Tapyti paveikslus ne parodų salėms, o virtuvei – kad tiktų prie garuojančios bulvienės

Vis dėlto sugauti G. Latako mintis ir jas sudėti į įprastą interviu formatą būtų neįdomu. Įdomu sekti istorijomis, kurias menininkas pasakoja tapybos paveiksluose, mažosios plastikos kūriniuose, poezijoje. Todėl ir mūsų pokalbis – su poezija ir trupučiu ironijos tarp eilučių.

Telšiai – Kaunas

„Gimėte Telšiuose – Žemaitijos širdyje...“ Nuo savęs niekur nepabėgsi ir niekur bėgti nenoriu. Mano šaknys tvirtos. Laikausi jų, jos mano atrama. Esu šimtaprocentinis žemaitis, nors jau kiek daugiau nei pusę gyvenimo gyvenu Kaune. Su žmona žemaitišku žodeliu persimetame.

„Gyvendamas Kaune...“ Gal labiau suprantu savo identitetą. Kad esu trupinėlį kitoks, kitagentis (juokiasi – aut. past.). Pirmąsias studijas baigiau Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje. Po jų trejus metus dirbau pedagoginį darbą. Kai su žmona nusprendėme, kad kuriame savo gyvenimą drauge, atvykome į Kauną, nes ji čia studijavo mediciną. Tai tokios priešistorės.

„Kaunas...“ Manęs rankas išskėtęs nelaukė. Gyvendamas Telšiuose turėjau tris darbus, o Kaune pirmus metus buvau kaip ir nereikalingas, nes be aukštojo mokslo diplomo. Likimas vedžiojo savo keliais toliau – sutikau bičiulį, bendramokslį iš Telšių laikų Darių Rakauską, su kuriuo nusprendėme drauge stoti mokytis tapybos paslapčių tuomečiame Kauno dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas – aut. past.).

Žvejo būsena

„Vis dėlto poezija Jus buvo pasirinkusi anksčiau nei tapyba...“ Baigiamosiose mokyklos klasėse susižavėjau rašytoju Oskaru Milašiumi. Vertėjo Valdo V. Petrausko prozinis vertimas mane pakerėjo. O kur dar „Hiperbolės“ dainos... Taip nejučiomis ir pradėjau domėtis poezija.

„Rašyti Jus paskatino labai svarbūs įvykiai...“ Tuomet buvau šaukiamojo amžiaus jaunuolis, nerimavau, kad galiu būti išvežtas į gūdžiąją Rusijos gilumą. Buvome pirmoji dvyliktokų laida laisvoje Lietuvoje. O įstojus studijuoti ir besibaigiant pirmajai sesijai – Sausio 13-osios įvykiai. Taip jau sutapo, kad tą sausį ir pradėjau rašyti. Taip išeitų, kad sistemai priešinausi tekstais.

„Tekstams gimti reikia sudėtingų sąlygų...“ Norint ką užrašyti, reikia nuolat būti atviromis ausimis. Būti žvejo būsenos. Įsivaizduokite: sėdi prie ežero su meškere ir nežinai, kas užkibs, ką ištrauksi iš kito, gretutinio, pasaulio, nes vanduo drumstas, nieko nesimato. Mano ausys gaudo žodžius ir frazes. Kai tik sugauna – užrašau, kad nepamirščiau.

„Kūryba ne visada ėjosi lengvai...“ Reikėjo paprakaituoti, kad ką nors pasiekčiau. Gerai, kad sutikau mokytojų, kurie konstruktyviai išsakydavo savo nuomonę. Tačiau svarbu ir mokėti priimti. Aš mokėdavau įsiklausyti. Nebuvau užrietęs nosies. Moksluose taip pat labai niekas negirdavo, neglostė, todėl ką jau uždirbau, tai uždirbau savo užsispyrimu.

Pasakoti istorijas

„Tačiau norėjote ne tik dirbti, bet ir pasakoti istorijas...“ Nuo vaikystės man patiko Alexandre’o Dumas, Thomo Meyne’o Reido, Walterio Scotto romanai. Žavėjo, kaip tekstu gebama rekonstruoti vaizdinį. Ir literatūrinį motyvą galima išversti į vizualinę kalbą – pasakoti paveiksle, interpretuoti naujaip.

„Turite ne vieną mėgstamą savo istoriją...“ Mano dėstytojas buvo Zenonas Varnauskas, kurio darbuose vyravo tik du motyvai: motina su vaiku ir tėviškės peizažas. Įsivaizduokite – tik dviem motyvais užsiganėdino per visą amželį! Ir nieko. Aš taip pat mėgstu grįžti prie jau pamėgtų temų: šv. Pranciškaus, šv. Jurgio ar Rafaelio „Riterio sapno“. Arba štai „Kalviukai“ – miniatiūra, kurioje kompozicijos šonuose pavaizduoti kalviai, kalantys geležį, o per vidurį – muzikantas su gitara. Jis užduoda ritmą, jis čia svarbiausias, nes kalti geležį juk reikia ritmiškai. Taigi, kartais meno žmogus tampa centrine figūra ne tik teatro scenoje ar bažnyčioje, bet netgi prie dumplių ir priekalo.

Gyvenimiška filosofija

„Menininko ir amatininko tema Jums taip pat yra svarbi...“ Nes vis pergalvoju, ar tikrai meno žmogus yra reikalingas savo aplinkai? Atrodo, kad reikalingi tik darbininkai, o menininkams svajotojams tenka vis iš naujo įrodyti savo reikalingumą.

„Tokias sudėtingas temas kūryboje perteikiate pozityviai...“ Tokia jau mano gyvenimo filosofija. Mano aplinka buvo proletariška: mama,  baigusi tris klases, ištremta į Sibirą, tėtis anksti neteko savo tėvo ir jam teko būti šeimos ramsčiu. Todėl tėvai man ir broliui sakydavo, kad stengtumės baigti mokslus, kad nebūtume pastumdėliais. Tai išmokė atsakomybės. Negaliu sau leisti būti tik menininku. Turiu būti naudingas aplinkai. Todėl niša, kurią užimu – pedagogika, yra kompromisas: laisvomis nuo darbo valandomis esu menininkas, o dirbdamas mokytoju socializuojuosi.

Pasaka – sielos buveinė

„Kaip minėjote, laisvu laiku tapote, iliustruojate, kuriate mažąją plastiką, rašote eiles – visa tai telpa vienoje dirbtuvių erdvėje...“ Kurioje vyrauja meniška netvarka. Kartais reikia valios ir pastangų, kad apsivalyčiau, nes tų daiktelių prisikaupia visokių: surūdijusių geležėlių, kurios šalia sidabro ar bronzos sužimba jau visai kitaip, visokių panaudotų daiktų, nes man labai įdomus daikto, kuris jau atgyveno, prikėlimas antram gyvenimui. Visgi naujus daiktus kurti paprasčiau. Toks daiktas savaime yra estetiškas ir nekelia papildomų klausimų žiūrovui.

„Laviruoti tarp skirtingų kūrybos sričių Jus skatina...“ Nepastovumas. Esu gimęs po Dvynių ženklu. Kai pabosta viena veikla, griebiuosi kitos. Kas dabar pasakys, ar esu geresnis kaip mokytojas, ar kaip tapytojas, o gal kaip poetas? Kas žino. Tik Ponas Dievas Ten pasakys.

„Vis dėlto žmogus nori, kad po jo kaas nors liktų...“ Todėl ir sveika užsiimti kūryba. Atsitraukti į gretutinę erdvę, pabėgti į savo pasaką, savo pasaulėlį. Tai dovana. Kaip poetas Henrikas Radauskas sakė: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.“ Pasaka gali būti sąmoningai pasirinkta sielos buveinė.

Dramblys ir pelės

„Už gebėjimą sąmoningai atsitraukti į, kaip įvardijate, savo pasaką, savo sielos buveinę, esate svariai įvertintas: šiemet Jums įteikta Maironio premija, taip pat Vieno lito literatūrinė premija, esate ir Jotvingių premijos, daugelio kitų premijų laureatas...“ Reikia priimti apdovanojimus blaivia galva, su distancija, neužriesti nosies, suvokiant, kad tai tik akimirkos dovana. Tačiau priimti apdovanojimus ir jais džiaugtis irgi reikia mokytis, nes sakyti, kad esi nevertas, – tai ta pati puikybė, tik apversta atbulai. Tenka mokytis įsileisti šventę į savo širdį. Kuriančiam žmogui lengva pavirsti drambliu, kuris pagimdė pelę, supraskim – didelis menininkas, o sukūrė visišką nieką.

Kurti priešokiais

„Jums nėra ko nerimauti. Genijumi nesijaučiate, šventu ritualu kūrybos nelaikote...“ Man įtakos padarė rašytojas ir tapytojas Leonardas Gutauskas. Jis sakė, kad baigęs mokslus turėjo viską pamiršti ir pradėti iš naujo. Tokia pozicija yra gera. Kiekvieną sykį, kai pradedu naują kūrinį, man iš tiesų atrodo, kad nieko nemoku. Paveikslai man – kaip dienoraštis. Tik kiek nepatogesnis dienoraštis, nes užima daugiau vietos nei popieriaus lapeliai.

„Vis dėlto kartais pavargstate nuo spalvų, metalo dulkių, žodžių...“ Ir tam žvejui reikia pailsėti. Apie kūrybą nuolatos negalvoju. Nesuteikiu sau prabangos vien tik ja užsiimti. Toks jau mano darbo metodas – kurti priešokiais. Verdant bulvienę. Tarkim, su artišokais... Artišokai priešokiais iš arti sušoka sriubon, kurios garai baisiai jau tinka prie mano paveikslų...

Autorius: Ainė Jacytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama