Pagarbiai, iš tolo, iš garso
Artlagamine
Turinį įkėlė
„Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.
Nors suręsti iš akmens, medžio ar mūro, bet pastatai turi atmintį. Kasdien neišgirsi, tačiau kam nors prakalbinus, jie paplūsta dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius skaičiuojančiomis, nebyliai liudytomis istorijomis. Kitaip nei iš lūpų į lūpas žmonių perduodami ir nuolatos pavidalus keičiantys, pastatų pasakojimai yra labai autentiški – dažnai atrodo esantys arčiausiai to, kokia iš tikrųjų galėjusi būti praeitis.
Kovo pabaigoje pristatyto Agnės Matulevičiūtės muzikinio performanso „Sayonakidori“ pirmosiomis minutėmis Trakų Vokės dvaro sodyba buvo prakalbinta. Prabilo jos grindys ir sienos, prakalbintos buvo ir primigusios dvaro šmėklos, gavusios progą pasikalbėti su bičiulėmis už 12-kos tūkstančių kilometrų, gyvenančiomis Japonijoje, Kioto mieste stūksančioje Nidžo pilyje.
Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė. Martyno Norvaišo nuotrauka
Nidžo pilis, pastatyta pirmajame Edo periode (1603–1868) kaip Tokugavų šiogūnų dinastijos pradininko Tokugavos Ieyasu Kioto rezidencija, vėliau kurį laiką virtusi imperatoriškaisiais rūmais, šiandien yra istorinė vieta, UNESCO paveldo objektas, žymus garsiniu fenomenu – „lakštingalų grindimis“. Į gyvenimą žvelgiantiems paprasčiau – tai tiesiog girgždančios grindys, siejamos su statybiniu broku. Tačiau už šio fenomeno slypi legenda, atvykti į Nidžo pilį traukianti daugybę žmonių. Beje, pasakojama, kad „lakštingalų grindys“ pasitarnaudavusios ir kaip apsaugos sistema, iškart perspėdavusi, jei kas po rūmus vaikštinėdavo neprašomas. O keliaujant ir tyrinėjant Japoniją, šios grindys įkvėpė kompozitorę ir garso menininkę Agnę Matulevičiūtę ir lenkų choreografą Pawełą Sakowiczių sukurti „Sayonakidori“.
Nepaprastai įtariai ir kritiškai žiūriu į kūrybinius (ir ne tik) projektus, kuriuose menininkai pretenzingai imasi žinovų tonu kalbėti apie tolimas, ir iš esmės – jiems svetimas kultūras. Nelabai tikiu, kad žmogaus gyvenimo užtenka tam, kad išnirtum iš vienos kultūros, kurioje užaugai, ir panirtum į kitą. Daugiausia, kas, mano manymu, įmanoma – išlikti stebėtoju, galbūt tapti kultūros tyrinėtoju, pasakoti apie kitą kultūrą, bet ne būti pilnaverte jos dalimi. Todėl man buvo nepaprastai džiugu, kad „Sayonakidori“ kūrybinė grupė dar iki premjeros pabrėžė, jog neplanuoja įgyvendinti „kultūrinės apropriacijos“, o vietoj to pagarbiai žvalgosi į Japoniją iš tolo, taip tinkamai nuteikdama ir į performansą susiruošusį žiūrovą.
Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė. Martyno Norvaišo nuotrauka
Vis dėlto autentiškas japoniškosios kultūros atstovas „Sayonakidori“ yra – tai japonų menininkas Tomoo Nagai, kurį jau ne pirmą kartą girdime projektuose Lietuvoje. Tomoo – perkusininkas ir kompozitorius, kuriantis savadarbius instrumentus, dažnai – iš gamtinių objektų; turintis studiją Fudži kalno papėdėje. Būtent jo muzikinės improvizacijos – tiek perkusiniais, tiek pučiamaisiais instrumentais – buvo autentiškas tolimos Japonijos garsas, kultūrinis leitmotyvas, it koks dramaturginis burdonas viso performanso metu leidęs nepamiršti žvalgytis Rytų kryptimi.
Tačiau Tomoo improvizacijos – tik dalis gana eklektiško, tačiau Agnei Matulevičiūtei labai būdingo kūrinio garso. Jame suvertos ir išplėstinėmis vokalo technikomis paremtos balso improvizacijos, susijungiančios į stebėtinai darnų sintetinį chorą. Jame – ir iš Japonijos parsivežti, ten įrašyti skambesiai. Ir sintezatoriai, jau tapę Agnės parašu, atklystančiu turbūt į visus jos kūrinius. Kaip ir, beje, ji pati, nuolatos esanti ne užkulisiuose, bet scenoje. Visos šios stilistiškai tolimos garso linijos darniai susijungė į dramaturgiškai logišką garso peizažą, kuriame, tiesa, išniro du racionaliai logikai nepaklūstantys epizodai.
Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė. Martyno Norvaišo nuotrauka
Japonų onomatopėjų (daiktų ar reiškinių atitikmenų garse) kultūra – labai turtinga ir yra dar vienas svarbus „Sayonakidori“ dėmuo. Jis iliustruoja ir kūrėjų žiūros į šį kūrinį kryptį, mat performansui naudotos onomatopėjos atkeliavusios ne iš kokio nors japoniško originalo, o iš Polly Barton knygos, taip dar kartą prisipažįstant, kad apie Japoniją čia kalba pašaliečiai, nesavi.
Vis tik „Sayonakidori“ epizodas, kurio metu japoniškai ir lietuviškai skaitomos, o po to atlikėjų judesiais, mimikomis, garsais interpretuojamos onomatopėjos, atrodė mažų mažiausiai keistas ir net labai stipriai komiškas. Supratau šį performanso fragmentą kaip tam tikrą „klišės klišę“, saviironiją, kuri dar ir visai kita kryptimi pasuko kūrinio nuotaiką. Iš įsivaizduotos transcendencijos, baimės ir nejaukos, apie kurias kūrėjai teigė norėję kalbėti, grįžome į kasdienybės prozą. Paradoksalu, nes onomatopėjos, kurias girdėjome – net labai poetiškos, tačiau jų interpretacija performanso kontekste – itin tiesmuka. Taip pat labai žemiškas ir visiškai „nesakralus“ yra performanso pabaigos garsinis sprendimas – išsprogstanti ir viską sujaukianti grupės „The Prodigy“ daina, išsklaidanti visus atsakymus, kuriuos prieš tai žiūrovas sau būtų galėjęs pasiūlyti.
Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė. Martyno Norvaišo nuotrauka
„Sayonakidori“ turinys pateisina savo žanrą – tai išties pirmiausia yra muzikinis performansas. Jo mielai būčiau tik klausiusi – tai, ką girdėjau, man buvo daug įdomiau nei tai, ką mačiau. Judesys ir režisūra atrodė eskiziški, neišbaigti, neiškalbėti, chaotiški. Jausmas, kad šis kūrinys dar tebėra kūrybiniame procese, nebuvo atviras muzikoje, bet labai išryškėjo kituose performanso sluoksniuose. Žinau, kad „Lakštingala“ planuoja keliauti ir į Japoniją: matyt, ten įgis dar vieną – naują, organiškesnį pavidalą.
Sau juokavau, kad „Sayonakidori“ šiek tiek primena mokslinę disertaciją – savitą tekstą su daugybe nuorodų „į...“. Tik šis performansas nesiūlo ir nepretenduoja atsakyti į klausimus, nesprendžia problemų. Jis apeliuoja tik į juslišką, bet ne racionalų kultūrų dialogą. „Lakštingala“, bent man, čia pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.
Akimirka iš muzikinio performanso „Sayonakidori“, autorė Agnė Matulevičiūtė. Martyno Norvaišo nuotrauka
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Autorius: Rasa Murauskaitė-Juškienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
