotrauka

Jei Temidė laiko svarstykles, bandydama kaskart subalansuoti teisingumą, režisierė bando suderinti tekstą ir jo raišką. Laiko matmuo svarbus, scenoje laikrodis įjungtas: kiekviena byla nagrinėjama tiek, kiek ir buvo nagrinėta realybėje – apie 20 minučių. Režisierė rodo sistemą kaip bedvasę mašineriją, kurioje veikia manekenai. Teisėjų veidai uždengti nejudriomis kaukėmis, teisiamųjų – kojinėmis, blukinančiomis individų bruožus (kaukė – ir šių metų festivalio ženklas). Bylų medžiaga rutiniškai pateikiama greitakalbe, rodant, kad niekam neįdomūs žmonių likimai (nepaisant valstybių skirtumo, ši kalbėsena priminė matytas identiškas Rusijos teismų kalbas). Teismo spektaklis – kiekvieno dalyvio tiesos išrėkimas, virstantis garsine ir vizualia disharmonija, kurioje gali įžvelgti kabuki teatro gestus, kaukes, išdainuojamą siuitą ar operą. Teismai – kaip teatras, kur paskutinėje vietoje atsiduria teisingumas: ką tokie nuosprendžiai sako gerovės valstybės gyventojams?

Ir vieno teisminio chaoso metu į sceną tyliai įrisnoja obuolmušis. Ramiai stovi šalia besiskėtriojančių ir savo partijas traukiančių manekenų. Scena, primenanti siurrealisto dailininko piešinį ar Jeano Cocteau „Orfėją“, kur poetui tekstą spausdina arklys (vėliau spektaklyje žirgas suvalgys teisėjos nutartį). Bet čia greičiau gamtos, prigimties ir mechanikos, dirbtinumo sandūra. Spektaklyje, žinoma, nugali gamta, susižerianti žiūrovų išmaniųjų telefonų dėmesį.

Scena iš spektaklio „Leviatanas“, režisierė Lorraine de Sagazan | Prancūzija (festivalis „TheATRIUM“, 2025). Domo Rimeikos nuotrauka

„Leviatanas“ nėra grynojo žanro kūrinys, viskas maišosi savotiškoje kakofonijoje (kurią sekti reikia dar ir skaitant gausius titrus). Kažkurioje scenoje metama ironiška frazė – „kam griauni ketvirtą sieną? Juk ne Brechtą vaidiname!“ Bet sienos nuo pat pradžių nebuvo, teisėjai vaikščiojo po žiūrovų erdvę, puikus Khallafas Baraho (vėliau išaiškėjo – ne aktorius) kreipėsi į žiūrovus kaip visa ko liudininkas, jis ir baigia spektaklį kaip tarpininkas tarp šio (salės) ir ano (teismo, spektaklio) pasaulių. Todėl, įjungus brechtišką pavarą, kiekvienas epizodas verčia klausti – kodėl toks metodas? Kodėl tokie teisėjų judesiai? Ką suteikia dainavimas? Kodėl siūloma tai, kas neįtikina, atriboja ir kažin ar tinka? Galbūt režisierė to ir nori – kad nuolatos kritiškai vertintume, kad nepersismelktume teismo verdiktų  (ne)teisybe? Bet drauge ši lengvai dramaturgo Guillaumeʼo Poix pakoreguota dokumentika skleidžia ir nepasitikėjimą spektaklio raiška: bylos tikros, veiksmai buvo tikri, o stebime cirką, kuris verčia abejoti rodoma realybe, tampa kiek atgrasus. Galiausiai kyla ir pašalinių minčių: ar tikrai tam, kad parodytų gamtos ir civilizacijos sandūrą, reikėjo gabenti žirgą per visą Europą? Kodėl gyvūnai, besitraukiantys iš naujojo cirko, vis dažniau atbėga į teatrą? Kodėl būtent šis spektaklis pristatomas festivalyje? Ar būtent valstybė ir yra tas monstras, žvėris, kurį siūlo sutikti festivalio koncepcijos kūrėjai?

Scena iš spektaklio „Leviatanas“, režisierė Lorraine de Sagazan | Prancūzija (festivalis „TheATRIUM“, 2025). Domo Rimeikos nuotrauka

Atsakymai nėra akivaizdūs, nes režisierė renkasi konceptualumą vietoje iliuzijos ir / ar dokumento, meninę raišką vietoje empatijos, įsijautimo į neteisybę ar kritiškos distancijos. Konceptualumas nutolina problemą, – nepaisant aktyvios vaidybos, problema pateikiama veikiau kaip filosofinis diskursas, kurį gali tiesiog ramiai svarstyti ar intelektualiai kvestionuoti. Uždaras socialinis teatras, beveik Leviatanas, ryjantis savo uodegą.

Scena iš spektaklio „Leviatanas“, režisierė Lorraine de Sagazan | Prancūzija (festivalis „TheATRIUM“, 2025). Domo Rimeikos nuotrauka

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Vaidas Jauniškis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama