Peržiūrint lietuvišką šokį: moterų balsai, baimės ir smurto temos

Lietuviška programa atskleidė temų ir formų spektrą: nuo sofistikuotų ar itin kamerinių, introspektyvių darbų iki socialiai angažuotų, tarpdisciplininių spektaklių ir performansų.

Jei keliautume per laiko erdves ir galėtume festivalio programą susidėlioti taip, kaip mums patinka, tris su puse savaitės trukusioje šių metų „New Baltic Dance“ panoramoje išsidėstytų ir šešis darbus parodžiusi lietuvių kūrėjų programa. Festivalyje jų darbai pasiskirstė į dvi dalis: trys spektakliai parodyti festivalio pradžioje, likę trys žiūrovą į sales pakvietė paskutinėmis festivalio dienomis. Jie atskleidė nemenką šiuolaikinio scenos meno temų spektrą: nuo sofistikuotų ar itin kamerinių, introspektyvių darbų iki socialiai angažuotų, tarpdisciplininių spektaklių ir performansų.

Lietuvių choreograf(i)ų darbuose bene ryškiausiai atsiskleidė įvairialypių baimės ir emocinio smurto apraiškų (prieš kitus ir prieš save) tema ir jų atpažinimas: kartais įvykstantys dėl nusistovėjusių visuomenės normų, kartais dėl empatijos stygiaus, kartais dėl inertiškų veiksmų, netinkamai sukritusių aplinkybių ar tiesiog nežinios. „Kraityje“ Giedrė Kirkilė užsimena tiek apie kūrėjo – autoriteto – figūrą, tiek apie pernelyg aukštai iškeltus artimųjų ir savo lūkesčius ir su tuo susijusias ilgametes atlikėjo(s), nepajėgiančios atpažinti savęs, pasekmes; CLAP & SLAP nagrinėja geopolitines įtampas, kvestionuoja mūsų pasirinktų pozicijų sąlygiškumą; „Saikas“ bando išnarplioti negebėjimo sustoti ir iš to gimstančio smurtiškumo mazgus; Lizos Baliasnajos „Chiaroscuro“ atskleidžia baimės somatinę išraišką bei peržiūri tam tikrus agresoriaus ir aukos archetipus. Gerai pagalvojus, likusieji du – „Šokti 1000 metų“ ir „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ – šioje nelengvoje baimės ir smurto apraiškų kelionėje tampa tam tikru antipodu: abu spektakliai veikia kaip saugi zona nuo dygios išorės, tikrovės.

Akimirka iš šiuolaikinio šokio miniatiūros „Šokti 1000 metų“, choreografės – Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė; projektas „Dance Well“ / Lietuvos šokio informacijos centras (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Tačiau darbus galima susieti ir kitais, visiškai fiziniais ir techniniais kriterijais, pasirinktu kontrastingu erdviškumu: pusė lietuvių kūrėjų darbų vyksta juodoje, uždaroje salėje, kita pusė –  baltoje, sterilioje, modernioje erdvėje, kur vis kitokį spektaklio peizažą pasiūlo kintanti Nacionalinės dailės galerijos (NDG) išorės, t. y. lauko aplinka.

Taip pat akivaizdu, kad tarp Lietuvos šokio kūrėjų ir toliau dominuoja stiprūs ir ypač skirtingi moterų kūrėjų balsai. Šokio veiklų aktyvumu ir tam tikros lyderystės pozicijomis, atsižvelgiant ir į festivalyje parodytų pasirodymų skaičių (3 iš 6), ir toliau pasižymi Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Į festivalį sugrįžo ypač stiprus ir visada įdomus Lizos Baliasnajos žvilgsnis, o Giedrė Kirkilė pagaliau prabilo savo balsu ir stovi už savo idėjas, nebesistengdama tobulai įgyvendinti kitų choreografų jai paskirtų užduočių.

Akimirka iš šiuolaikinio šokio miniatiūros „Šokti 1000 metų“, choreografės – Agnietė Lisičkinaitė, Greta Grinevičiūtė; projektas „Dance Well“ / Lietuvos šokio informacijos centras (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

Šokio informacijos centro atstovaujamame tarptautiniame projekte „Dance Well“ užgimusi Lisičkinaitės ir Grinevičiūtės šiuolaikinio šokio miniatiūra „Šokti 1000 metų“ išsiskiria ypatingu dėmesiu senjorams ar judėjimo sutrikimų turintiems žmonėms. Taip pat čia skleidžiasi socialinės įtraukties, kartų integracijos, solidarumo temos. Šioje itin šviesioje ir emocingoje miniatiūroje judesys tampa ne tik estetine išraiška, bet ir priemone bendrauti, kurti ryšius ir bendrą šventę, į kurią scenoje įsitraukia ir veikia tiek choreografai, tiek šokėjai, dirbę šiame projekte, tiek ir patys projekto dalyviai. Švęsti gyvenimą ir... šokti (!) kvietęs NDG fojė parodytas darbas kūrė stiprias sąsajas su vos prieš dieną pamatytu „Unusual Symptoms“ ir choreografės Adrienn Hód projektu „Harmonia“, į sceną pilnai įtraukusiu trupę, sudarytą iš negalią turinčių ir jos neturinčių šokėjų. Jiems bendra kiekvieno scenoje veikiančio asmens judesio unikalumas, estetinė spektaklio švara ir stiprus tarpusavio ryšys, kurio dirbtinai nesukursi: jis gyvas ir jaudinantis, kviečiantis žiūrovą į šitą nesumeluoto tikrumo sūkurį įsisukti ir žvilgsniu, ir kūnu.

Giedrės Kirkilės monospektaklis „Kraitis“ – bene intymiausias darbas šių metų „New Baltic Dance“ lietuviškoje programoje: kūrėja pasirenka autofikcinį pasakojimą, kur sunku atskirti (nebent galima nujausti), kada menininkė atskleidžia savo autobiografines detales, o kada prasideda fikcija. Giedrė kaip tie stambūs siūlai iš išardyto jos pačios megztinio: susisuka į vieną kamuolį, kurį išpinti gali tik pati kūrėja. „Prarasti save kituose“ – tarsi kūrinio leitmotyvas nuskambėjusi frazė primena apie žalingą kenkimą sau, kai bandai tobulai įgyvendinti kitų suformuluotas arba primestas užduotis. Tokios atviros Giedrės scenoje dar neteko matyti: atsigręždama į save, kaip ilgametę šokio pasaulio atlikėją-šokėją bei šeimą sukūrusią moterį, ji lėtai tarsi dulkes valo nuo visų buvusių Giedrių, bandydama apčiuopti, išgryninti, kaip iš tiesų atrodo ir kokius pasirinkimus daro ta Giedrė, kurią mes vos per metrą-du regime „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje. Ar įmanoma permąstyti save ir perkurti nesuklystant? O kas, jei įsirėžusios gyvenimo patirtys neleis to padaryti kartojant net dešimtis sykių? Šio kūrinio mezginys yra ypač subtilus ir jautrus, tik galbūt organiškai spektaklio tėkmei šiek tiek kišo koją kiek „perspaustas“ kūrėjos teatrališkumas. Nepaisant to, į šį darbą žvelgiu kaip į kūrėjos emancipacinį procesą, kuris scenoje buvo be galo reikalingas.

Akimirka iš šiuolaikinio šokio monospektaklio „Kraitis“, choreografė ir šokėja Giedrė Kirkilė (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka

„Kraityje“ narpliojosi išardyto megztinio siūlai, o Mariaus Pinigio ir Oksanos Griaznovos „Saike“ mezgėsi, pynėsi, laisvinosi dueto kūnai. Tai – pats minimalistiškiausias festivalyje parodytas darbas, reikalaujantis daug atidos, lėtumo ir ištvermės tiek iš atlikėjų, tiek iš žiūrovų. Čia tik nedidelė juoda kvadratinė aikštelė, ledinių šviesų blykstės, techno garsai ir kvadrate atsidūrę du šokėjai. Žaidimo taisyklės aiškios: kūrėjai, įsipainioję vienas kito kūne, turi atrasti, kaip šiuos kūnus atpainioti ir vienas kito nepaleisti. Kūnai lėtai kinta juodoje, asketiškoje erdvėje formuodami skulptūriškas kompozicijas: rankos išsineria ir krypsta į priešingas puses, kojos, kaip galvos ir liemenys, susimezga ir išsilaisvina; išnaudojant kūnų svorius vis sudaromos atsvaros, ir vos išsipainiojusios – kūnų dalys čia pat vėl susiveja, sudarydamos naujas galimybes kūnams judėti arba užstrigti. Tai – be galo lėtas reginys, ypač ištįsęs laike. Po valandos tokio reginio, atrodo, labiau nei bet kada supranti, kuo čia dėtas „Saikas“ arba jo stoka. Galvoje kužda mintis, kad net ir pusės šio laiko daugiau nei pakaktų perteikti „Saiko“ idėją.

Akimirka iš šokio spektaklio „Saikas“, choreografijos autoriai ir atlikėjai – Marius Pinigis, Oksana Griaznova; šokio trupė „Nuepiko“ (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

CLAP & SLAP atnešė visai kitokią nuotaiką. Šokio menininkų duetas, susitikęs įgyvendinti šį darbą – Agnietė Lisičkinaitė ir baltarusis Igoris Shugaleevas – kvestionavo mūsų vidinių pozicijų sąlygotumą ir santykį su geopolitiniais aspektais. Ar ne per greiti esame teisti tuos, kurie gyvena pasaulyje, sukonstruotame žiauriausiomis valdymo formomis? Ar mes, savo kūnuose neturėdami įrašytos tokios patirties, galime adekvačiai vertinti situaciją? Ką reiškia, kai grėsmės savo gyvybei skonį junti centimetro atstumu? Kiek taip išbūtum? Ar nenusisuktum?

Igoris ir Agnietė savo darbuose, remdamiesi asmeninėmis patirtimis, kalba apie pasipriešinimo formas. Per nepavykusią Baltarusijos revoliuciją (2020) Igoris dalyvavo protestuose; Agnietė palaikė pasipriešinimą Lietuvoje vykusioje demonstracijoje. Ši menininkė visada renkasi aktualias žmogaus teisių temas, o protestas tampa jos konstruojamo performanso arba spektaklio tema / forma, kaip ir Igorio. Aktualūs klausimai čia išsakomi ir verbaliai, ir fiziškai: perleidžiant per kūną, transliuojant juo pasipriešinimą, o kartais ir baimę. Paveikus plojimo ir „tvojimo“ (clap & slap) sugretinimas, prasmingai pasitelktos nuorodos į kitų kūrėjų darbus, pavyzdžiui, Marinos Abramovič ir Ulay (Franko Uwe Laysiepeno) performansą „Light / Dark“. Agnietė mėgsta balansuoti tarp politinių-socialinių realijų, protesto formos, popkultūros elementų, todėl jos meniniai sprendimai atneša netikėtus rezultatus: visų jų žaismė publikai yra suprantama ir patraukli. Šiame Agnietės ir Igorio darbe atrodo ypač svarbūs dramaturgo Busho Hartshorno (jis ekrane trumpam pasirodo ir per spektaklį) ir konsultuojančios režisierės Olgos Lapinos žvilgsniai, padėję spektakliui suskambėti daugiasluoksniškiau.

Akimirka iš šokio spektaklio CLAP & SLAP, idėjos ir choreografijos autoriai – Agnietė Lisičkinaitė, Igoris Shugaleevas; Lietuva / Baltarusija; prodiuseris „Be kompanijos“ (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Jei Agnietės darbai dažniausiai veikia panašiai kaip konstruojamos ir pačios pasipriešinimo arba protesto strategijos (lengvai suprantamos, aiškios žinutės, mobilizuoti veiksmai, gerai apgalvota įvykio dinamika bei forma, dėl to sėkmingai pasiekiama platesnė auditorija, ir Agnietė tai daro genialiai!), tai Liza Baliasnaja savo šokio spektakliuose veikia bene priešingai: jos pasirinktos ir detaliai ištyrinėtos temos (tą gali pajusti kiekviename Lizos darbe) kūrinyje skleisis lėtai; pirmaprades temas Liza transformuos pakeldama iki sofistikuoto meninio lydinio. Atrodo, net niekaip nederančiose temose ji suranda bendrus vardiklius, o kartais pasirinktas temas ar objektus Liza apsuka taip, lyg išmaniai dėliojamą mozaiką: kuris nors kampas nusigludins, arba priešingai – įaštrės taip, kad tobulai nuguls į bendrą kūrinio struktūrą.

Lizos Baliasnajos „Chiaroscuro“ nukelia mus į itališkąjį baroką ir dar kartą lietuvišką programą sugrąžina į NDG erdves. Tai – kontrastingas, šviesus, tačiau ir skausmingas darbas; toks jausmų dvilypumas žiūrovus lydi per visą spektaklį. Itališkojo žodžio „chiaroscuro“ reikšmė – tapyboje naudota šviesos ir šešėlių žaismės, kontrasto technika. Liza šią žaismę paverčia somatine baimės išdava ir toksiška santykių išraiška: žmogaus kontrole ir negalėjimu paleisti. Kūnai virpa iš demonstratyvaus, baroko laikotarpiui ypač būdingo dirbtinio juoko, čia pat juokas kinta, įgydamas siaubo, baimės, nenutrūkstamo drebulio, kone riaumojimo formas. Kūnai gretinasi, pažeisdami vienas kito privatumą, suleistais pirštais savinasi svetimų burnų ertmes. Ilgainiui šis fizinis veiksmas, jo kartotė kuria ilgalaikės žalos, psichologinio naikinimo ir savinaikos įspūdį. Čia iškyla svarbi kito nusavinimo ir nusisavinimo tema. 

Akimirka iš šokio spektaklio „Chiaroscuro“, idėjos ir choreografijos autorė Liza Baliasnaja; prodiuseris „Be kompanijos“ (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Svarbu atkreipti dėmesį, kaip atidžiai Liza sujungia baroką ir šiuolaikybę: iš baroko laikotarpio tapybos darbų atneštos šokėjų grimasos, šį laikmetį nurodantys šiuolaikiniai kostiumai (autorė Laura Stellacci) atsiranda švarioje, baltoje, modernioje šiuolaikinio meno pastato erdvėje, kur atmosferiškumui bei emocijų amplitudei nuspalvinti ypač svarbi ir reikalinga Dominyko Digimo garsinė kompozicija.

Žiūrėdama šį darbą prisimenu vos prieš kelias dienas „Dūmų fabrike“ patirtą, stipriai per kūną rezonuojantį Jeftos van Dintherio kūrinį „Unearth“; tam tikru aspektu Lizos „Chiaroscuro“ tarsi pratęsia, o galbūt pradeda (?) pokalbį, kurį savo ir vienas kito kūnais augino „Unearth“ šokėjai. Abiem darbams bendra tiek atmosferiškumas, tiek atidus atlikėjo buvimas šalia mūsų ir tarp mūsų, visų žiūrinčiųjų. Ir apsivalymas. Nuo visko, kas mus ištiko pakeliui iki šių kūrinių.

Akimirka iš spektaklio „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“, idėjos autorė, režisierė ir choreografė Greta Grinevičiūtė; prodiuseris „Meno ir mokslo laboratorija“ (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Donato Ališausko nuotrauka

Apie Gretos Grinevičiūtės „Šokis cigaretei ir geriausiai draugei“ esu rašiusi anksčiau, tačiau svarbu paminėti, kad spektaklio nuotaikos kiek kinta sulig už NDG lango taip aktyviai matomu peizažu:  lapkričio pabaigoje įvykusi premjera kūrė nostalgišką atmosferą; balandžio pabaigoje „Šokis cigaretei...“ suskamba pažadu (kaip ir visas žalias peizažas rėkia už didžiulių stiklinių NDG langų), kad tai tik visko pradžia! „Šokis cigaretei...“ ne tik jaunatvišką energiją ir draugystės džiaugsmą įkūnijantis darbas, šis spektaklis iš tiesų yra straipsnio pradžioje mano minėta saugi zona, priebėga nuo dygios tikrovės. Tai – buvimo būdas, kai pavojaus kurį laiką nėra.

***

Dar norisi rašyti apie erdvių, kaip ir šokėjų, kameriškumą, apie ištirpusią scenografiją bei ištirpusį jos reikalingumą, o ypač – apie mūsų kaip žiūrovų poreikius, kurie, man atrodo, pakito, ir galbūt negrįžtamai. Norisi rašyti apie taikliai ir visada laiku vykusią festivalio vadovės Gintarės Masteikaitės komunikaciją tiek socialinių tinklų ir informacinių kanalų erdvėje, tiek festivalio metu pasveikinant ir įvedant žiūrovus į kontekstą. Norisi rašyti apie tai, kad šis festivalis išsiskyrė savo jausmingumu ir scenos darbais, kurie žiūrovus kvietė susitikti su savo vidumi; apmąstyti save, o kartais patirtu spektakliu save kiek ir pagydyti. Norisi rašyti ir apie tai, kad galbūt mums jau nebereikia didžiosios scenos ir įspūdingų spektaklių. Galbūt mums iš tiesų reikia kuo mažesnių erdvių, lėtumo ir intymumo. Dar – rašyti apie tai, kad mes vis dažniau į mažas teatrų sales arba netradicines erdves sugrįžtame ieškoti kontakto, paprastumo ir atvirumo; jausmų, gyvenimiškų patirčių ir mūsų gyvenimų atspindžių. Kyla įspūdis, kad didžiosios salės tapo vieta, kuri pametė esminę, nematomą, bet bene svarbiausią dedamąją: gilumas užpildantį ryšį su žiūrovu. Tad... galbūt mums festivaliuose ir nebereikia nieko, kas meną verčia fasadiniu? Galbūt. O gal tiesiog taip susidėliojo šių metų programa, kad mažiausių formų spektakliuose įvyko svarbiausi kūnų ir jausmų pokalbiai.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

2021 m. „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo pristatytas jo darbas „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“.

Kačkauskaitė, Ugnė. Draugystė bitersweet. In: Menų faktūra, 2024-12-13. Prieiga internete:  https://menufaktura.lt/recenzija/draugyste-bittersweet/

Autorius: Ugnė Kačkauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama