Čia nėra vietos nuoboduliui

„Kuris kurį“ paneigia mintį, kad teatras abejingas savo žiūrovams. Šis spektaklis atveria erdvę ne tik vaikų žaidimui ir vaizduotei, bet ir suaugusiųjų įsitraukimui, kviesdamas mąstyti, jausti ir dalyvauti.

Teatras dažnai laikomas menu, linkusiu „domėtis“ tik pačiu savimi. Jam nė motais, ar žiūrovas stebi veiksmą scenoje, vėpso į lubas, pasakoja greta sėdinčiam draugui ar sutuoktiniui apie savo dieną, ar patyliukais skaito apie tikrąjį pasaulį feisbuko komentaruose. Bet tokią privilegiją sau leisti gali tik teatras, skirtas suaugusiam žiūrovui. Tuo metu teatre vaikams viskas turėtų vykti priešingai. Aktoriai čia neretai įkūnija gyvūnus arba mažus vaikus, keičia balsus, kad su savo publika kalbėtų ta pačia kalba. Tačiau tuomet spektaklis būna nukreiptas vien į vaikus, ir juos atvedusiems tėvams vėl nelieka nieko kito, kaip tik vėpsoti į lubas ar fotografuoti savo atžalas. Užuot sekęs šiais, jau išmintais, takais, teatras „No Shoes“ savo naujausioje premjeroje pradinukams „Kuris kurį“ neleido nuobodžiauti nei vaikams, nei jų tėveliams.

Prieš įeinant į salę, „Menų spaustuvės“ fojė besibūriuojančius žiūrovus pasitinka spektaklio režisierė Ieva Jackevičiūtė. Ji prisistato ir paklausinėja jaunosios publikos apie teatre dirbančių žmonių funkcijas. Pradinukų veidai nušvinta iš smalsumo ir susidomėjimo. Tada informuojama, kad norintys įsitraukti į spektaklio veiksmą sėstų į pirmą eilę, visi likusieji – į antrą. Būtent šis kūrėjų sprendimas leidžia žiūrovams jaustis jaukiai ir patogiai viso spektaklio metu, nes kiekvienam suteikiama galimybė pasirinkti, ar jis nori dalyvauti sceniniame veiksme. Tokia pradžia leidžia kaipmat užmegzti santykį su publika ir sumažina atstumą tarp kūrėjų ir žiūrovų.

Scenoje – trys muzikantai, du aktoriai, vienas šokiui skirtos baltos grindų dangos kvadratas ir begalė sportinių atributų, randamų kiekvienos mokyklos sporto salėje. Ryškiais šortais, marškinėliais ir ilgomis kojinėmis Indrės Pačėsaitės sumanymu aprengti atlikėjai atlieka tempimo pratimus, apšilinėja prieš būsimą reginį. Nors jų apranga nevienoda, drabužių dermė kuria vizualaus vientisumo ir komandiškumo įspūdį. Scenografijos ir kostiumų sukuriamas pirmas įspūdis padeda apčiuopti lengvą ir žaismingą spektaklio nuotaiką.

Akimirka iš spektaklio „Kuris kurį“, režisierė Ieva Jackevičiūtė (teatras „No Shoes“, 2025). Nuotrauka iš „No Shoes“ archyvo

Žiūrovas sėdi arti scenos, o tai leidžia sukurti glaudų ryšį tarp aktorių ir auditorijos. Šis artumas ne tik stiprina emocinį kontaktą, bet ir skatina žiūrovus aktyviai dalyvauti. Tokia žiūrovų susodinimo tvarka primena sporto varžybų stebėjimo patirtį, kuri čia išnaudojama kaip dramaturginis įrankis. Spektaklio metu skirtingose rungtyse besivaržantys aktoriai į dvikovą ar komandines užduotis įtraukia ir žiūrovus. Sėdintieji ant „atsarginių suolelio“ nešvaisto laiko – jie „serga“ už arčiau jų esančią komandą. Spektaklis tampa ne tik stebimu reginiu, bet ir žaidimu, kuriame dalyvauja visi.

Net ir būdami scenoje vieni, aktoriai atlieka lengvai atkartojamus judesius, o tai, kad jiems ne viskas pavyksta, sukelia komiškas situacijas. Kartu, fone skambant pakiliai grupės „Kedrostubùras“ muzikai, kuriama smagi nuotaika, kviečianti žiūrovus įsitraukti dar aktyviau. Ši sintezė tarp fizinio veiksmo ir muzikos augina gaivališkumu alsuojančią atmosferą.

Spektaklio dramaturgija lengvai suprantama, tačiau pateikiama subtiliai. Aktoriai Raimondas Klezys ir Sebastiano Geronimo kuria sportininkų personažus, kurie varžosi įvairiose rungtyse. Plati sporto šakų amplitudė – nuo plaukimo, bėgimo ir jodinėjimo iki badmintono – leidžia numanyti, kad jie dalyvauja savotiškoje olimpiadoje. Sporto šakos vaizduojamos išradingai, joms atskleisti pasitelkiama ir publika. Pavyzdžiui, vaikai plevėsuoja melsvos spalvos audiniais, o aktoriai, mosuodami rankomis, vaikšto tarp jų, taip imituodami plaukimą. Spektaklio pradžioje žiūrovams išdalijamos dviejų spalvų vėliavos – kaip simbolis, kad personažai atstovauja skirtingoms komandoms.

Akimirka iš spektaklio „Kuris kurį“, režisierė Ieva Jackevičiūtė (teatras „No Shoes“, 2025). Nuotrauka iš „No Shoes“ archyvo

Retsykiais veikėjai vienas kitą kliudo, šnairuoja varžovo pusėn ar stengiasi pelnyti žiūrovų ovacijas. Tačiau konkurencija čia nėra tik žaidybinis elementas – ji tampa pagrindine kliūtimi, kurią reikia įveikti. Spektaklyje konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir pats veiksmas su pasakojimu. Įtraukumo elementas integruotas taip efektyviai, kad kartais ima kilti abejonių, ar jis neužgožia spektaklio siužeto ir idėjos. Tai kelia klausimą: ar interaktyvumas visada yra privalumas, ar kartais jis gali tapti kliūtimi dramaturginiam gyliui?

Svarbu paminėti, kad spektaklyje naudojamos dvi kalbos – lietuvių ir italų. Kalbama nedaug, o kai kurios frazės – pavyzdžiui, „pit stop“ – yra universaliai atpažįstamos. Todėl kalbos barjeras nesukelia sunkumų. Anaiptol, šis kūrybinis sprendimas prisideda prie spektaklio kulminacijos paveikumo. Rungtynėms įpusėjus, Geronimo įkūnijamas veikėjas suklumpa ir susižeidžia kelį. Iš žiūrovų pakviečiamas „gydytojas“ (vienas iš vaikų), kuris jam apvynioja koją elastiniu bintu. Padedamas varžovo, Geronimo išeina į scenos priekį ir pradeda dainuoti Giacomo Puccini „Nessun Dorma“ itališkai. Kitas aktorius arijos žodžius savaip išverčia publikai. Paaiškėjo, kad Geronimo kuriamas personažas nebenori būti sportininku, jo nauja svajonė – tapti dainininku. Nors nesusikalbėjimo situacija žiūrovams sukelia juoką, ji taip pat pabrėžia veikėjų skirtumus.

Itališkai kalbantis veikėjas tampa kitoniškumo simboliu. Jis – vienas iš penkių žmonių scenoje, vienintelis kalba kita kalba, nesupranta lietuviškai. Tai moko jaunuosius žiūrovus empatijos ir įkvepia būti savimi, net jeigu išsiskiri iš minios. Kulminacijoje spektaklis ne tik šlovina draugystę, bet ir siunčia žinutę: unikalios žmonių savybės, jų svajonės ir pasirinkimai yra jų asmenybės pamatas. Šios temos perteikiamos nepaviršutiniškai: jos jautriai įaudžiamos į veiksmo struktūrą ir lengvai suprantamos net jaunam žiūrovui. Spektaklio „Kuris kurį“ pagrindinė tema – draugystė – atsispindi ne tik siužete, bet ir pačiame pasaulyje, kurį kūrėjai kviečia pažinti. Scenoje susilieja italų ir lietuvių kalbos, muzika ir šokis, fizinis veiksmas ir žaidimas. Visos šios išraiškos priemonės viena kitą papildo, drauge kurdamos paveikų ir įtraukiantį teatrinį pasaulį.

Akimirka iš spektaklio „Kuris kurį“, režisierė Ieva Jackevičiūtė (teatras „No Shoes“, 2025). Nuotrauka iš „No Shoes“ archyvo

Vos pasibaigus spektakliui, į sceną grįžta režisierė ir pradeda kalbėtis su vaikais. Tokiu būdu žiūrovai mokomi, kad teatras yra ne tik vieta stebėti scenos meno kūrinį, bet ir erdvė kelti klausimus, reflektuoti ir diskutuoti. Tai skatina vaikus mąstyti ir tampa paskata tolesniems svarstymams – pokalbiui apie spektaklį su šeima ar klasės draugais.

„Kuris kurį“ paneigia mintį, kad teatras abejingas savo žiūrovams. Šis spektaklis atveria erdvę ne tik vaikų žaidimui ir vaizduotei, bet ir suaugusiųjų įsitraukimui, kviesdamas visus mąstyti, jausti ir dalyvauti. Tai puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinis teatras vaikams gali būti gyvas, intelektualus ir atviras dialogui.

Recenziją redagavo Rima Jūraitė

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Greta Vilnelė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama