NEIŠVENGIAMYBĖS ANATOMIJA
Kultūros barai
Turinį įkėlė
Marija DAUTARTAITĖ
NEIŠVENGIAMYBĖS ANATOMIJA
Apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Savižudybės anatomija“, režisuotą Uršulės Bartoševičiūtės, sėdau rašyti po apsilankymo Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus parodoje „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“. Jaučiau, kaip mane ji varžo: jei bandyčiau svarstyti apie tam tikrų temų, pavyzdžiui, savižudybės vaizdavimo mene ribas, patekčiau į cenzūrai skirtą gėdos lentą – ir ne vien muziejuje. Žinoma, čia tik hipotezė, nes nieko panašaus nesakau. Jau Antikos laikais graikų, romėnų amfiteatrai, vėliau įvairiais laikotarpiais kiti Europos teatrai savižudybę traktuodavo kaip asmens pralaimėtą kovą prieš gyvenimą. Tiesa, pačiam aktui visada būdavo suteikiamas kontekstas. Šiurpus Medėjos monologas paaiškina jos priimto sprendimo logiką. Jaunuosius Romeo ir Džuljetą, personažus iš dar 14-kos Shakespeare’o pjesių prie savižudybės atveda atsitiktinumai ir klaidos. Pagaliau ilga, varginanti XX a. egzistencialistų akistata su politine, religine ar socialine sistema, nepaliekančia erdvės asmenybei, todėl vienintelis reikšmingas maištas atrodo savižudybė. Įkontekstintos savižudybės teatre atlieka keletą funkcijų – tai bausmė, išsilaisvinimas, kapituliacija, perspėjimas... Emocinis jų krūvis smarkiai skiriasi, tačiau visais atvejais reikėtų pabrėžti, kad ši išeitis yra ne sprendimas, o pasirinkimas. Galima jam nepritarti, galima ieškoti šviesesnių alternatyvų, tačiau spektaklio žiūrovų emocinei būsenai svarbus savižudybės kontekstas, t. y. vidinė tokio radikalaus poelgio logika.
„Savižudybės anatomijai“ labiausiai ir trūksta vidinės pasirinkimo logikos. Gal net ne logikos, o personažų pozicijos gyvenimo atžvilgiu. Ko gero, mane suklaidino žodis „anatomija“, tarsi pažadas, kad bus knaisiojamasi giliai. Kaip filme panašiu pavadinimu „Kryčio anatomija“ – pagrindinė veikėja Sandra prieš savo pačios norą pasakoja apie šeimos gyvenimą, atskleisdama, kad veiksmas ir jo intencija gali smarkiai skirtis. „Savižudybės anatomija“ rodo tik veiksmą, kurio intencija lieka tarp eilučių – ten galima įskaityti ligą, išorinius požymius, kad personažus kamuoja depresija, tačiau jos priežastys tik numanomos. Kančia irgi išreiškiama veiksmais, žvilgsniais, judesiais, tačiau standartinė teatro scena tam nėra tinkamiausia erdvė. Kinas gali gerokai iškalbingiau kompensuoti teksto trūkumus – 2016 m. filme „Ledi Makbet“, kurio scenarijų (pagal XIX a. rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo romaną „Ledi Makbet iš Mcensko apylinkių“) parašė „Savižudybės anatomijos“ autorė Alice Birch, stambiu planu rodomas aktorės Florence Pugh veidas pasako daugiau negu žodžiai – meilė, neapykanta, mirtis pirmiausia atsispindi jos akyse. Tai moteris, kuri sprendimus priima, nuolatos balansuodama ant ribos. Spektaklyje „Savižudybės anatomija“ panašaus efekto pavyksta pasiekti, kai Anos (aktorė Augustė Šimulynaitė) monologą priartina videokamera. Toks derinys – tekstas ir smulkias detales fiksuojantis vaizdas, mano manymu, tiksliausiai perteikia pjesės tonalumą, personažų emocijas. Deja, spektaklyje tuo pasinaudota vos kartą, kai Aną „pagal scenarijų“ filmavo dokumentalistas Jokūbas (aktorius Kęstutis Cicėnas), būsimasis jos vyras. Kitos dvi pagrindinės herojės – Karolina (aktorė Augustė Pociūtė) ir Bona (aktorė Elžbieta Latėnaitė) iš dramaturgės nesulaukė pagalbos nei monologo, nei kino kadrų pavidalu. Tuo pabrėžiama išorinė kančios ar ligos išraiška, parodoma, kaip tą vertina šeimynykščiai, draugai, gydytojai. Visų žvilgsniuose daugiau smerkimo negu susirūpinimo, daugiau pašaipos nei užuojautos. Emocinius sunkumus patiriančios moterys jiems kelia nepatogumus, pyktį, net nuobodulį. Daugiausia, ką jie įstengia padaryti, tai mestelėti kokį nors „tradicinį“ patarimą – atseit, susiimk, tvarkykis, augink vaikus, gyvenk ir neišsigalvok. Tokių patarėjų ir požiūrių buvo, yra ir bus, tačiau tai nereiškia, kad visa spektaklio publika tokia. Tikiu, kad ne aš viena su gailesčiu stebėjau, kaip Karolina ir Ana, tarsi muselės, įkritusios į išrūgas, bando išsikapanoti iš kankinančios savo būklės. Nesaldu joms. Kaip išsigelbėti? Psichoterapija siūlytų pirmiausia prisikasti prie tokios būsenos priežasčių, tačiau tam reikia kalbėtis. O jei nesikalbama, tai kur nuves toks emocinis nebylumas? Ar savižudybė – vienintelė išeitis?
Suprantu, kad apie tai diskutuoti reikėtų su pjesės autore Alice Birch, o ne su spektaklio režisiere. Uršulė Bartoševičiūtė savo darbą atliko kokybiškai – teatro kritikai jau rašė apie suvaldytą trisluoksnį scenos veiksmą, apie spektaklio scenografiją (scenografė ir šviesų dailininkė Agata Skwarczyńska), atvėrusią ne tik fizinę erdvės, bet ir metafizinę laiko dimensiją. Trim skirtingais laikotarpiais – ano amžiaus 8-uoju ir 10-uoju, šio amžiaus 4-uoju dešimtmečiais – besirutuliojančiam veiksmui scenografija suteikia aiškias ribas ir simbolius. Scenos viduryje stūksančio namo interjerą, griežtai padalytą į tris laiko tarpsnius, papildo takios erdvės zonos priekyje ir gilumoje, viena simboliškai atlieka gamtos, kita – civilizacijos funkciją, ten prasilenkia visų laikmečių personažai. Spektaklio dramaturginė linija apima tris skirtingo tempo melodijas, kurios ilgainiui susipina, kurdamos savitą ritmą. Kai išgirstame, kaip viename dešimtmetyje ištartos frazės ataidi kitame, jų visuma skamba lyg sutartinė. Kartais iš trijų vienu metu vykstančių vienodai svarbių pokalbių lieka tik vienas žodis – tarsi atitarimas, tačiau nežinia, ar užkeikimas, ar prakeiksmas?
Birch, kalbėdama apie šią pjesę, pabrėžė, kad jai labiausiai rūpi, ką ir kiek paveldime iš savo protėvių, ar polinkis į savižudybę gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Pjesėje veikiančioms moterims – Karolinai, gyvenusiai ano amžiaus antrojoje pusėje, jos dukrai Anai iš 1990-tinių metų ir anūkei Bonai, kuri yra mūsų laikų žmogus, – ši prielaida primetama tarsi neišvengiamybė, lemtis, kuri anksčiau ar vėliau būtinai išsipildys. Man tai skamba lyg prakeiksmas. Tiesa, mūsų genuose koduota informacija ne tik apie protėvių išvaizdą, bet ir apie jų gyvenimo patirtį. Rimtos mokslinės studijos patvirtina, kad traumos, patirtos senelių, gali paveikti anūkų elgesį. Tyrimai rodo, kad maisto trūkumas, koncentracijos stovyklų siaubas Antrojo pasaulinio karo metais daro įtaką trečios kartos elgesiui, mitybai, metabolizmui. Įrodyta ir tai, kad emocinė gimdyvės savijauta koreliuoja su kūdikio polinkiu į depresiją. Tikimybė, kad ja sirgusios motinos vaikas irgi susidurs su šia liga, ypač didelė.
Yra ir šviesesnė šio nedžiuginančio determinizmo pusė – aplinkos veiksniai gali sumažinti, susilpninti genus, perteikiančius šias tendencijas, „įjungdami“ apsaugos mechanizmus. Saugi, mylinti aplinka – bent vienas suaugęs žmogus, kuris tinkamai atliepia pagrindinius fiziologinius ir emocinius vaiko poreikius, įgūdžiai, kuriuos galima išsiugdyti augant, yra veiksmingas priešnuodis paveldėtiems polinkiams neutralizuoti. Žinau tai, todėl baisioji depresijos neišvengiamybė man atrodo išvengiama ir išgydoma. Nepritariu dramaturgei, virš Karolinos ir Anos pakabinusiai Damoklo kardą. Ir nors šios pjesės moterų išgelbėti nuo suicidinių minčių negaliu, jų ligos ir kančių aiškesnis kontekstas būtų svarbi alternatyva daliai spektaklio žiūrovų. Suteikti vilčių galėtų Bonos linija, nes ši moteris aktyviai priešinasi jai tekusiai daliai, parduoda net šeimos namus, mačiusius trijų kartų kančias, tačiau ar to pakaks, kad prakeiksmas būtų nutrauktas? Ji ryžtingai palieka sceną, įkalinusią kitus, – šis simbolinis veiksmas tinka pjesės finalui, tačiau tikros vilties nesuteikia. Ar neatsitiks taip, kad Bona, per visą spektaklį sąmoningai vengusi kartoti ankstesnių kartų klaidas, „su vandeniu išpils ir kūdikį“? Ji atsisako galimybės susilaukti vaikų, atmeta bet kokius ilgalaikius santykius, nors akivaizdu, kad emocinių ryšių – net su naminiu triušiuku, augalu ar nedraugišku kolega – iš tikrųjų ilgisi.
Mokslas sako, kad būtent santykis su kitais yra vienas iš priešnuodžių, galinčių prislopinti pavojingas genų kombinacijas, sumažinti jų poveikį, patekus į kritinę situaciją. Bona, nors yra gydytoja, renkasi primityvesnį būdą – tai prasmingų santykių abstinencija. Atrodo, ji nesąmoningai kartoja savo motinos ir močiutės žingsnius, galimai pastūmėjusius griebtis savižudybės. Joms irgi nepavyko su aplinkiniais užmegzti tokių santykių, kokie padėtų įveikti sunkumus. Negalėjo ar nenorėjo? Karolinos atveju pateikiama vos viena užuomina – girtas bučinys su mokyklos laikų drauge Lola (aktorė Žygimantė Jakštaitė). Tai galėtų atskleisti Karolinos, heteroseksualiai gyvenančios moters, kančios priežastį, paaiškinti santykius su vyrais.
Dėl tokio paviršutiniškumo pjesės personažai vyrai pasmerkiami savotiškam statiškumui. Bėga laikas, keičiasi kartos, o Karolinos vyras ir Anos tėvas (aktorius Marius Repšys), jos svainis, gydytojas (aktorius Algirdas Gradauskas), vėliau ir Anos vyras (aktorius Kęstutis Cicėnas) niekaip neperlipa per kažkokį nematomą barjerą, kad užmegztų ryšį su šalia esančiomis ir akivaizdžiai kenčiančiomis moterimis, suprastų jas, joms padėtų. Kita vertus, kaltinti vyrus, kad jie nieko nedaro, irgi nėra visiškai teisinga – bandymų priartėti, kalbėtis, kalbinti būta, tik nesėkmingų. Tokiais atvejais vertėtų nepamiršti, kad dėl nesusikalbėjimo paprastai būna kaltos abi pusės, viena nemoka paklausti, o kita atsakyti. Iš žiūrovų salės stebėdama Karolinos, Anos ir Bonos kančią, taip aiškiai išreikštą išorinėmis priemonėmis ir autodestrukcijos aktais, vis laukiau, kada jos prabils, kad viduje slepiamas gniutulas pratrūktų ir išsilietų. Laukiau, kol bent vienas jų aplinkinis per beveik 70 metų trunkančią istoriją pagaliau užduos tinkamus klausimus ir jas prakalbins, bet ne dokumentiniam filmui, o terapiniam dialogui. Personažus, veikiančius 8-ajame dešimtmetyje, dar galima pateisinti – žodžiai depresija, psichoterapija, emocinis intelektas, psichikos sveikata tuo metu tikrai nebuvo kasdieninio žodyno dalis, bet vėlesnės kartos jau negalėtų apsimesti nieko apie tai nežinančios. Atrodo, tik vaikai, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu gyventų, sugeba atvirai klausti ir daryti išvadas, nors jos nebūtinai teisingos (Anos pusseserė jau užaugusi svarsto, kad be reikalo įtikino Karoliną „gydytis“, susilaukiant palikuonių). Aktorė Aistė Rocevičiūtė per tris valandas scenoje sukūrė penkis vaikų ir paauglių vaidmenis, išvengdama perspaustos vaidybos ir teatrališko vaikiškumo spąstų. Susidoroti su šia užduotimi labai padėjo grimas ir kostiumai (dailininkė Liucija Kvašytė). Rocevičiūtės vaidinami personažai, atrodo, vieninteliai jaučia laikmečių kaitą, o suaugusiųjų kostiumai yra belaikiai, kaip ir juos dėvinčių žmonių likimai.
Juoda Karolinos, Anos ir Bonos apranga, net jeigu tai gydytojos chalatas ar vestuvinė suknelė, yra dar vienas neišvengiamo prakeiksmo ženklas, tik šįkart jį nubrėžia ne dramaturgė, bet režisierė ir kostiumų dailininkė. Matyt, jos irgi neabejoja, kad pjesėje veikiančios moterys yra iš kartos į kartą pasmerktos savižudybei. Kiekvienas žingsnis ir veiksmas veda į tą patį finalą. Todėl žiūrovai nenustemba, kai paskutinėse spektaklio scenose pranešama, kad ir Karolina, ir Ana nusižudė. Vis dėlto nenustebti dėl savižudybės nėra gerai – vadinasi, matėme, kur link viskas krypsta, bet nieko nedarėme. O ar galėjome ką nors padaryti?
Galėtume. Todėl pabaigai – pamąstymas apie galimas meno atsakomybes ribas. Be jokios cenzūros. Čia ir vėl svarbus kontekstas – spektaklio „Savižudybės anatomija“ premjerą LNDT parodė tuo metu, kai garsiai nuskambėjo žinia apie keleto jaunų vilniečių savižudybes. Psichologai ramino, primindami tris dalykus: pirma, savižudybių lygis Lietuvoje nuosekliai mažėja; antra, pernelyg didelis savižudybės akcentavimas gali sukelti Verterio efektą (po Goethe’s romano „Jaunojo Verterio kančios“ pasirodymo 1774 m. kilo suicidų banga Vokietijoje); trečia, su emociniais sunkumais susiduriame visi, nereikia to gėdytis. Asmens ir visuomenės emocinei sveikatai svarbu numaldyti patiriamas ribines būsenas. Paprasčiau tariant, galima rinktis iš daugybės sprendimų, kaip įveikti dvasinę krizę, savižudybės tarp jų nėra. Tai skamba kaip lozungas, bet argi jis blogas? O jei analizuojame savižudybės pasirinkimą, norėtųsi, kad būtų aptariamos ir alternatyvos, kiti būdai, kaip įveikti kančią, kurią scenoje perteikė aktorės, vaidindamos Karoliną, Aną ir Boną. Savo kančią patyrė ir kiti šios pjesės personažai – nusižudžiusių moterų vyrai, tėvai, kolegos. Lapeliai su pagalbos tarnybų numeriais yra tik pradžia. Gal kada nors turėsime spektaklį ir apie kitokią –išgyvenimo – anatomiją.
Autorius: Marija DAUTARTAITĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
