Kūną dekonstruojanti Ramintos Stasaitytės-Račkauskienės tapyba

Projekte „Monstrare“ ji analizuoja kūniškumą trimis pjūviais: nuo visiems atpažįstamos išorės iki nematomų, beveik spekuliatyvių struktūrų. Šiame pokalbyje menininkė pasakoja apie raudonos spalvos kaip emocinio kodo reikšmę, ankstyvą susidomėjimą anatomija, gotikinės literatūros įtaką ir kūrybos procesą, kuriame susilieja tapyba, skaitmena ir vaizduotės fragmentai.

– Raudonos, juodos ir baltos dominavimas kūryboje – ar tai sąmoningas ikonografinis kodas? Ką jums asmeniškai simbolizuoja būtent raudona spalva?

– Dabar šių spalvų pasirinkimas jau yra sąmoningas ir apgalvotas, tačiau anksčiau jos buvo įtraukiamos labiau intuityviai. Juoda ir balta padėdavo kurti kontrastą, o raudona tapo pagrindine emocijos skleidėja. Ja galėjau išreikšti ambivalentišką santykį su savimi ir aplinka – vienu metu talpinti tiek skausmą, tiek meilę, agresiją ir švelnumą. Ilgainiui ši spalva išaugo į savarankišką simbolį, glaudžiai susijusį su kūniškumu, vidinėmis būsenomis ir gotikinės estetikos įtaka. Raudona man leidžia kalbėti apie intensyvias, dažnai prieštaringas patirtis.

– Paveiksluose – ryškus anatominis motyvas. Kas paskatino kūryboje susitelkti į audinius, vidinius kūno sluoksnius?

– Šis interesas susiformavo gana anksti. Nuo vaikystės jaučiau neįprastą smalsumą kūnui, jo sandarai, net žaizdoms. Didelę įtaką padarė ir mamos profesija – ji dirba radiologe, todėl nuolat matydavau įvairius tyrimus, kūno vaizdus, girdėdavau paaiškinimus. Tai leido kūną suvokti ne kaip kažką bauginančio, o kaip sudėtingą, įdomią struktūrą. Ilgainiui išorės ir vidaus skirtis man prarado ribas – abu sluoksniai tapo vienodai svarbūs ir estetiškai paveikūs. Būtent todėl kūryboje natūraliai atsirado noras gilintis į vidinius audinius, sluoksnius, parodyti kūną ne tik kaip paviršių, bet kaip visumą.

– Kūną tapyboje suskirstėte į sluoksnius. Kaip vystėte šią sistemą?

– Pati sluoksnių sistema man nėra tikslas savaime – ji veikiau veikia kaip struktūrinis karkasas, leidžiantis išlaikyti nuoseklumą kūryboje. Svarbiausia man buvo atskleisti kūną kaip kompleksinę visumą, todėl natūraliai atsirado poreikis jį analizuoti skirtingais lygmenimis. Išorė, vidus ir nematomas sluoksnis padeda kalbėti ne tik apie fizinę sandarą, bet ir apie tai, kas tiesiogiai nematoma – emocijas, būsenas, vidinę įtampą. Taip kūnas tampa ne tik anatominiu objektu, bet ir tam tikra metafora, leidžiančia jungti materialų ir nematerialų patyrimą.

– Kaip atrodo Jūsų kūrybos procesas? Piešiate eskizus, o gal idėjas iškart perkeliate į drobę? Kaip ilgai paveikslus nešiojatės galvoje, prieš pradėdama tapyti?

– Kūrybos procesas nevienodas – jis kinta priklausomai nuo idėjos. Kartais pradedu nuo eskizų, kartais iškart imuosi drobės. Neretai idėjos ilgai bręsta galvoje kaip nuojauta, emocija ar vizualus fragmentas, kuris tik vėliau įgauna konkretesnę formą. Būna ir taip, kad kompozicijos atsiranda sapnuose ar vaizduotėje, ir tuomet norisi jas kuo tiksliau perkelti į kūrinį.

Svarbi proceso dalis – skaitmeninės priemonės. Jose kuriu kompozicijų variacijas, eksperimentuoju su vaizdais, naudoju anatomijos šaltinius, fotografines manipuliacijas. Tai leidžia atsitraukti nuo tradicinės tapybos ir pažvelgti į kūrinį iš šalies, išbandyti skirtingas struktūras dar prieš jas realizuojant. Skaitmena tampa tarpine erdve tarp idėjos ir galutinio tapybinio sprendimo.

Gotikinė estetika leidžia derinti konkretumą su abstrakcija, kūniškumą su fantastiškumu. 

– Kada supratote, kad norite užsiimti būtent tapyba? Kodėl ji jums artimesnė, palyginti su kitomis sritimis?

– Aiškesnis pasirinkimas išryškėjo po pirmųjų restauracijos programos studijų kurso. Tuomet supratau, kad mane labiau traukia ne išsaugoti esamus kūrinius, o kurti savą viziją. Tapyba pasirodė kaip terpė, suteikianti daugiausia laisvės, – tiek technine, tiek idėjine prasme.

Ši medija leidžia nuolat eksperimentuoti: keisti paviršių, potėpį, medžiagas. Kurį laiką dirbau su aerozoliniais dažais, siekdama išgauti lygesnį, beveik skaitmeninį efektą. Vėliau, gilindamasi į anatomiją, vis labiau atsigręžiau į aliejinę tapybą, nes ji leidžia kurti tankesnę, kūniškesnę faktūrą, perteikti drėgmės, organiškumo pojūtį. Kartais papildomai naudoju lakus ar kitas priemones, kurios dar labiau sustiprina šį įspūdį.

– Prieš kurį laiką Vilniuje buvo eksponuojama Jūsų asmeninė paroda „Monstrare“. Kaip parodą, Jūsų akimis, vertino lankytojai? Galbūt sulaukėte netikėtų, nustebinusių įžvalgų?

– Lankytojų reakcijos mane maloniai nustebino. Prieš parodą turėjau abejonių, ar tokia tematika nebus pernelyg atstumianti, tačiau nutiko priešingai – daug žmonių įsitraukė, skyrė laiko darbams, reagavo jautriai. Kai kurie net minėjo, kad parodoje jautėsi jaukiai, o tai, turint omenyje vaizduojamą tematiką, pasirodė netikėta.

Ypač įsiminė situacija, kai parodoje apsilankė šeima su maža mergaite. Prie vieno kūrinio tėvai jai aiškino, kaip veikia širdis. Toks momentas parodė, kad anatomija gali būti ne tik estetiškai priimama, bet ir tapti pokalbio, pažinimo pradžia. Tai man tapo svarbiu patvirtinimu, kad kūriniai gali veikti ne tik vizualiai, bet ir edukaciškai.

– Domitės gotikine literatūra. Kaip pamėgti romanai „Drakula“, „Carmilla“ ir „Frankenšteinas“ paveikė Jūsų vaizduotę?

– Gotikinėje literatūroje mane labiausiai traukia ne konkretus siaubo vaizdavimas, o jo neapibrėžtumas. Dažnai siaubas ten aprašomas kaip „kažkas nenusakomo“, paliekant erdvės skaitytojo vaizduotei. Šis neapibrėžtumas kuria stiprią atmosferą, kurią kiekvienas užpildo savaip.

Tapyboje siekiu perteikti panašų principą – ne tiek tiesioginį vaizdą, kiek nuotaiką, būseną. Gotikinė estetika leidžia derinti konkretumą su abstrakcija, kūniškumą su fantastiškumu. Tai suteikia galimybę kurti daugiasluoksnius vaizdus, kuriuose svarbus ne tik pats objektas, bet ir jį lydintis emocinis laukas.

– Kur šiuo metu gyvenime esate kūrybiškai – ilsitės po parodos, kuriate naujus darbus, o gal fokusuojatės į kitas savo veiklas? Kas laukia netolimoje ateityje?

– Šiuo metu kūrybinis tempas yra kiek sulėtėjęs, tačiau procesas nenutrūkęs. Daugiau dėmesio skiriu idėjoms fiksuoti, piešti, o tai leidžia atsitraukti nuo intensyvaus tapybinio darbo. Pastaruoju metu eksperimentuoju su piešimo sidabru technika, kuri reikalauja didelio tikslumo ir specifinio pasiruošimo. Tai atveria naujų galimybių ir, tikėtina, ateityje gali peraugti į atskirą kūrybos kryptį.

Svarbi mano veiklos dalis yra ir darbas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur dirbu edukatore. Ši patirtis taip pat veikia kūrybą – nuolatinis kontaktas su menu, žiūrovais, edukacinėmis praktikomis praplečia požiūrį ir kartu kelia iššūkį derinti skirtingas veiklas. Artimiausiu metu planuoju tęsti eksperimentus, gilinti piešimo praktiką ir pamažu grįžti prie tapybos su naujomis idėjomis.

Autorius: Gabija Chomskytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama