Audrius Bloškys - kodėl Lietuvai vis dar reikia kaminkrėčių

Suodinos rankos, veidas, apranga – tartum žemės ir ugnies ženklai. Lipimas į aukštį, kur vėjas plaiksto mintis, o stogo šlaitai slidūs nuo samanų, lietaus ir laiko. Kartais – netikėta kova su širšėmis, įsikūrusiomis kamine, arba kuosomis, iš šakelių susukusiomis lizdą ten, kur turėtų prasiveržti dūmai. Ir visgi – virš stogų atsiveriantis miestelio peizažas saulėlydyje, į kurį pažvelgęs kaminkrėtys sustingsta bent akimirkai – tarsi Dievo dovana už kasdienį pavojų.

Kaminkrėčių Lietuvoje telikę vos kelios dešimtys. Jie – paskutiniai tokios profesijos mohikanai. Jaunimas neskuba rinktis šio darbo – suodžiai nepatrauklūs, aukštis gąsdina, o ir prestižas... šiais laikais matuojamas kitaip. Bet tie, kurie dar lipa ant stogų su šepečiu rankose, saugo ne tik kaminus – jie saugo namų jaukumą, šilumą ir sielos ramybę.

Audrius Bloškys – vienas iš vos trijų sertifikuotų tautinio paveldo kaminkrėčių Lietuvoje. Jo profesija –vertybinis pasirinkimas, įsišaknijęs tarp dūmų, senų kaminų plytų ir aukštų viršukalnių. Jo istorija – tai kelionė nuo Palangos stogų iki 7000 metrų kalnų, nuo pirmojo šepečio iki kruopščiai sumūrytų dvarų krosnių.

„Esu Audrius Bloškys. Kaminkrėtys. Tautinio paveldo amato puoselėtojas,“ – prisistato vyras, pradėjęs šį kelią daugiau nei prieš 30 metų, kai pirmąkart Palangoje jam teko valyti namų valdybai priklausančius kaminus. Nuo to karto kaminkrėčio darbas tapo ne tik amatu, bet ir pašaukimu.

„Kadangi neturiu aukščio baimės, lipau kaip alpinistas,“– prisimena Audrius. Šis gebėjimas buvo paveldėtas – jo tėvas irgi buvo alpinistas. Pirmąsias žinias apie kaminkrėčio amatą jis gavo iš gaisrininkų draugijos, bet toliau mokėsi pats – iš knygų, interneto, seminarų. Tuo metu šis amatas dar nebuvo visiškai išnykęs. Senieji meistrai traukėsi, o jaunų – beveik nebuvo. A. Bloškys, turėjęs alpinisto įgūdžių, gebėjo dirbti aukštyje – tai tapo jo kelio pradžia.

Prieš tampant kaminkrėčiu, Audrius dešimt metų rimtai užsiėmė alpinizmu. Sovietmečiu dalyvavo alpinistų stovyklose Kaukaze, kopė vis sudėtingesnes viršūnes, kol gavo pirmą sportininko kategoriją. Tai suteikė jam galimybę kopti į 7 kilometrų aukščio viršūnes.

Didžiausias jo pasiekimas – 7105 metrų aukščio Korženiovos viršūnė, kurią užkopė kartu su garsiuoju Vladu Vitkausku, vėliau įkopusiu į Everestą. Korženiovos viršūnė yra trečias pagal aukštį kalnas Tadžikistane ir viena iš vadinamųjų „Sniego leopardų“ viršūnių, į kurias įkopus alpinistams Sovietų Sąjungoje būdavo suteikiamas prestižinis „Sniego leopardo“ titulas.

Vėliau sekė kiti iššūkiai: 2011 metais – Mont Blanc - aukščiausias kalnas Alpėse ir Vakarų Europoje, stūksantis prie Prancūzijos ir Italijos sienos.  2012-aisiais – Ararato kalnas - aukščiausias kalnas Turkijoje, esantis šalies rytuose, netoli sienos su Armėnija ir Iranu, Armėnijos kalnyne. 2013 metais – ekspedicija į Avicenos viršūnę (7134 m), kur dėl blogų oro sąlygų teko apsisukti 6800 metrų aukštyje.

„Alpinizmas man nebuvo svetimas – tėtis buvo alpinistas. Vaikystėje sekiau jo pėdomis. Kartu nelipdavome, bet įkvėpimas liko. Kalnai mane kvietė, ir dešimtmetį jie buvo mano gyvenimo dalis. Kiekvienas žingsnis aukštyn kalnuose – tai žingsnis į save. Ir tas pats su amatais – kuo giliau eini, tuo daugiau supranti.“

Tautinio paveldo puoselėtojas

Kaminkrėčio keliu jis ėjo vienas. Pradžioje – su ugniagesių pagalba gautais šepečiais, vėliau – knygos, internetas, seminarai. Daugiausia – praktika. Krosnių, židinių, dūmtakių montavimas, restauravimas, įvairių šildymo sistemų supratimas. Mūrijo krosnis, statė lauko duonkepius, jungė židinius su rekuperacinėmis sistemomis. Dirbo dvaruose, kultūros paveldo objektuose – visur, kur reikia tikslumo, kantrybės ir žinių.

„Amatas augo kartu su manimi. Iš kaminkrėčio tapau ir montuotoju, ir restauratoriumi, ir mūrininku. Visa tai natūraliai jungėsi į vieną visumą.“

Jo pažintis su krosnių meistrais dar labiau gilino žinias – senuosius šildymo principus, konstrukcijas, darbo kultūrą. Kai kurių jų tėvai taip pat buvo kaminkrėčiai – tradicijos perduodamos ne žodžiais, o rankomis. Šiandien Audrius – vienas iš trijų Lietuvoje oficialiai pripažintų tautinio paveldo kaminkrėčių.

„Šis statusas – ne garbė, o atsakomybė. Tai įpareigoja saugoti, perduoti ir tęsti šį seną amatą, kuris šiandien – tvarumo simbolis. Nes kaminkrėtys – tai ne tik kaminų valytojas. Tai žmogus, kuris žino, kaip veikia šiluma, kuris padeda žmonėms gyventi saugiai, švariai, atsakingai.“

Nors aktyvus alpinizmas jau liko praeityje, širdyje aukščiai niekur nedingo. „Dabar kopiu ne į kalnus, o po truputį – į žmonių pasitikėjimą. Į senąsias vertybes. Į gilų supratimą, kad amatas – tai daugiau nei darbas.“

Tautinio paveldo kaminkrėtys – ne skambus titulas. Tai žmogus, kuris savo darbais jungia praeitį su dabartimi, kuris laipiodamas stogais vis dar ieško viršūnių. Tik dabar jos – ne kalnuose, o žmonių širdyse, kurias įkvepia šiluma, pagarba tradicijoms ir ugnies saugojimo menas.

Šiandien senojo amato atstovas yra tikras šildymo sistemų specialistas. Jis montuoja krosneles, restauruoja kaminus, mūrija pečius, dirba kultūros paveldo objektuose, dvaruose ir piliakalniuose. Kiekvienas projektas – nauja patirtis, nauja žinių dozė. "Laikui bėgant susipažinau su žinomais krosnių meistrais, kurių tėvai buvo perdavę savo vaikams patirtį," – pasakoja Audrius. Jis mokėsi iš geriausių, gilinosi į krosnių šildymo sistemų veikimo principus, konstrukcijas.

Kaminkrėtys – tylusis tvarumo sargas

Tvarumas šiandien – ne tik mada ar skambus žodis. Tai – mūsų gyvenimo būdas, būtis, atsakomybė. Kalbėdami apie švaresnę aplinką ir sąmoningą pasirinkimą, dažnai pamirštame tuos, kurie tyliai saugo mūsų namų saugumą ir prisideda prie aplinkosaugos – kaminkrėčius. Atrodytų, senas, romantiškais mitais apipintas amatas, bet jo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje – kaip niekad svarbus.

Kol visuomenė diskutuoja apie žaliąją energetiką ir modernias technologijas, vienas iš seniausių amatų tyliai formuoja ateities tvarumo principus. Kaminkrėčiai, kurių profesija menkai populiari Lietuvoje, užsienio šalyse tampa tikrais ekologinio sąmoningumo ambasadoriais.

Specialistų teigimu, reguliarus kaminų valymas ne tik užtikrina saugumą, bet ir prisideda prie aplinkos apsaugos. Švarus kaminas veikia efektyviau – geriau sudega kuras, į orą išmetama mažiau kenksmingų dalelių. Energetinis efektyvumas didėja, o aplinkos tarša mažėja.

Kaminkrėčių darbas – ne tik kaminų šlavimas. Tai – žinios, konsultacijos, prevencija. Jie – tvarumo sergėtojai, galintys patarti, kaip saugiau ir efektyviau naudoti šildymo įrenginius, mažinti taršą ir prailginti įrangos tarnavimo laiką.

„Jeigu kiekvienas namų savininkas bent kartą per metus išsivalytų savo kaminą, turėtume švaresnę aplinką, saugesnius namus ir mažiau gaisrų. Švarus kaminas – tai efektyvesnis kuras, mažiau suodžių, mažiau kenksmingų dalelių ore. Degimas tampa pilnesnis, o tai reiškia – ir mažesnę taršą.“

Saugumas lieka vienu iš svarbiausių kaminkrėčių darbo aspektų. Kuo profesionaliau ir dažniau prižiūrimi šildymo įrenginiai, tuo mažiau kyla gaisrų pavojus. Reguliarus kaminų valymas ne tik apsaugo nuo nelaimių, bet ir pratęsia įrenginių tarnavimo laiką.

Vis dažniau kalbame apie namų šilumos efektyvumą, renovacijas. Tačiau kartu pamirštame vieną svarbiausių aspektų – ventiliaciją. Keičiami langai į sandarius, pastatai tampa „hermetiški“, tačiau be tinkamos ventiliacijos juose ima trūkti oro. Čia kaminkrėčiai taip pat gali padėti – įvertinti, ar ventiliacijos kanalai veikia, ar jie švarūs, ar reikalinga modernizacija.

Ypač tai aktualu senos statybos daugiabučiuose, kur natūrali ventiliacija dažnai yra vienintelė. O kai ji neveikia – kenčia gyventojų sveikata ir saugumas.

Kaminkrėčiai gali tapti modernizavimo patarėjais, padėdami žmonėms pereiti prie šiuolaikiškesnių šildymo sprendimų. Seni kietojo kuro įrenginiai gali būti pritaikyti naudoti biokurą ar granules, kurie yra žymiai efektyvesni ir mažiau teršia aplinką.

Pašnekovo teigimu, pastatų renovacijos metu kaminkrėčiai galėtų prisidėti prie ventiliacijos sistemų sprendimų. Daugelis gyventojų, pakeisdami medinius langus į plastikinius, pamiršo apie ventiliacijos problemas. Padidėjęs pastatų sandarumas reikalauja profesionalaus požiūrio į oro cirkuliaciją.

Užmirštas amatas: kaminkrėčiai, kurių Lietuvai vis dar reikia

Kaminkrėčio profesija – viena iš tų, kurios egzistuoja nuo seno, bet šiandien vis dažniau lieka nuošalyje. Kaimyninės šalys ją puoselėja, o Lietuvoje – ši sritis klimpsta į užmarštį. Kodėl taip nutiko? Ir ar dar įmanoma išsaugoti šį amatą gyvą?

„Tiesiog gėda. Važiuoju į konferenciją, kur susirenka šimtai kolegų iš visos Europos – latviai, estai, lenkai. O iš Lietuvos – vienas. Aš vienas“, – kalba pašnekovas, daugelį metų dirbantis kaminkrėčiu ir puikiai išmanantis šį amatą.

Lietuvoje šiuo metu vos keli sertifikuoti kaminkrėčiai. Nėra bendros duomenų bazės, sistemos, kurioje būtų registruojami valymai, būklės patikros. Kitaip nei Lenkijoje, kur kaminai privalomai valomi keturis kartus per metus, o duomenys apie jų būklę perduodami savivaldybėms. Ten sistema veikia: jei savininkas nesirūpina savo turtu – jam taikomos priemonės, netgi šildymo įrenginio uždarymas. Veikia atsakomybė.

„Tuo tarpu Lietuvoje dažnai viskas paliekama pačių gyventojų sąžinei. Būna, kad kaminkrėtys pats skambina savivaldybei, prašo atkreipti dėmesį į pavojingą kaminą, o po dviejų savaičių pamato – jis tiesiog aprištas virvėmis, kad nesubyrėtų. Tokie vaizdai verčia susimąstyti.“

Kaminkrėčiai šiandien – nebe tik simbolis su juoda kepure ir šepečiu. Jie gali ir turi būti pilnaverčiai tvarumo, saugumo, prevencijos specialistai. Jie gali dalyvauti renovacijos projektuose, prisidėti prie šiuolaikinių šildymo sprendimų diegimo, konsultuoti dėl oro cirkuliacijos, degimo efektyvumo, mažesnės taršos.

Tai – amatas, kuris, atrodo, priklauso praeičiai, bet iš tiesų yra būtinas mūsų ateičiai. Nes švarus kaminas – tai ne tik šiltas namas. Tai saugi, sveika ir tvari aplinka.

Nors kaminkrėčio darbas daugeliui atrodo egzotiškas, romantizuotas ar net senamadiškas, šios profesijos šaknys giliai įaugusios į Europos miestų istoriją. Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje kaminkrėčiai turi aiškias sistemas, veikiančias asociacijas, griežtą licencijavimo ir mokymų tvarką.

Lietuvoje – priešingai. Pasak pašnekovo, ilgą laiką pas mus nebuvo nei kultūrinio požiūrio, nei būtinybės šį amatą stiprinti.

„Dvaruose būdavo kaminkrėčiai – dvarininkai samdydavo žmones, kurie prižiūrėdavo dūmtraukius. Bet tai nebuvo sisteminga. Mūsų istorijoje šis amatas taip ir neišsišaknijo. Nebuvo nei pameistrystės grandinės, nei perduodamų tradicijų.“

Šiandien kaminkrėčių darbas ne mažiau svarbus nei anksčiau. Netinkamai prižiūrimi kaminai sukelia šimtus gaisrų, o jų priežastys – tiesiog neišvalytos dūmtraukio sienelės. Profesionalus kaminkrėtys išvalo kaminą, patikrina visą sistemą ir išduoda ataskaitą. Tačiau Lietuvoje vis dar dažnas gyventojas šį darbą atlieka pats – savarankiškai, dažnai neturėdamas jokių žinių.

„Dabar Lietuvoje nėra aiškios kontrolės sistemos. Europos direktyvas mes turime, bet kas tikrina, kas stebi jų įgyvendinimą? Daug kas – tik formalumai.“

Sertifikuotas tautinio paveldo meistras tiki, kad kaminkrėčio profesija dar gali atgimti. Bet tam reikia daugiau nei vieno žmogaus pastangų. Reikia sisteminių pokyčių – mokymo įstaigų, aiškių reikalavimų, finansavimo, paramos jaunimui. „Noriu, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau gaisrų. Kad žmonės gyventų saugiai. Išvalytas kaminas – tai saugūs namai. Ir ramybė. Tai nėra tik suodžiai ir dulkės – tai atsakomybė už gyvybę.“

Kaminkrėtys šiandien: tarp senųjų virvių ir modernių rotorinių sistemų

Nepaisant technologijų plėtros, kaminkrėčio amato esmė lieka nepakitusi – saugių ir švarių namų užtikrinimas. Kombinuodami tradicinius metodus su moderniosiomis technologijomis, šie amatininkai prisideda prie sveikos aplinkos kūrimo.

„Turi įrankius – gali atlikti darbą, neturi – negali", – paprastai apibendrina Audrius. Šis principas tinka ne tik jo amatui, bet ir gyvenimui apskritai. Amato meistrai, derindami patirtį su inovacijomis, užtikrina, kad senasis kaminkrėčio amatas išliktų aktualus dar daugelį metų.

Kaminkrėčio profesija Lietuvoje – sena, garbinga, bet vis dar nepakankamai įvertinta. Tai darbas, kuriame susipina šimtmečius menančios tradicijos ir modernios technologijos, o tikras meistras turi mokėti ne tik išvalyti kaminą, bet ir suprasti, ką kalba plytų plyšeliai ar suodžių sluoksnis.

„Dabar moderniausia valymo sistema – rotorinė. Viena po kitos jungiasi lazdelės ir keliauja kaminu į viršų. Man yra tekę pasiekti net 18 metrų aukštį. Naudojant šį būdą, galima efektyviai išvalyti šiuolaikinius kaminus ir ventiliacijos sistemas – greitai, švariai ir be žalos įdėklui,“ – pasakoja ugnies kelio švarintojas, rodydamas savo įrankių arsenalą.

Tačiau tradicijos nedingsta – jos prisitaiko. Štai senoji sistema su virve, šepečiu ir svambalu – vis dar naudojama. „Tai pats seniausias būdas, bet ir dabar dar dažnai praverčia. Lipi ant stogo, leidi žemyn – aukštyn, žemyn... Viskas paprasta, bet veikia.“

Įrankiai – atskira istorija. Nuo įvairių šepečių formų iki lanksčių trosų, grandinių ir net kamerų. „Naudojam ir veidrodėlį su prožektoriumi – tai pagrindinis įrankis. Juo galima patikrinti, ar kaminas gerai išvalytas, ar dar reikia kartoti procedūrą. Jeigu matom didelius užsikimšimus – tenka naudoti net grandines, kartais – specialius pramušimo įrankius. Technika padeda, bet svarbiausia – meistro akys ir patirtis.“

Vienas didžiausių šiuolaikinių iššūkių – bendradarbiavimo stoka. „Lietuvos kaminkrėčiai – talentingi, bet nesusijungę. Nėra bendros sistemos. Supraskit, kai yra sistema – žmonės bendrauja, dalijasi, tobulėja. Kai nėra – kiekvienas savaip. Mes neturim reguliarių mokymų, privalomų seminarų, kaip kai kuriose šalyse. Latvijoje – visai kitaip. Jie turi stiprią meistrų ruošimo bazę, net estai pas juos važiuoja laikyti egzaminų.“

Pasak jo, organizacijos galėtų būti raktas į pažangą. „Jeigu kaminkrėtys nori dirbti – jis turėtų turėti žinių, dokumentus, praeiti kursus. Tai – ne tik dėl įvaizdžio, bet ir dėl saugumo. Reikia sistemingos priežiūros, standartų. O kol kas viskas – savieiga.“

Technologijos žengia į priekį, bet darbo esmė nesikeičia: tai žmogus, kuris rūpinasi mūsų saugumu ir aplinka. Galiausiai, ši profesija – ne tik apie kaminus. Tai – apie pagarbą amatui, atsakomybę už bendrą orą, kuriuo kvėpuojame, ir galų gale – apie žmogų, kuris tyliai, bet užtikrintai rūpinasi mūsų namų širdimi.

Laimės nešėjai su cilindru

Senoji Europa kaminkrėčius laikė laimės simboliu. Tikėta, kad sutikus kaminkrėtį verta paliesti jo sagą – sėkmė neabejotinai lydės. Tai tikėjimas kilęs iš Norvegijos, kur kaminkrėčių švarkai buvo puošiami blizgiomis sagomis. Lietuvoje šis prietaras taip pat įleido šaknis – juk ir dabar vaikai miestuose sužiūra į juodai vilkintį vyriškį, lėtai lipantį stogo kraštu.

Ir dar – tas cilindras! Ne šiaip galvos papuošalas, o tarsi paslapčių skrynia – į jį telpa matavimo pieštukai, šepetėliai ir mažos smulkmenos. Sakoma, kad kartą cilindras sušvelnino krentančios plytos smūgį. Gal tai tik legenda, bet graži – kaip ir pati profesija, apgaubta suodžių ir senamiesčių romantikos.

Kaminkrėtys – ne vien romantika. Jis – tylus namų saugotojas. Ugnies ir šilumos prižiūrėtojas. Jo darbas – užtikrinti, kad židinys liepsnotų, bet neužsiliepsnotų visa troba. Kad dūmai rastų kelią į dangų, o ne užpildytų kambarį. Kad šeimos šventės prie židinio būtų jaukios, o ne pavojingos.

Ši profesija – ne šiuolaikinio patogumo kūrinys. Ji – atėjus iš praeities, bet vis dar reikalinga. Kaip tylus ženklas, kad kažkas dar stovi ant stogo ir žiūri į pasaulį iš aukštai – suodinas, bet reikalingas. Ir galbūt, sutikę tokį žmogų, prisiminkime seną paprotį – prisilieskime prie sagos. Kas žino – gal ta laimė aplankys ir jus.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama