Gliuknamis. REMAS Ištrauka iš rašomo romano „Potvynis BOHEMOJE“

Gliuknamis. REMAS Ištrauka iš rašomo romano „Potvynis BOHEMOJE“ Sondra SIMANA   Sėdžiu ant laiptų. Kobo Abė išėjo parnešti batono. Laukiu ir priekabiauju prie turėklų. Nutrinti iki blizgesio. Iki rudo š. Bet šiame laiptų paveiksle man reikalinga tauri spalva, tarpinė tarp aukso ir kraujo. Kai atsidarau lauko duris, jei būnu vienas, trumpam sulaikau kvėpavimą. Mane ištinka pati skurdžiausia ir pati turtingiausia laiptinė Klaipėdoje. Medinės, išsiklaipę laiptų pakopos  išsivynioja aukštyn lyg kilimas, nuaustas iš smulkių kasdienių žingsnių, lukterėjimų, abejonių ir skubos, šokčiojimų, paslydimų, nikstelėjimų ir visos tos painios, neišsakomos žodžiais ekvilibristikos, kurią išbando žmonės, kildami ir leisdamiesi laiptais. Aštuonios laiptų pakopos atveda į nedidelę aikštelę, iš kurios prasideda atsišakojimas. Eisi kairėn, sutiksi raudonkepuraitę vardu Milė, du jos draugus – Kobo Abę ir Remą, o jei pasiseks, po šaknų ir šakų krūva atrasi cigariuką čiulpiantį Šamaną. Eisi dešinėn, pakliūsi į paukštyną. Čia gyvena besparniai dizaineriai, dailininkai ir tranzitu iš Vilniaus ar Šiaulių pravažiuojantys skiauterėtieji pankai. Ten, kur šakojasi laiptai į kairę ir dešinę, yra nedidelė aikštelė. Vakarais ji pavirsta sakykla, iš kurios Šamanas skelbia gliukų evangeliją susirinkusiems eilinę dieną į eilinį vakarėlį. O tuomet jau visi sulenda į pirmame aukšte užveistą Raugintų agurkų šiltnamį – Šamano teatrą ir gliukina kas ką nori ir kas ką turi. Į Gliuknamį su Kobo Abe užsukome prieš pusmetį. Pasižvalgyti, kaip atrodo naujieji Šamano namai. Pakvietė, užeikit, aprodysiu, valdžia neturėjo kur dingti, turėjo duoti man tą namą, kuriamės po truputį, gal ir jūs? Man patiko ir mes pasilikome. Namai man visada buvo labiau filosofinė problema, o ne stogas virš galvos. Kaip kodėl iš kur, visi tie klausimai, man jie neegzistuoja, sakau žurnalistei, kai ji klausinėja apie gyvenimą Gliuknamyje. Miela mergaitė. Norėčiau prisiglausti prie jos skruosto šeriais. Esu šuo. Mosuoju ausimis ir uodega. Dar  kartais apsimetu senu kareiviu, kuris kišenėje turi stebuklingą skeltuvą, pameni pasaką, kareivis įskelia ugnį ir išsikviečia vieną iš savo tarnų – mažą, vidutinį arba didelį šunį. Priklauso nuo to, kokio dydžio nerimas tuo metu jo galvoje. Jei nerimas labai didelis, kareivis išsikviečia visus tris šunis ir jie drauge geria degtinę. Nuožmiai, kaip apkasuose. Mergaite, kareivis ir jo šunys yra mano vidiniai demonai, girdėjai apie tokius, tai jie drauge su manimi gyvena Gliuknamyje ir naudojasi Raugintų agurkų stoties piliečio pasą turinčiojo privilegijomis. Jau kuris laikas esu su Kobo Abe. Šamanas pasakė, lipkit į viršų, welcome, gyvenkite, prasišluokite, atsineškite stalą, čiužinį, kėdė yra, net langai su stiklais, ne taip kaip paukštyne. Šamanas teisus, beveik idealus, nieko nekainuojantis gyvenimas. Kartu ir teatrą prižvelgsite, kai manęs nebus. Jis apie viską pagalvoja. Tik atrodo ir kalba kaip keistuolis, bet jo protas – aštrus skalpelis. Pasakoja apie peles, ryjančias karūnuotas galvas, saugumiečius su rožių puokštėmis pažastyse, nagrinėja kai kurių veikėjų potraukį vokiškam paveldui, kurio apstu pelėsiais pradvisusiame Gliuknamyje. Taip, yra kelios aukštos krosnys su glazūruotais kokliais ir masyvūs ketaus radiatoriai, dėl kurių seilę varvina ne vienas čia užsukantis vokiško skonio adeptas. Bet mus saugo spauda – laikraštis „Mažoji Lietuva“. Gal norėtų saugoti ir Didžioji Lietuva, bet Šamanas pirmenybę teikia mažutėliams. Spauda dabar yra dievas numeris vienas. Užtenka kelių sakinių laikraštyje ir visi žino, iš kur vėjas pučia ir kam reikia duoti į galvą arba į kišenę.   Lauko durys prasiveria, pasirodo giedras Kobo Abės veidas. Rankose batonas ir butelis vermuto. Nors įsivaizduoju, kad jo rankose glėbys ramunių. Aptinka mane sėdintį koridoriuje ant laiptų. Prisėda šalia. Paduodu suktinuką. Pakaitomis rūkome. Nenorime lipti į savo kambarį. Kvaila, bet bijome. Praėjusią savaitę naktį kažkas daužė į duris. Milė atidarė, o ten tuščia. Sėdim trise, skaitom, tyliai kalbamės, dega žvakė, vėl smūgiai. Galvojom, kad Šamanas juokauja, gąsdina. Nusileidžiame  į apačią – tuščia, teatro kambaryje irgi nieko nėra, Šamanas išėjęs pas šeimą. Elektra dingus, blūdinėjame su žvakėmis. Kai valdžia į namą įleido menininkus, pirmame aukšte dar gyveno žmonės. Šeimą greitai iškraustė, o Aleksėjus dar kurį laiką pagyveno. Jis buvo prasitaręs, kad naktimis irgi kartais girdi bildesį viršuje. Pradėjau aiškintis, kas šiame name buvo anksčiau.   Romas dirba miesto archyve, paprašiau, kad surastų namo bylą. Pasirodo, iki Pirmojo pasaulinio karo šiame name veikė pirmoji lietuviška mokykla, prieš Antrąjį pasaulinį buvo siuvykla, o sovietmečiu valdžia apgyvendino žmones, suvažiavusius iš Rusijos.  Aleksėjus su motina atvažiavo tuoj po karo, gavo nedidelį kambarį, eidavo valyti miestą nuo griuvėsių. Pasakojo, kad kartą po stipraus lietaus kieme iš po žemių išlindo medinės dėžės kraštas. Kaimynai subėgo ir atkasė. Rado apipelijusių medžiagų ritimus, plono stiklo spalvotus eglutės žaisliukus ir pora porceliano servizų. Kaimynai išsidalijo kas ką. Aleksėjaus motina ilgai gėrė arbatą iš vokiško porceliano puodelio, jis buvo išpieštas rožėmis. Kai Aleksėjui netyčia iš rankų iškrito puodelis ir sudužo, motina su juo nekalbėjo savaitę. Net valgyti nedavė. Motinai tai buvo gražaus gyvenimo pabaiga. Aleksėjus prisiminė, kaip pirmame aukšte apsigyveno jūreivis su beždžione. Prie jų namo pradėjo būriuotis žmonės, nes beždžionė atsistodavo ant palangės ir kraipydavo galvą, kasydavosi užpakalį, dingdavo ir vėl pasirodydavo, leisdama čaižius garsus. Kai jūreivis būdavo jūroje, Aleksėjus prižiūrėdavo beždžionę, pamaitindavo, pakalbindavo, jiedu dviese pažiūrėdavo televizorių. Aleksėjaus akyse pasirodė ašara, prisiminus beždžionę, kaip ji karstydavosi palubėmis ir vis nuplėšdavo užuolaidas, kuriomis vyras dangstė langus, kad vaikai neerzintų gyvūnėlio. Vieną rytą į jų namą atėjo keistas žmogus. Aukštas, liesas, juodai apsirengęs, su skrybėle, atrodė kaip kontūzytas, iš karo sugrįžęs zombis. Tas vyras pasakė, kad kaimynas jūreivis mirė jūroje nuo ligos ir jam reikia įeiti į jo butą. Aleksėjus zombį įleido ir daugiau beždžionės nebematė. Dar paklausiau Aleksėjaus, gal kas nusižudė šiame name, bet jis neprisiminė tokio atvejo.   Milė puse lūpų prasitarė, kad vakar apie dvyliktą nakties, tuo metu Gliuknamyje mūsų nebuvo, ji su Šamanu teatro patalpoje dažė sieną. Viršuje pasigirdo žingsniai. Šamanas pasiėmė kirvį, Milė sceninį prožektorių ir jiedu tyliai laiptais užslinko į viršų. Apšvietė visus antro aukšto kampus. Nieko. Milei gerai, ji neturi baimės jausmo. Kaip ir Šamanas. O aš bijau antgamtinių reiškinių. Kobo Abė neišsiduoda, gal irgi bijo, bet bando paaiškinti logiškai. Sako, kad seni namai sukauptą informaciją skleidžia tam tikro dažnio bangomis, o mes, menininkai, ją nuskaitome. Tai iš tikrųjų ne bildesys, o informacinis triukšmas, kurį pagauna subtilesnę jautrumo sistemą turintys žmonės. Kobo Abė pasiūlė man parašyti pjesę apie savo baimę, jis pastatytų žanrinę siaubo operą. Galvoju, ar sugebėčiau. Nepasitikiu savimi. Milė ir Šamanas šiuo metu dirba prie naujo spektaklio. Stato prancūzo „Kambarines“ neprancūziškai. Bus Milės baigiamasis menų darbas. Mane pakvietė ponios vaidmeniui. Tau reiks tik retkarčiais pereiti sceną įstrižai. Atsisakiau. Po pietų pasirodys Ita. Ji neseniai pradėjo dirbti su Šamanu. Iškart man patiko. Visu kūnu ištikima tam, ką tuo metu daro. Šamano kopija moters kūne. Tai ji ir bus ponia. Kartais Ita ateina su savo drauge Žibute iš Pedagoginio. Žibutę nervina mūsų „švara“. Ji pradeda mėtyti juokelius, sako, dulkės ir tarakonai, pelėsiai ir skylės, buteliai ir žolė, o parūkyti pati nenori, gyvena asketiškai, vaikšto į bažnyčią, jos draugai krikščionys. Galėčiau ir aš. Meluoju. Nenoriu bažnyčios. Dievas yra. Žinau. Jo egzistavimas akivaizdus. Man nereikia jo ieškoti. Jis sėdi ant mano kairiojo peties. Jis – paukštis. Aš – sušiktas pavargęs kareivis su trimis šunimis galvoje. Taip man ir reikia. Bet skeltuvą turiu, jei ką, panaudosiu. Sudegsiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neatmins...   Dar kelias minutes pasėdėję ant laiptų su smilkstančiu tarp pirštų suktinuku, išeiname į  gatvę. Man reikia susirasti Glesumą, verčiu Džermušo tekstą, nežinau, kaip tiksliau pasakyti sunkiai išverčiamus dalykėlius. O Glesumas turi šeštą kalbos jausmą. Pravažiuoja voronokas. Įtraukiu galvą į pečius. Iš įpročio. Kobo Abė suspaudžia mano ranką. Aš atsakau tuo pačiu. Janonio gatvės skverelyje lyg susitarę stabtelime prie didelės sniego pusnies, apneštos purvo voratinkliu, ant jos viršaus guli storas, beveik trijų metrų ilgio vamzdis. Abu pribėgame, stveriame vienas vieną galą, kitas kitą ir pradedame ūbauti. Aš deklamuoju Hamletą, Kobo Abė atlieka Marijos Stiuart priešmirtinį monologą, dūsaujame, gargaliuojame, švilpiame, šūkčiojame į vamzdį. Aplinkui tuščia. Mėmelio Tvin Pyksas kietai įmigęs. Velnias, ir šį vakarą praleidau agento Kuperio pasirodymą. Per nespalvotą „Šilelį“ jis atrodo įspūdingai. Linčas yra dievas. Prie mūsų sustoja voronokas. Kas jums, vyrai, klausia, ko rėkaujate, žmonės miega. Nieko, pareigūne, grįžom iš jūros, bandom prisijaukinti žemę, meluojame tarsi hamletai. Sugrįžusiems į krantą jūreiviams mūsų miestelyje jūra iki kelių. Policininkai atiduoda pagarbą ir nudarda Janonio gatvės akmenimis.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama