Išgirsti kūną (2)

Scenos menų kritikės toliau apžvelgia 2025-ųjų festivalio „New Baltic Dance“ tarptautinę programą: „Į įtrauktį pamirštame įtraukti save, kaip lygiavertį, o ne dominuojantį elementą“.

Scenos menų kritikės Goda Dapšytė ir Sigita Ivaškaitė tęsia tarptautinės festivalio „New Baltic Dance“ („Naujasis Baltijos šokis“) programos aptarimą. Su pokalbio pirma dalimi galima susipažinti ČIA.

Sigita Ivaškaitė: ...šokyje tikrai dažnai kūną, jo kuriamą garsą gali išgirsti savuoju kūnu, taip iššaukiami kiti pojūčiai. Apie tai iš esmės buvo Jeftos van Dintherio spektaklis „Unearth“. Ne veltui šio kūrinio įvaizdžio kampanijos garsai užfiksuoti tarsi bažnytinėje erdvėje, nes apie tokį balso skambesį, kuriamą specifinio aido, ir sukasi pats spektaklis. Čia balsas yra pati kūno patirties išdava.

Neslėpsiu, tik atėjusi, su visu mūsų užsiaugintu „apsauginiu“ sarkazmu, pajutau tą abstraktų religinių apeigų skambesį, motyvą, ir prisėdusi mintyse ironizavau: na gerai, stovykla, važiuojam... Tačiau „Unearth“ tuo ir yra stiprus, kad tave tarsi „palaužia“, paveikia ir nepalieka abejingu. Sunkiai prisimenu, kada paskutinį kartą mačiau tokio lygio atlikėjus ir dar taip arti. Labai svarbu tai, kad jie yra šokėjai ar tarpdisciplininiai kūrėjai, kiekvienas iš jų – atskira profesionalumo lyga, bet ne vokalistai. Tačiau šiam choreografiniam / a cappella dainuojamam vyksmui jie pasirengę kaip vieni geriausių vokalistų. Viso kūrinio metu jie yra tobulame ansamblyje, dermėje, kurios netrikdo nei atstumas, nei atsitiktinai, laisvai erdvėje išsidėstančių žiūrovų kuriama geografija.

Jų atliekamos dažniausiai populiariosios muzikos dainų aranžuotės skamba lyg pamaldos, raudos, mus pasiekiančios iš pačios sielos, o jau kieno kuriame organe ji slypi – kiekvienas atsakys skirtingai. Nežinau, kaip ir kiek reikia ruoštis tokiam darbui, kad atsidurtum toje tobuloje harmonijoje, lyg antgamtiškame garso užgimimo epicentre. Bet tai nėra vien vokalinė technika, tai yra ir paties skambesio, reikalingo poveikiui kurti, atradimas. Ir sutinku su režisieriaus Gildo Aleksos socialinio tinklo įraše pavartotu žodžiu „lamentacija“, apibūdinančiu ne tik garsą, bet ir jausmą to, kas vyko pasirodymo metu, kai stebi kūnus, vilkinčius kostiumus, primenančius fantastinius postapokaliptinius filmų siužetus. Lyg tai būtų žmonės smėlynuose, Žemėje, nustojusioje gyvybės, distopijoje, kurioje užgimusi daina ir jų bendrystė verčia ją utopija.

Ir viskas veikia tik dėl to, kad yra atrastas sveikas atlikėjų santykis tiek su kūriniu, tiek su publika. Žiūrovas čia nereikalingas tam, kad prisijungtų linguoti ar dainuoti, o atlikėjas nėra tam, kad atneštų „žinutę iš aukščiau“. Jie pro mus eina lyg žmonės iš ateities ir praeities tuo pačiu metu, žvelgdami į mus lyg į sustingusias skulptūras, atkastus buvusios žmonijos griuvėsius – bandydami suprasti, „kas čia nutiko“. Ir daro tai su švelniai gyvulišku smalsumu. Po truputį, jeigu leidiesi, jie tave atkasa, veikia taip, kad toliau pats imi atkapstyti save ir savo emocijas. Tam, žinoma, labai padeda perkurti dainų skambesiai, leidžiantys iš naujo išgirsti ir suvokti jų tekstus.

Akimirka iš spektaklio „Unearth“, choreografas Jefta van Dintheris; Švedija / Vokietija. Jubalo Battisti nuotrauka iš festivalio „New Baltic Dance“ archyvo

Goda Dapšytė: O tai jau tikrai millenialsʼų atradimas, – suaugus suprasti, kokių dainų ir tekstų iš tiesų klauseisi...

S. I.: Ir kaip paradoksalu jais apraudoti žmoniją, kurią „Dūmų fabrike“ atranda ta dešimtis dainuojančių kūnų.

G. D.: Bet apraudame menamą žmoniją, tą, kurios iliuziją mums sukūrė antroji XX a. pusė ir kurios, dabar suprantame, kad iš tiesų nėra?

S. I.: Dėl to tik dar stipriau veikia jų buvimas taip arti, dažnai pripildytas visiškai laukinių žvilgsnių, judesių... Ir visai kitas dalykas yra jų judesių keliamas šiurpas, kurį įgalina ne mistika, o kokybė, kurioje turi poveikį net vieno piršto krustelėjimas, kai matai, kokiame santykyje tuo metu su juo būna likęs kūnas. Hipnotizuoja pats jų judėjimas erdvėje, kur, nepaisant žiūrovų skaičiaus, jie sugeba išlaikyti tas pačias trajektorijas ir kombinacijas, stoteles. Ir kartais save pagauni stebinčią, suvokiančią, kad jie juda, bet jau nesufokusuojančią, kaip tai vyksta. Atsiminiau šokio kritikės Vitos Mozūraitės paskaitą, kai ji pasakojo apie japonų butoh šokio spektaklį „Rūdys“, kurio metu atlikėjai (ne)pastebimai ridenosi iš vienos scenos pusės į kitą. Supratau, kad pagaliau išvydau kažką panašaus. Esu ta žiūrovė, kurią pirmiausia paveikia minties plėtotė, bet čia likau nuoširdžiai sužavėta atlikėjų.

Tuomet ir pradėjau galvoti, kodėl manęs neerzina tai, kokioje iš tiesų privilegijuotoje situacijoje gimsta ir yra rodomas šis spektaklis. Tiek sveikas santykis su žiūrovu, žemiškumas, tiek ir pirminis tikslas – dalytis kūnų patirtimi per vibraciją, čia duoda žymiai daugiau, nei bet kokios minties perdavimas.

Akimirka iš spektaklio „Unearth“, choreografas Jefta van Dintheris; Švedija / Vokietija. Jubalo Battisti nuotrauka iš festivalio „New Baltic Dance“ archyvo

G. D.: Ir čia aš, nemačiusi spektaklio, referuosiu tavo patirtį, suvesdama viską į kūną (juokiasi). Kad ir kaip konceptualiai bemąstytume ir bekurtumėme, emocijas patiria (arba ne) būtent kūnas, – žinoma, jei jam leidžiame. Yra atliktas tyrimas, teigiantis, kad jei leidžiame sau patirti ir išbūti kilusią emociją, ji tetrunka 90 sekundžių, tačiau, jei mes nusprendžiame (o tai, pripažinkime, šiais laikais būdinga daugeliui), kad „ne dabar, vėliau, dabar negaliu“, ji mūsų kūne gali užsilikti iki 7 metų. Todėl manau, kad tai, apie ką pasakoji reflektuodama spektaklį ir savo patirtį, veikia abiejuose lygmenyse: emocijos, kylančios iš asociacijų, pereina į kūną ir sugrįžta atgal. Tai mums leidžia sugrįžti į žmogiškumą, kurio esmė didžiąja dalimi glūdi kūne. Na, bent jau taip atrodo reaguojant į tavo pasakojimą ir tave pažįstant.

Tačiau man norisi grįžti prie festivalio programos audinio ir temų gijų. Išgirdau tave sakant „privilegija“ ir man tai siejasi su bene daugiausiai diskusijų (bent socialinėse medijose) sulaukusiu spektakliu „Harmonia“. Tu nematei, bet galėjai „susirinkti“ įspūdžius komentaruose, kuriuose buvo tiek nepatogumo, klausimų, o aš sėdėjau ir, kaip visuomet, savo įpročiu atsigręžti į istorinį kontekstą buvau šiek tiek sutrikusi.

Prisiminiau, kompanijos „CanDoCo“ iš Didžiosios Britanijos spektaklius. Man regis, trys jų darbai buvo rodyti „Naujojo Baltijos šokio“ programose 2001 ir 2004 metais. Tada mes nė nevartojome termino „įtrauktis“ ar „įtraukusis“ kalbėdami apie meną, teatrą ar šokį. Net neprisimenu, kaip tuo metu buvo aprašomi atvežami spektakliai, kurie buvo labai skirtingi, – ir švenčiantys gyvenimą, ir labai tamsūs. Ir vėl galima prisiminti V. Mozūraitės paskaitas, ir DV8 spektaklį „The Cost of Living“. Tokiame kontekste man kilo nuostaba, kad vis dar sulaukiame tokių reakcijų apie skirtingus kūnus reprezentuojančius spektaklius.

Akimirka iš šokio spektaklio „Harmonia“, choreografė Adrienn Hód, trupė „Unusual Symptoms“, Vengrija / Vokietija (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

S. I.: Man, nemačiusiai spektaklio, labai keistai nuskambėjo vertinimai, nes paskaičiusi tik reakcijas susidariau įspūdį, kad scenoje veikė mėgėjai, o perskaičiusi spektaklio aprašymą sužinojau, kad visi dalyviai yra profesionalūs šokėjai. Ar tai daro įtaką kaip mes ir kiti kalbame apie įtrauktį scenoje?

G. D.: Man atrodo, kad mūsų profesinėje bendruomenėje dar tik formuojame apibrėžtį, nes Lietuvoje vis dar gana mažai tokių praktikų. Kita vertus, nemanau, kad profesionalumas kaip nors siejasi su įtraukties aspektu, nes pats apibrėžimas reiškia, kad aprėpia VISUS. Tai ir reiškia visus, ne tik tuos, kurie susiduria su daugiau iššūkių o VISAI VISUS, ir, man atrodo, kad tą VISŲ dalį, žvelgdami iš privilegijų perspektyvos, mes pametame. Į įtrauktį pamirštame įtraukti save, kaip lygiavertį, o ne dominuojantį elementą. Stebint spektaklį „Harmonia“, man nekilo klausimų dėl šokėjų profesionalumo. Manau, kad tokie klausimai vis dar kyla, nes mūsų scenos meno lauke tebėra labai mažai įvairovės, ir tai – mūsų bendruomenės problema. Ji apima ir aukštąsias mokyklas, ir tradicijas, ir išankstines nuostatas, ir požiūrį į kūną apskritai, ir žinojimą apie skirtingų kūnų egzistavimą, net ir teatro istorijoje.

Čia aš prisimenu Šiaulių traukinių stotyje stovinčią skulptūrą, skirtą cirko artistui, apie kurį aš niekada negirdėjau. Jis buvo netekęs kojų ir jį persekiojo sovietinis režimas, nes žmogus, būdamas kitokio kūno, bandė perlipti jo ribas ir rengė pasirodymus. Ir kiek mes, kaip profesionalai, žinome šią istoriją? Jei nebūtų reikėję išlipti toje stotyje persėsti į kitą traukinį, aš to irgi nežinočiau.

Taigi, kitokį „profesionalų kūną“ scenoje matome iš esmės vien kultūros „importo“ dėka, todėl mums vis dar sunku jį reflektuoti. O spektaklyje „Harmonia“ buvo visiškai akivaizdu, kad atlikėjai – profesionalai: pavyzdžiui, kad jie juda erdvėje, nepaisant fizinių galimybių, iššūkių ir randais nužymėtų kūnų istorijų.

Diskomfortą man kėlė kitas aspektas – kontrastas tarp scenoje veikiančios įvairovės ir ją įrėminusios gana vienalytės publikos. Žiūrovai šiame spektaklyje apsupo scenos aikštelę, tad tapo ir fonu, ir sudėtine dalimi. Pirmoji „Harmonia“ dalis – tarsi ilgas apšilimas, lyg trenažas, vykstantis realiu laiku, kuris pasireiškia kaip skirtingų, bet nuolat su begaline atida vienas kitam kartu veikiančių, kūnų ekspozicija. O jos stebėtojai – festivalio publika, kurios didžiąją daugumą sudaro vidutines ir aukštesnes pajamas gaunantys, negalios iššūkių nepatiriantys baltaodžiai (terminas gal jau nėra visai korektiškas, bet kito lyg ir neturime) vilniečiai.

Praėjusiais metais reflektuodamos Marco da Silvos Ferreiros šokio spektaklį CARCAÇA, kalbėjome apie įtrauktį, kai ji tampa natūralia spektaklio dalimi, specialiai neišskiriant kitokio kūno, jo nepabrėžiant ir taip jį įgalinant kaip visavertį. Šį kartą taip arti susodinus mūsų sostinės žiūrovus, atspindinčius ir šalies kontingentą, rezultatas tapo kiek kitoks. Ir tai buvo labiausiai juntama būtent antroje spektaklio dalyje, kur imamos demonstruoti skirtingų kūnų galimybės, kurios iš esmės yra nuostabios.

Tai, kas stebint spektaklį iš tiesų atrodė neįprasta, tai kiek skirtingų kūnų matome vienu metu vienoje suspaustoje scenos erdvėje, mat mūsų kasdienėje aplinkoje, gatvėse jų tiek nematyti. Daliai tų kūnų mūsų miesto centras yra tiesiog nepasiekiamas, nes nepritaikytas, jame sunku naviguoti. Dar daugiau, ne taip seniai Vilnius dar buvo labai „baltas“ miestas, tad nemažai žmonių čia užaugo visiškai kitaip suprasdami, matydami tai, kokie yra (ar turėtų būti) kaimynai ir bendrapiliečiai.

Taigi, grįžtant prie įtraukties aspekto ir po spektaklio kilusių diskusijų: man regis, tam, kad nebejaustume tokio didžiulio kontrasto kas kartą susidūrę su įtraukiu kūriniu, turėtume kasdien susidurti su skirtingais kūnais, galimybėmis ir požiūriais.

S. I.: Manau, kad tokie apmąstymai, diskusijos buvo nemaža tikslingai siektos reakcijos dalis, parenkant spektaklį į festivalio programą.

G. D.: Maniau, kad mes dar prieš tuos 20 metų susipažinome, pakalbėjome apie tokį meninį kontekstą, ir nuėjome gyventi toliau. Matyt, vis dėlto reikėtų aktyviai palaikyti tolygią liniją kone kasmet, ar bent kiek dažniau, gal tada taip nereaguotumėme kas kartą iš naujo.

S. I.: Man atrodo, „Harmonia“ atskleidė, kad tave „stebina tai, kad dar stebina“, o tai iš esmės, kaip ir minėjai, yra mūsų visuomenės neveiksnumo išdava.

G. D.: Na taip, ypač skaitydama komentarus matau, kad mes vis dar nesame sutarę net dėl žodyno. Bet mes dar nepakalbėjome apie vyresnius kūnus. Jų buvo ir tarp „Harmonia“ atlikėjų. Prisimenant mūsų, kaip jaunos demokratijos pažangą ir dar nepasenusį šiuolaikinio šokio lauką, mūsų scenoje retai matome vyresnių kūnų. Labai tikiuosi, kad jų daugės, ir kad vyresnės kartos kūrėjai grįš į sceną kalbėti pirmuoju asmeniu. Stebėdama „When the Bleeding Stops“, susimąsčiau, kad tikrai norėčiau pamatyti kūnų ir amžiaus įvairovę šokio scenoje. Tad tęsiant festivalio temų gijų narpliojimą, šiame spektaklyje kalbama apie moters kūno galimybes ir negalėjimus, kūno egzistavimui suteiktus tikslus.

Prisimenu ir tą mūsų – moterų – unikalumą būti močiutėmis, tai tikrai įdomi mintis: jei išgyveni menopauzę ir hormonų šėlsmas, bandymas susidoroti su savo pačios organizmu tavęs neįveikia, – prasideda naujas gyvenimo etapas, būtinas žmonijos raidai. Bet jis yra stigmatizuotas, apie jį nekalbame, kaip, beje, ir apie vaisingąjį etapą. Menstruacijos neseniai buvo ir gresia vėl būti labai nepadoria tema, jei dabartinė pasaulio kryptis toliau progresuos. Tad šiame kontekste Lovísos Ósk Gunnarsdóttir darbas tikrai surezonavo.

Akimirka iš šokio spektaklio „When the bleeding stops“, idėjos autorė ir choreografė Lovísa Ósk Gunnarsdóttir | Islandija (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Grįžtant prie kūno erdvėje, man buvo labai įdomu stebėti, kaip iš namų svetainėse šokančių moterų vaizdo projekcijų buvo sukurta scenos erdvė, ir kaip vienu metu ji užsipildė kad ir nesudėtingu, bet labai rezonuojančiu, autentišku turiniu. Tai buvo taip paprasta. Pokalbio pradžioje minėjau tą sceninį stebuklą, žaidimą iliuzija ir erdve. Kaip ir spektaklyje „Mont Ventoux“, erdvė čia plečiasi priešais tavo akis ir tuo pačiu nepraranda fiziškumo. Tik šįkart tema mažiau filosofiška ir mažiau kūniška – kalbama apie kūno skysčius.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į formą, nes ne visiems monospektakliams būdinga pasikviesti „draugų“. Man atrodė įdomu, kad Lovísa Ósk Gunnarsdóttir asmeninę moters transformacijos istoriją pasirinko papasakoti pakviesdama moterų bendruomenę: virtualią vaizdo projekcijose ir realią scenoje, kas kartą iš naujo sukuriamą ten, kur rodomas spektaklis. Tai tarsi spektaklio viršuždavinys, – suburti menopauzę patyrusias ir patiriančias moteris vis kitoje vietoje, atvesti į sceną kūnus (profesionalius ir ne) ir juos prakalbinti, įrodyti tos bendruomenės egzistavimą.

Šiandien menopauzės tema, jei leisite algoritmams, gali būti labai prieinama socialinėse medijose: apie ją vis daugiau diskutuojama, reflektuojami pamažu gausėjančių tyrimų rezultatai ir ligšiolinė žinių stoka. Tačiau apie šią realybės dalį spektaklyje užsimenama palyginti nedaug, man jis atrodo pernelyg mandagus likusios visuomenės, kuriai galbūt nebūtų taip patogu lįsti į detales, adresu. Net jei nesileisime į istoriją, ritualus, prietarus ir kalbėsime vien apie šiuolaikinius tyrimus (jų stoką) ir įvairių klaidinančių diagnozių statistiką, spektaklis yra labai mielas ir mandagus, todėl susifokusuodamas į bendruomenės temą, kompensuoja tai, kad beveik atsisakyta temos politiškumo ir aštrumo.

S. I.: Manau, čia reikėtų prisiminti, kada jis sukurtas. 2021 m. neatrodo buvę labai seniai, bet žinome, kad spektaklis prasidėjo dar anksčiau, kaip pačios choreografės tyrimo projektas, o pandemijos laikas ir keleri metai po jos labai smarkiai pakeitė pasaulį. Apie tai pasakojo ir ji pati: sakydama, kad pradžioje atrodė didelis dalykas vien tai, kad toks spektaklis atsirado, o dabar ji jaučianti, kad viskas greitai keičiasi ir vis reikia keisti, tikslinti detales. Manau, kad ji vis dėlto pasilieka prie savo atrastos formos, kaip sakai, pabrėždama bendruomenės svarbą, nes nė nespėtų nuolat keisti turinio, galbūt tai net nėra jos pagrindinis tikslas. Kita vertus, yra daug žmonių, kurie savo socialinių tinklų algoritmams neleidžia taip priartėti prie šios temos, tad jiems toks pirmas švelnus susitikimas gali būti teigiama, minkšta paskata domėtis drąsiau, kalbėtis.

Man patinka, kai sakai, kad festivalis grįžo prie kūno. Paskutiniu metu dažnai kalbame, kad laikais, kai kalbos nepadeda, aplink daug melo, tuščių pažadų, tampa sunku (pasi)tikėti. Kūnas suteikia tikrumo, patirties ir galimybę naujai formuoti tikrovę, lyg įsižnybti. Taip nutiko ir festivalyje: klausant „Unearth“ kūnų, girdint lietuviškos programos „Clap & Slap“ premjeroje mušamo kūno garsus, daugelį kitų mūsų čia aptartų pavyzdžių.

G. D.: Protas šiaip jau yra linkęs mus apgaudinėti ir, kai reikia savyje atsipainioti, dažnai psichoterapeutai ar kūno ir judesio terapijos specialistai sako, kad visada pirmiausia reikia „grįžti į kūną“.

Čia dar kartą prisimenu V. Mozūraitę, ji mums vis aiškindavo, kad kūno garsai scenoje niekada nėra atsitiktiniai. Ir tada, kai mums, kaip žiūrovams, reikia priminti, kad tai, ką stebime scenoje – gyvas kūnas, – mes turime jį išgirsti. Vaizdo nebeužtenka, nes stebėdami ritmišką kūnų judėjimą erdvėje neretai jį suvokiame kaip abstrakciją, imame stebėti figūras, geometriją, ženklus, todėl kartais reikia prisiminti, kad visa tai prieš mūsų akis sukuria žmogaus kūnas. Tam ir yra skirtas kūno garsas, ir jį reikia išgirsti.

PABAIGA

-----

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Travers, Mark. A Psychologist Shares The “90-Second Rule” To Survive Emotional Waves. Prieiga internetu: https://www.forbes.com/sites/traversmark/2025/03/10/a-psychologist-shares-the-90-second-rule-to-survive-emotional-waves

„Festivalyje dalyvaus unikali Didžiosios Britanijos šokio trupė „CanDoCo“, kurioje šoka ir neįgalūs šokėjai. Nepaisant socialinių niuansų ir trijų invalido vežimėliuose sėdinčių šokėjų, ši trupė nedaro jokių meninių kompromisų ir kviečiasi garsiausius pasaulio choreografus“. Prieiga internetu: https://www.delfi.lt/veidai/muzika/naujasis-baltijos-sokis-itakingas-festivalis-274946

Apie tai rašoma čia: https://www.facebook.com/share/p/1BYrvVsuAH/

Goda Dapšytė, Sigita Ivaškaitė. Tapatybių patirtys. In: Menų faktūra, 2024-05-25. Prieiga internete: https://menufaktura.lt/komentarai/tapatybiu-patirtys/

Herndon, James G. The Grandmother Effect: Implications for Studies on Aging and Cognition. Prieiga internetu: https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC2874731/

Autorius: Sigita Ivaškaitė, Goda Dapšytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Artlagamine

Panašūs įrašai

Klaipėdoje duris atvers Ernesto Žvaigždino jubiliejinė tapybos paroda „Požiūris“

Aušra Žemyna Kavaliauskienė: daiktai, kaip ir žmonės, turi savo likimus

Tiesioginė Sapiegų palikuonė Sofija iš Mikalovskių ir jos šeimos istorija

Tiesioginė Sapiegų palikuonė Sofija iš Mikalovskių ir jos šeimos istorija

Tiesioginė Sapiegų palikuonė Sofija iš Mikalovskių ir jos šeimos istorija