Alma RIEBŽDAITĖ

Ką kalbėjo Sniežana   nusprendžiau stebėti save, kas man yra įdomu, kaip priimu realybę   už lango tolumoje autostrada tyliai švilpė mašinos, pasiekdavo sunkaus aparato ritmiškas garsas lyg šalia alsuotų dinozauras iš filmo, ant įmonės atstovo pliktelėjusios galvos pastebėjau gumbą, mintyse pavadinau jį vienaragiu   paskui pasirodė gražuolė personalistė, ką ji kalbėjo, irgi negirdėjau, stebėjau, kaip šviesa krenta ant Sniežanos balto veido ir kaklo, galvoju, čia man vienai taip ar visiems   pilkos gamyklos sienos buvo nykios, o žmonės visą dieną dirbantys prie kompiuterio liūdni, nors viskas žiauriai progresyvu, mačiau, jie ruošėsi valgyti pyragėlį   papasakojau šią istoriją draugui, klausėsi jis manęs, skrolindamas socialiniame tinkle   įsijungę televizorių atsigulėme į lovą, užkišo ranką už kelnaičių, vėliau padėjo ją ant krūties, bučiavau jo veidą, o jis kalbėjo „Jėzau, kaip gera“   kas, jei mes visiškai negirdime vienas kito, kas, jei viskas, ką kalbame, yra neįdomu   kur yra Viešpats, mūsų mergaitė     Beprotiškas pasaulis   Mano pasaulyje obuolių niekas nevadina obuoliais, sakom: nori Gravenšteino ar stiklinio Žigulinio? Pageidauji Rudens dryžuotojo? Lyberčiai vėliau, sultingiausi Paularedai, o štai šitie be pavadinimo nevalgomi, bet fotogeniški. Golden Delicious aprašė toks lietuvių kilmės poetas iš Amerikos, pagal profesiją inžinierius. Discovery, Sierinkinis, Honey Goldas, Ničnerio žemuoginiai, Bogatyrius. Antaniniai skanūs, bet nuobodūs, juos žino visi.   Ką valgai? Kortlendą?   Avietės čia vadinamos Sugana, Polka ir Puranna rosa,   žinom, auksinis obuolys – tai cidonija, svarainio sesė, panaši į kriaušę.   Žiūriu pro langą ir negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką lyg niekur nieko sakau:   „Katalpos kamienu liuoksi bukutis.“   Japoninis puošmedis jau nuogas, atsisakęs savo prabangių vardinių drapanų.   Kažkada seniai seniai Katsura tree augo Mėnulyje.   Dabar žemėje vėlų rudenį skleidžia sode karamelės kvapą.   Ar aš išprotėjau?     Japoninis skirpstulas   kartais sunku būti tiesiog laimingai rojaus sode,   būna, kad pasiilgsti žemės, kur tavęs niekas nemyli, kur juodas vargas, kur be proto gilūs pusnynai vienatvės ir spindi šalta begalinė žiemos dykuma,     o čia kledrastis, katalpa, kalopanaksas, kalikantas, kartuolė, kukmedis,   tavo didelės grubios rankos paspendžia pelėms spąstus sumeistrauja drozofilų gaudyklę, galime rinkti slyvas, abrikosus, persikus, kriaušes ir obuolius medžių viršūnėse, gliaudyti riešutus, jos vairuoja traktorių, pjauna žolę, parneša vynuogių, turi šautuvą ir tris lesyklas, skiepija vaismedžius, gamina tiramisu ir vinegretą, džiausto skalbinius, sutvarko elektrą, sodina rožę ir moka naudotis bulgarke,   galva orientuojasi miške pagal saulę,   sapnavau, kaip tūkstantis Zelkova serrata lapelių naktį liečia mano kūną, glosto   pabusk, sodininko rankos tai, mieloji     Tavo žmonos suknelės   tu sakei man jas sudėti į maišus, suknelės buvo dailios, elegantiškos, klasikinio stiliaus, daugiausia L dydžio, gražios, viena kita M ar XL, bet ne mano skonio: tvarkingos   ir kai sukabinau į spintą savąsias, pajutau skirtumą: pas mane vyravo tamsios spalvos, oda, tigriniai raštai, jokios šviesos ir gėlyčių anei burbuliukų, mano suknelės buvo liūdnesnės už lapkričio lietų, kupinos žvėriško ilgesio, kai kurios per ankštos, daug besitampančių, dalis buvo iš antrų, galbūt mirusių žmonių rankų   liečiau tavo sukneles ir galvojau apie savo laikinumą, kad mano suknelės gyvens trumpiau nei tavosios   taip jau atsitiko, kad šiemet į žemę sodinau tulpių svogūnėlius, ruošiau vynuoges žiemai, ravėjau braškes, negali būti, kad bus uogų, kad vynuogės išleis savo žalius ūglius ir iš džiaugsmo lips sienomis   nebuvo baisu: nesitikėjau amžinybės savo drabužiams, dviračiui, akiniams, meilei, eilėraščiams nepavydėjau, kurie gyvens tik truputį ilgiau už mane   kodėl tu mirei, jei buvo tiek daug šviesos, o aš gyvenu tamsoje tiek ilgai,   dabar tik sulaukti pavasario, kai gėlės pražys ant žemės juodos suknelės     Red Gravenštein   ji išdaužo visus namų langus, kirviu sukapoja jo rūbus ir padega, apie indus aš jau nekalbu   Jis norėjo, kad jai būtų gera.   nagais subraižo baldus, pradreskia pagalves, išbado paveikslus, sukandžioja šunį, išlaižo raides ir skyrybos ženklus iš knygų, pradeda judinti dangų, prileidžia daug debesų į namus   Jis taip norėjo, kad jai būtų gera.   ji pradeda lupti ozono sluoksnį ir žingsnis po žingsnio metodiškai ardyti Paukščių tako galaktiką lyg šioji būtų jai nepažinus sapno tranzistorius   Jis tik norėjo, kad ji šypsotųsi.   ir tada ji pažvelgė į jį, nuo ilčių varvėjo kraujas, jie nepasidalijo vieno obuolio, visata laikėsi ant Pi plauko, tuoj bus demontuotos visos idėjos   Jis taip stengėsi ir darė viską, kad ji būtų laiminga!   Štai! Ji tuoj sunaikins būties namus.   Grabšteinas rojuje neištveria. Dievas tylėjo. Dievas mirė iš juoko.   Ir tada... tada jis išsinėrė iš kailio – leido jai paliūdėti.     Saldus gyvenimas   tu nori saldaus pasaulio, sustingusios aukšto kalibro šypsenos čia ir dabar tobulų bumbuliukų, amžino torto!   mano dienų pievose žydi visos gėlės: baltos it ką tik gimusio kūdikio, kuris dar nežino, kaip jį subjauros gyvenimo rūgštis, bet greičiau padabins, taip pat sidabrinės, primenančios mėnulines svajas ir auksinės, menančios saulę ir lobius, varvančios krauju, primenančios dangų ir pragarą - visos gyvenimo spalvos,   man patinka demonai, kurie gyvena tavo galvoje, man patinka demonai, kurie veši manojoje, mieli demonai, kurie užauga tarp, tai ne mes, tai mūsų demonai myli viens kitą ir dauginasi   slibinai, aršūs ir ramiai gulintys, pakutenk man paausį, uždegsiu cigaretę, suvalgysiu tavo draiskanotą princesę, ji gyvens mano pilve ir puotaus - - -   Todėl neūžkite man į galvą apie nuobodų pozityvą, ūžkite vėjai apie įvairiaspalvę šviesą, gūdžius saldainius, liūdną džiaugsmą, bjaurias tiesas numelioruotam žmogui.     Keistutis   Kas galėjo pagalvoti, jog pasaulis gali būti toks turtingas?   Čia auga Sulanžo magnolija. Sparnavaisiai, skristukai yra. Biologija, kupina poezijos: gražiai dera Keistučio obuoliai, internete jų nerasite.   Kartais poetai ieško keistų žodžių, kuria juos, kas galėjo pagalvoti, kad jų pilna realybėje, negirdėtų, niekam nežinomų uknolių.   Esu protinga idiotė, tu esi protingas idiotas, mes visi esame protingi idiotai, o realybė realiatyvi.   Išėjusi iš Rojaus pamačiau žemę kaip sodą – nykų, nusiaubtą, be šeimininko.   Nenoriu gyventi pasaulyje, kur obuoliai vadinami tiesiog obuoliais.     Pasaulio pakrašty   po darbų sode gulime lovoje apsikabinę prie įjungto televizoriaus, kurio paprastai negirdžiu, nebent per panoramą diktorė skelbia naujausias žinias apie ateivius   beveik išnykusiame Meškelių kaime į kaulus skverbiasi radioaktyvi ramybė   ant pečiaus tu verdi Ferganos plovą ir planuoji, kaip virsi Samarkando su auksinėmis razinomis, iš rūsio parnešei Rudeninių dryžuočių, sakai, einam į lauką pažiūrėti mėnulio      

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama