SUSKALDYTAS ANTROPOCENO

Skirtingai nuo praeities politinių iššūkių, net karų, dabartinė klimato kaita, aplinkos krizė yra visuotinė, tačiau žaliųjų judėjimai ir toliau veikia politinėje periferijoje, vertinami paviršutiniškai, redukcionistiškai. Kokio pobūdžio solidarumas galėtų vienyti besitelkiančią ekologinę klasę?

Prancūzų filosofas Bruno Latouras ir danų sociologas Nikolajus Schultzas kartu parašė „atmintinę“, veikiau nedidelę knygelę „Apie ekologinės klasės iškilimą“ (2022). Autoriai svarsto klausimus, kurie bus aktualūs, lemtingi ilgus metus, net dešimtmečius. Kokiomis sąlygomis ekologijai pavyktų sutelkti politiką aplink save, užuot buvus vienu iš daugybės judėjimų? Ar ekologija (atsižvelgiant į sparčią klimato kaitą) galėtų tapti naujos sistemos, apimančios visą politikos lauką, pagrindu, užuot vėlusis į pavienius mūšius, kurių nepaliaujamai daugėja?

Klimato kaita, aplinkos atšiaurumas, su kuo vis dramatiškiau susiduriame, reikalauja neatidėliotino atsakymo, kuris turėtų būti teigiamas, nes ir viena, ir kita krizė kelia tokias viską apimančias egzistencines grėsmes, kad jų niekaip neįveiksime, kol iš esmės nepertvarkysime savo politikos. Tačiau kodėl šiuolaikinė realpolitik vis dar yra taip toli nuo būtinų sprendimų?

Viena iš priežasčių ta, kad „žaliasis“ kursas akivaizdžiai stokoja tinkamo politinio turinio. Latouro ir Schultzo manymu, dar tik formuojasi išskirtinai ekologinė klasė, vienijama specifinio solidarumo, kurį nulemtų socialiniai ryšiai, siejantys įvairias pasaulio tautas, sužadindami bendrą interesą užtikrinti planetos išlikimą. Rinkėjų parama žaliųjų partijoms, kurios teoriškai turėtų atstovauti ekologinei klasei, yra nestabili arba išvis nežymi. Užuot pertvarkius visą politikos lauką, žalieji įtraukiami į standartinę parlamentinę darbotvarkę, tarsi spręstų eilinę problemą tarp daugybės kitų.

Tačiau jau dabar aišku, kad ekologinės klasės jokiu tradiciniu atžvilgiu negalima vadinti klase – tam ji neturi nei socialinės, nei ekonominės bazės. Nors interesas saugoti aplinką kartais siejamas su „postmaterialiomis“ vertybėmis, kurias pripažįsta turtinga vidurinioji globalios Šiaurės klasė, niekas nebūtų toliau nuo tiesos, negu prielaida, kad pastangos įveikti aplinkos krizę, sustabdyti klimato kaitą reiškia kažką postmaterialaus. Priešingai – priklauso tai materialumo sferai, kuri daug pirmesnė už bet kokius „materialinius“, ekonominius mūsų interesus, nes atspindi esmines gerovės sąlygas, juk negyvoje planetoje jokios ekonomikos nebebus.

Aplinkosauga kaip naujasis universalizmas

Klimato kaita, aplinkos krizė nėra nei lokali, nei globali, ji visuotinė, nes visais lygiais pasireiškia visur. Nėra saugios erdvės, prieglobsčio, kur galėtume pasislėpti nuo egzistencinių grėsmių. Kai kas netgi džiūgauja, kad klimato kaita vienodai teisinga visiems. Manyčiau, klaidingesnė iliuzija, gerokai pavojingesnė apgaulė būtų tvirtinti, kad turtingi, privilegijuoti žmonės galės kažkaip apsisaugoti nuo pražūties, žlugus ekosistemai.

Prabangūs požeminiai bunkeriai Havajuose ar Naujojoje Zelandijoje, reklamuojami kaip apsauga nuo ekologinio kolapso, yra ne kas kita, o besiformuojanti draudimo rinka, kompanijos skatina ir išnaudoja superturtuolių baimes dėl pasaulio pabaigos. Atmosferoje, kai „generalizuojamas nerimas, susijęs su klimato kaita“, draudimo verslas klesti, tačiau tai nieko nesako apie galimus ekologinės krizės padarinius. Tiesiog kai kurie žmonės nori žūtbūtinai tikėti, kad išgyvens ir klestės, įsitaisę giliai po žeme arba kokioje nors izoliuotoje saloje, o gal net kitoje planetoje...

Skirtingas dabartinės klimato kaitos ir aplinkos krizės padarinių intensyvumas įvairiose pasaulio dalyse, ypač gąsdinantis globaliuosiuose Pietuose, neturėtų sužadinti iliuzijų, kad pražūtis nebus visuotinė. Jos mastas yra planetinis, ilgainiui niekas nebeturės kur nuo tos grėsmės pasislėpti. Gera žinia ta, kad šis visuotinumas suteikia šansą atsirasti tikram besitelkiančios ekologinės klasės solidarumui. Nors teoriškai ją sudaro didžioji žmonijos dauguma, praktiškai ši klasė vis dar marginali ir gana silpna, nes jai trūksta bendros tapatybės ir klasinės sąmonės. Dėl šio vakuumo ji be reikalo stoja į smulkius įvairaus pobūdžio mūšius.

Platesnis su klimato kaita susijęs diskursas ir aktyvizmas dažnai parodo, kaip įvairios emancipacinės tapatybės bando ekologinę krizę įtraukti į savo iš dalies konceptualias schemas. Todėl ekologinė padėtis tampa dar keblesnė. Pavyzdžiui, feminizmo kai kurios kryptys tiek aplinkos krizę, tiek ir klimato kaitą vadina nelaimėmis, dėl kurių kalta patriarchalinė sistema, o pagal dekolonizacijos teoriją ta pavojinga būklė yra kolonializmo padarinys. Ekomarksistai savo ruožtu pabrėžia principinį kapitalizmo priešiškumą gamtai…

Kad ir kaip norėtųsi aplinkos krizės ir klimato kaitos priežastis paversti svarbiausia politinės darbotvarkės dalimi (nors atrodo, kad tai jau vyksta), ekologinė klasė turėtų visas išsilaisvinimo kovas papildyti universaliu reikalavimu, kad būtų užtikrintas planetos tinkamumas gyventi. Bet koks išsivadavimas galiausiai bus bergždžias, jei nesirems bendru pagrindu – nepuoselės gyvybės tinklo, kuris yra būtina sąlyga, užtikrinanti tolesnę žmonijos egzistenciją. Kartu tai ir galimybė ištrūkti iš neproduktyvių kultūros karų aklavietės. Tačiau, kad tai įvyktų, ekologinė klasė turės nusistatyti tvirtą, konkretų socialinį ryšį tarp savo narių. Reikia iš naujo kelti seną klausimą, kokio pobūdžio solidarumas galėtų suvienyti besitelkiančią ekologinę klasę?

Kas yra, o kas nėra solidarumas

Klasikinį solidarumo apibrėžimą pateikė prancūzų sociologas Émile’is Durkheimas, kuris mechaninį solidarumą (pagrįstą giminyste, panašumu ir tapatybe) atskyrė nuo organinio solidarumo, grindžiamo tarpusavio priklausomybės supratimu. Bet kuriuo atveju solidarumas nėra atsitiktinis, o esmiškai svarbus dalykas kiekvienam politiniam, kolektyviniam subjektui, ar tai būtų tauta, ar piliečių demosas, ar proletariatas, ar nauja emancipacinė tapatybė, pagrįsta lytimi, etnine kilme, religija ar kultūra.

Solidarumas suteikia tam tikrą bendrą pagrindą, sužadina vienybės jausmą, gebėjimą ir norą užjausti kitus, kurie yra ne tik atskiros, bet ir bendros (simbolinės) erdvės gyventojai. Atsiranda socialinis ryšys, nedemonstruojamas kasdieniniame gyvenime, bet galintis ryškiau, tiesa, laikinai pasireikšti, susiklosčius kritinei situacijai. „Būti visiems kartu“ ypač aktualu, kai susiduriame su bendra grėsme egzistencijai. Staiga suvokiame, koks vienijantis tokio pavojaus poveikis.

Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas savajame trijų dalių opus magnum „Sferos“ pateikė topologinį solidarumo apibrėžimą – tai socialinis ryšys tarp visų, gyvenančių bendrame pasaulyje. Pagal šią koncepciją solidarumas iš pradžių buvo intymi socialinės šilumos, psichologinio nuoširdumo sfera, sauganti nuo šalčio lauke. Mažoms medžiotojų bei rinkėjų grupėms buvo nesunku sutelkti ir išlaikyti savo narius. Plečiantis socialinei ekspansijai, buriantis dideliems klanams, atsirandant karalystėms, modernioms tautinėms valstybėms, supranacionalinėms konglomeracijoms, išlaikyti socialinį ryšį padėjo „dirbtinis intymumas“, kurį suteikia bendra kosmologija, religija, ideologija arba „bendrosios vertybės“, t. y. sukuriama vienijanti simbolinė pasaulio sfera.

Klimato kaitos atveju tai net ne metafora – bendra planetos atmosfera, sauganti žmoniją nuo stingdančios tuštumos anapus, šiandien jau baigia sutrupėti. Esminiai pokyčiai, skatinami aktyvios žmonių veiklos, kelia grėsmę pačios planetos gyvybingumui. Tačiau planetinį solidarumą palaikyti tolimais atstumais, kaip ir intymius santykius, atrodo, neįveikiama užduotis. Kuo didesnis politinis kūnas, tuo daugiau atsiranda susvetimėjimo ir susiskaldymo požymių. Planetinio sąmoningumo ugdymas – Motinos Žemės (arba erdvėlaivio Žemė, pasak amerikiečių architekto Buckminsterio Fullerio,) kaip bendrų namų samprata – gali pasirodyti pernelyg didelis iššūkis, kad taptų ekologinės klasės pagrindu. Planetiškumas kaip visuma vis dar yra gana abstrakti, nuasmeninta sąvoka, todėl negali paskatinti didelio masto kolektyvinių veiksmų.

(Eko)solidarumas kaip sukrėtimas

Tačiau ar įmanoma sukurti visuotinį solidarumą, nereikalaujant įsišaknijimo į bendrą pagrindą? Atsakymą, gal kiek stebinantį, randame čekų filosofo Jano Patočkos kūryboje. Rašydamas „Eretiškas esė apie istorijos filosofiją“, jis išplėtojo alternatyvią solidarumo sampratą – tai „sukrėstųjų solidarumas“. Šios koncepcijos esmė paradoksali – nors paprastai solidarumas remiasi bendru pagrindu, sukrėstųjų solidarumas, pasak Patočkos, kyla iš patirties, kad egzistencinis pagrindas visiškai prarastas, atsidurta prie fronto linijos. Toks „sukrėtimas“ griauna seną prasmę, bet atsiranda erdvė naujos kūrimui. Patočka įsitikinęs, kad tik visų klaidingų, socialiai primestų reikšmių atsisakymas gali atverti naują, autentišką prasmę.

Taigi sukrėstųjų solidarumą lemia ne bendra tapatybė, ideologija ar teritorija. Jo ištakos yra patirtis. Patočka, įkvėptas Ernsto Jüngerio, Pierre’o Teilhard’o de Chardino raštų, manė, kad Pirmojo pasaulinio karo patirtis fronto linijose sukūrė unikalų socialinį ryšį tarp visų nukentėjusiųjų, tarp tų žmonių, kuriuos sukrėtė neapsakomai baisūs dalykai, – tai išgyvenusiųjų solidarumas. Patočka, kaip ir jo amžininkai, siekė sukurti socialinių ryšių koncepciją, laisvą nuo bet kokios identiteto, reakcingumo ar nacionalizmo įtakos. To atsikratę žmonės galėtų tapti bendruomene, gebančia „suprasti, kad viską apibrėžia gyvenimas ir mirtis, kaip rodo istorija“.

Todėl fronto linijų patirtis potencialiai galėjo pakeisti tiek individualaus gyvenimo kryptį, tiek pačią istoriją. Iš esmės tapo proveržiu – išsivadavimu iš praeities, kad ji netaptų grėsme ateičiai. Fronto linijų patirtis buvo ne tik didžiulė trauma, bet ir esminė radikali transformacija, kai peržengiami individualūs interesai ir atsiveria daug platesnė prasmė.

Pasak Jüngerio, tiesiogiai dalyvavusio Pirmajame pasauliniame kare ir paskelbusio atsiminimus „Plieno audrose“, pradinis to absurdiškumas ir nepakeliamas siaubas pamažu įgavo naują, pribloškiančią prasmę. Patočkos manymu, tai didžiulio masto tiesa. Penktojoje iš savo eretiškų esė, jis rašė: „Istorija yra tikras iš anksto suteiktos prasmės sukrėtimas.“ Šeštojoje esė teigė: „Pirmasis pasaulinis karas – lemiamas įvykis XX amžiaus istorijoje. Tai apibrėžė visą jos charakterį.“ Nepaisant absurdo ir siaubo, prisikelta naujam gyvenumui, deja, jis truko neilgai...

Vis dėlto tvirtinčiau, kad iki širdies gelmių sukrečianti patirtis būdinga ne vien karui. Išsamiausiai analogiją tarp skirtingo pobūdžio sukrėtimų aprašė amerikietis Roy’us Scrantonas knygoje „Mes pasmerkti. Kas dabar bus? Esė apie karą ir klimato kaitą“. Scrantonas, kariavęs Irake, sujungia taškus tarp karo ir ekologinės krizės, ekstremali abiejų patirtis, jeigu tą galima lyginti, atskleidžia naują prasmę: „Pripažinti savo padėties fatališkumą nėra nihilizmas, tai būtinas pirmasis žingsnis, grindžiant naują gyvenimo kelią. [...] Esame skolingi kartoms, kurių ateitį sudeginome ir iššvaistėme, [...] tiems antropoceną išgyvenusiems vaikams, kurie statys naują pasaulį tarp mūsų paliktų griuvėsių.“

Mokslininkai, tyrinėtojai, aktyvistai, aplinkosaugininkai, ūkininkai... Vis daugiau žmonių yra priversti tiesiogiai pajusti klimato kaitos ir aplinkos krizės padarinius gyvenimui. Globalieji Pietūs, atsidūrę priešakinėse ekologijos fronto linijose, yra ypač pažeidžiami, nors klimato kaitai tapus visuotine, jau beveik neįmanoma rasti žmogaus, kurio ji nepalietė vienokiu ar kitokiu būdu.

Dabar, kai pavojus kyla pačiai žmonijos egzistencijai, „egzistencializmo“ prasmė iš esmės pasikeitė. Nors „klasikinis“ humanistinis (į žmogų orientuotas) egzistencializmas laikytas priešprieša individualaus baigtinumo, mirtingumo faktui, naujas ekocentrinis egzistencializmas susijęs su kolektyvinio baigtinumo grėsme – tai ne tik individų mirtis, bet ir visos jų aplinkos žūtis. Pavojuje atsidūrė privataus gyvenimo struktūra. Šis aplinkos sukrėtimas pranašauja pačios gyvybės pabaigą, tačiau ši pranašystė gali savo ruožtu paskatinti egzistencinį proveržį, perkainojant visas vertybes.

Mūsų laikais tokia aplinkos krizės išprovokuota metanoja – radikalus proto, jausmų, valios, mąstysenos ir gyvensenos pokytis, pagrįstas patirtimi, kad žemė slysta iš po kojų, – turėtų sukelti plačius apmąstymus apie gyvybės ir mirties suvokimą. Pasidalijus bendros prarasties patirtimi, nebegalima gyventi taip, kaip anksčiau. Jei mūsų gyvensena nė kiek nepasikeitė po to, kai susidūrėme su klimato kaita ir aplinkos krize, tai neabejotinas ženklas, kad vis dar nesuvokiame, kas iš tikrųjų vyksta milžinišku mastu ir kokie sunkūs bus to padariniai.

Todėl tapti ekologinės klasės dalimi – tai kvietimas dalytis bendra erdve su tais, kurių perspektyva radikaliai pasikeitė. Pasaulis dabar atrodo visai kitaip – kas iki šiol garantavo sėkmingą kasdieninį gyvenimą, staiga neteko prasmės. Kad atsirastų ekologinė klasė, žmonės turi jaustis sukrėsti, be jokių išsisukinėjimų pripažindami, kas iš tikrųjų dedasi. Svarbiausia tai, kad žalodami gamtą, keliame pavojų gyvybei visoje planetoje.

Sukrėstųjų solidarumas neišvengiamai lemtų socialinės santvarkos lūžį. Tai, kas atrodė normalu, staiga būtų suvokiama kaip beprotybė, tai, kas buvo siejama su sveikata, pasirodo, yra liguista. Kolektyvinis sukrėtimas skatina vienytis dėl bendro tikslo, pranokstančio individualius interesus.

Sukrėstųjų politika

Aplinkos krizė, klimato kaita yra mūsų laikų politinė tikrovė, į kurią galėtų ir turėtų būti nukreiptas naujasis politinis aktyvumas. Besiformuojanti ekologinė klasė potencialiai galėtų diktuoti naujos rūšies politiką, pagrįstą socialiniais ryšiais, nulemdama kitokią politinę tvarką. Tai nėra vien etinis ar moralinis imperatyvas – veikiau kažkas, kas tiesiog privalo įvykti, nes to reikalauja krizinė situacija. Ekologinei klasei teks iš naujo apžvelgti istoriją, suteikiant jai kitokią prasmę – kaip elgtis su gamta, kad ji galėtų pati apsiginti.

Šiuolaikinėms visuomenėms tapo įprasta solidarumą tarp žmonių laikyti etiniu imperatyvu arba moraline pareiga. Tačiau tai nėra nei vienas, nei kitas. Moralistinė solidarumo samprata veikiau yra smarkiai atomizuotos visuomenės, kuri apimta individualaus pasitikėjimo savimi manijos, spontaniška ideologija. Etiniai imperatyvai, moralinės pareigos laikomos gyvenimo, persmelkto savanaudiškų interesų, gražiu papildymu, į šaltą mąstyseną įliejant šiek tiek moralinių sentimentų. Esant tokiam socialiniam susitarimui, solidarumas geriausiu atveju yra antraeilis dalykas.

Vietoj atomizuotų individų moralizmo, tuščiai stengiantis sukurti archipelagą iš visiškai izoliuotų salų, turi atsirasti simbiotinė tarpusavio priklausomybė, naujas socialinis kontraktas, kuris įveiktų senus stabus – beatodairišką pelno siekimą ir ekstraktyvizmą. Sukrėstųjų solidarumas nėra vien moralinis jausmas. Atsiradęs iš radikalios bežemiškumo patirties, jis padėtų žmonėms vėl įsitvirtinti Žemėje. Kad tai įvyktų, ekologinė klasė turi sukurti ir skleisti naują ekologiškumo, ekologinio mąstymo formą, kuri įstengtų pasipriešinti siauram šiuolaikinių homo economicus požiūriui.

Latouras ir Schulzas savo atmintinėje nebijo teigti, kad ekologinė klasė turėtų užimti valstybės aparatą visais lygmenimis ir su visomis funkcijomis, suteikdama jam naują vaidmenį – užtikrinti, kad visa planeta vėl būtų tinkama gyventi. Ar ekologinei klasei pavyks atlikti tokią svarbią istorinę užduotį, priklausys nuo to, kaip giliai sukrėsti krizių jausis žmonės, ar įstengs atsisakyti senų savo įsitikinimų. Jokie realūs socialiniai pokyčiai niekada neįvyksta vien dėl moralinių sentimentų ar geranoriškumo. Istorija gali pakeisti kryptį, kilus kolektyvinei grėsmei ir egzistenciniam pavojui, – patirtis verčia žmoniją veikti. Klimato kaita, aplinkos krizė nėra moralinė problema – tai grėsmė egzistencijai. Todėl bet koks to neigimas ar išsižadėjimas keisti mąstymo kryptį yra mirties nuosprendis ateičiai, nes didžiausias reikšmingų pokyčių priešas – socialinė inercija.

© Martin Vrba

© Humanitarinių mokslų institutas (IWM)

© Eurozine paskelbta 2024 m. lapkričio 11 d.

Autorius: Martin VRBA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama