Nijolė DRUNGILAITĖ

Aš ten buvau prieš šimtą metų. Atpažinau šventyklą, gatvių labirintus. Grojo arfos. Į kalną kilo kelias pro namus ir siekė dangų. Ir sodų mėlynam pavėsyje gaivia vėsa džiaugiaus. Pasaulis buvo tobulas, be išdavysčių. Seni veidai švytėjo išmintim, jauni – viltim. Vaikai tikėjo ateities pasauliu.   Aš ten buvau. Iš atminties miglų Tarytum ledkalnis ryškėjo Užkoduotas laikas. Balta suknelė, plazdanti, Iš šilko. Plaukai rugių spalvos. Ir mylimasis – Lyg būtų piešę freską.   Atgal, atgal, lipdykit  amforas, įskilusius ąsočius, Prikelkit iš griuvėsių arkas, langus, Duris neužrakintas, kad vėl galėtume įeit Ir mus pasveikintų, sakytų: „Salve“. Sulotų šuo, bet nepiktai, katė miegotų ant palangės. Žiedai, fontanas, medžiai, paukščiai giesmininkai. Ir prarastieji grįžę amžiams.   Kas glausis, prisiglaus, bus neatstumtas, Kas prakalbės, bus išklausytas, Kas melsis, išgirstas.   Atgal, atgal. Kuždėjai, Kad dabarties nėra, tačiau nėra ir sapno - Tik kitos laiko juostos Mudviem Prasilenkti.     ***   Žodžiai negrįžta atgal, jie nublanksta ir juosta. Sengirėj briedis kažko sunerimęs vis uosto Tręštančių lapų ir samanų mišinį aitrų. Vaikas čia buvo atklydęs per pačią vidurdienio kaitrą.   Sėmė rieškučiomis trykštantį vandenį tyrą. Bėgo namo išsigandęs – juk mažas dar vyras – Balsą girdėjęs senam ąžuolyne ir krūmuos, Triūbomis groję – lyg būtų nematomi rūmai.   Briedis po ąžuolu žemę vis kasa kanopom. Veriasi prarasto laiko negyjančios opos. Žodžiai priglunda prie šerdies, kamienų. Naktį jiems šviečia sidabro žvaigždelės ir mėnuo.   Reikia tik vieno burtažodžio pramotės lūpom. Gentys kariavo, nuo svetimo gynėsi, kartais ir klupo. Sengirėj briedis įniršęs riaumoja, Kelia į viršų šakotus ragus ir jais moja.   Žodžiai atgyja ir paukščiais pavirtę plasnoja. Samanas, skroblus, šaltinį vaikiukas sapnuoja – Pramotė ranką jam tiesia, dainuoja ir kalba. Gentys kaip mūras pakyla ant kalno.   Žodžiai iš lūpų į lūpas plasnot nesiliauja. Briedis nurimęs per girią keliauja.     ***   Vakaras skleidžiasi tarsi gėlė violetiniais lapais. Svečias vėlyvas, tylus ir teištaria: LABAS. Bet jau žinai, kas sudėta į spengiančią tylą. Laikas per pusę kaip stiklas sudūžta ir dyla.   Dyla portretai, dienos atvirukai nublanksta. Griūna pasauliai, kas buvo delne įrašyta iš anksto, Glaudę pečius, bet išėję į tolius po vieną – Šiapus – anapus mus skiria nematoma siena.   Vakaras nakčiai jau perduoda pirmąją žvaigždę. Vėjas vis blaškos, ilgai šmirinėja po aikštę. Svečią vėlyvą, nekalbų kaip guosi? Beldžias į langus vaikystėje nukirstas uosis.   Jį dar prisimeni lapais vėduoklių. Girgždantis garsas medinių sūpuoklių. Jeigu pašauktum vardu, gal kažkas atsilieptų, Gal net ieškotų jau prarasto Letoje liepto.   Ištari žodį paguodos, o, rodos, netikra - Tarsi klajonės po degintą, svetimą dykrą. Vėlei renkiesi sau priedangą – spengiančią tylą. Laikas kaip stiklas vis dūžta ir kolbose dyla.     ***   Poetai dabar nebenori rimuoti eilėraščių. Sonetai įkalinti klasikų formose – Tamsoj jie su šviečiančiu fosforu. Ekranui nereikia dailyraščio.   Eilėdara slepiasi, lenda į paraštes. Viduramžiai jų neišduoda kitatikiams. Mėnulis poeziją skaito lunatikams, Tačiau net ir tie pasitraukia į pakraštį.   Visokio ilgumo pėdutės išdirgina. Stikliniam dangoraižy rašo ne Ibsenas. Modernų pasaulį iškraipančios šypsenos – Visai nesvarbu, kas ką prietemoj kirkina.   Išmėtyti žodžiai ridenas palaukėje, Pilki akmenukai įgauna spindėjimą, Garsų stebuklingą almėjimą. Vėl laivė poezijos jūroje plaukioja.   Nusivelka mantiją sunkią sakytojas, Ir tiesia jam ranką klausytojas.     ***   Diena rūke. Išnyko gatvės, upė. Ir medžiai krantuose keistai suklupo. Mieste paklydusi liūdna turistė Surado išeitį kavinėj „Kristė“.   O fotografas nesulaukia darbo. Kažkas iš mūsų tarpo Paprašo paveiksluoti sielas – Turėtume vaizdelį mielą.   Bet nuotraukoj tik baltas rūkas. Ir fotografas pasimetęs rūko – Diena tokia. Išnyko gatvės, upė. Net sielas miglomis apsupo!   Gal ir gerai. Neteks iš gėdos rausti, Save į aukso rėmelius įsprausti. Juk pamenam, kas atsitiko Grėjui, Kas jį užbūrė ir kerėjo.   Diena tokia. Ką padarysi. Vis tiek į vieną kamuoliuką viską riši.     ***   Ir aš suklydau. Skleidės baltos, rausvos rožės. Ir buvo man ranka pasiekiamas tas grožis. Plasnojant margu drugeliu – Grakščiai lig horizonto takeliu.   Ir sklido paukščių linksmos trelės, Kol lėkė į atvertą širdį strėlės. Man vėrėsi gelmė dangaus ir vandenų tylių. Ir tuo pačiu skambėjo žodžiai be prasmių gilių.   Ir aš suklydau. Smėlio laikrodis sudužęs Išbarstė šypsenas, juokus. Ir vėjas blaškėsi įtūžęs. Sakei, kad bus pavasaris, bet juk ruduo. Sakei, kad bus poetiška žiema... Bet juk ruduo.   Nutolstantys kely, nemojantys. Su debesiu sunkiu. Norėjau jį apeit lanku.     ***   Mūsų neims į kitą planetą. Neatitinkame reikalavimų, Nesumokėjome išpirkos. Mūsų žodžiai yra per daug sunkūs, Mintys per toli skriejančios, Žvilgsniai per daug skvarbūs. Mes vis dar tebetikime meile, Kad anapus horizonto yra tiesa, Kad galima neištepti sąžinės suodžiais, Ne viskas parduodama ir perkama. Ką su tokiais veiktų kitoje planetoje? Ir taip daug rūpesčių. Atmintis neištrinta, Vis dar sauganti klodų klodus. Prisiminimus apie ūksmingą mišką, Šaltinio vandenį, Žydinčias pievas, Jaukias miesto aikštes, Kur niekas nelaukia karaliaus Su septyniomis karūnomis Ir virtine robotukų. Esame šio amžiaus mamutai. Pilka minia drausmingai Mojuoja spalvotomis vėliavėlėmis Ir siunčia mums išmoktus bučinius.     ***   Aš pajutau jį savo oda – nebuvo bučinys Ar vėjo dvelksmas ir nealsavo nei šalčiu, Nei ugnimi. Ir man atrodė, kad jis niekas, Įvardytas tiksėjimu geltono ciferblato, Kruopelėm smėlio iš stiklinių kolbų, Tamsa ir auštančia diena, tyla ir klegesiu.   Aš pajutau jį savo oda, kai vėrėsi šventyklos durys Tuščiam ir apleistam  mieste su freskomis ano, Jau buvusio pasaulio, kur ateitis nebenušvis, Net išgalvotoj knygoj viešpataus mirtis.   Maža mergaitė su gėlėm ir šuniuku – Vaikystės sargu – be priežasties pravirks, Žiūrėdama į dangų, kur debesys nuo jūros plauks Baltais lengvais pūkais. Ir praradimų ženklas bus išdegintas širdy, Bet jai sakysi, kad gražiausios dienos prieš akis, Ir šypsena pražys veide, Ir melas nenudegins skruostų.   Aš pajutau jį savo oda, kai glaudeis, Tarei žodžius, bet jie skambėjo tarsi ledas. Ir tolstantys keliu nuėjo tyloje. Po vieną. Ne po du. Įrėmintas būtasis laikas.     ***   Atsarginis kareivėlis atsarginiame kare Šaltą žiemą pūgoje Glaudžiasi prie laiško mylimosios. Kitame laike Žydi gėlės, upės teka Ir viltis gyva. Atsarginis kareivėlis atsarginame kare.   Atsarginis kareivėlis tikrame kare. Sidabrinėm kulkom lyja, Kol pataiko į mane. Atsarginis kareivėlis Deda galvą už tėvynę Tikrame kare.   Tuščias laukas, tuščias miestas, Upės, stingstančios į ledą, Šaltą žiemą pūgoje. Alavinis kareivėlis Alaviniame karste.     ***   Nueinančiam sudie. Ir rudeniui. Ir tau. Išbarstė lapkritis lapus. Kas kris? Dangus Priglunda per arti - esi jungtis, lietau. Nebeskubam. Namo - palaukėmis, lanku.   Kas bus skaudžiau, giliau Nei buvom mes? Turbūt visi sakys Apie save tą patį, ką ir tu: kilau, Suklydau, gyvenau. Kas dar laikys   Šiame laike? Gal žodis, gal šviesa, Atsklidusi iš tolių, pasiklydęs bučinys? Gal vėjo šuoras ir vėsa? Gal rūkuose išniręs traukinys?..   Turbūt nebesvarbu – Ir amžina, ir taip trapu.     ***   Sniegas ant slyvos Ir vyšnios žiedų. Medžių graviūros, Įsirėžusios atmintin. Sena moteris su nešuliu. Iš paskos kačiukas ir šuo. Šimtmečiais nuo manęs Nutolęs laikas. Mieste, Kuriame dabar gyvenu, Yra tas pats sniegas, Kurį piešė japonų dailininkas.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama