Tautvydas Rudys – trečios kartos odininkas iš Darbėnų

Visi keliai veda į Darbėnus, juokauja darbėniškiai. Ir iš tiesų keliaudamas pajūriu negali nepastebėti nuorodos į Darbėnus. Neatsitiktinai Kretingos rajono miestelio herbe pavaizduoti į keturias puses – Palangą, Kretingą, Skuodą, ir Salantus vedantys keliai.

Staigus ne tik keliuko, bet ir gyvenimo posūkis atveda į pačiame Darbėnų centre su šeima įsikūrusio odininko Tautvydo Rudžio sodybą. Tautvydas Rudys - odininkas iš Darbėnų sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų odininkystės ir knygrišystės amatų puoselėtojas. Pasirodo išskirtines rankų darbo pinigines, užrašų knygutes, rankines, papuošalus, dėžutes, taip pat įvairiausius buities dalykus gaminantis tautodailininkas yra tikras vilnietis.

Jau trečias dešimtmetis, kai Žemaitijos miestelyje apsigyveno ir iš Vilniaus su savimi atsivežė visą trijų savo giminės kartų kauptą odos apdirbimo patirtį. Tautodailininko tėvas buvo profesionalus odininkas. Prieš karą baigė Šiaulių amatų mokyklą, dirbo Ch. Frenkelio odos apdirbimo fabrike, gamino balnus. Po karo bėgdamas nuo gresiamos tremties, atsidūrė Estijoje, kur įstojo į tuometinį Talino Dailės institutą. Baigęs jį, visą gyvenimą dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate.

Senelis siuvo kailines kepures, kailinius. Amato pradžiamokslį Tautvydas gavo iš jo, kai prie senos siuvimo mašinos „Singer“ praleisdavo ne vieną vakarą. Vėliau odos apdirbimo subtilybių mokėsi Stepo Žuko technikume Kaune. Po mokslų, kaip ir tėtis amato subtilybes įtvirtino Vilniaus „Dailės“ kombinate. „Vilniuje gimęs, Vilniuje augęs ir pabėgęs. Žmona klaipėdietė, aš vilnietis – taip susiklostė. Aš pagal charakterį ne miesto žmogus. Man gamta svarbiau – mieste negaliu būti, dūstu“,- atviravo Tautvydas.

Tautvydas Rudys save vadina paprasčiausiu amatininku. „Kiti sako – tautodailininkas, bet aš savęs nelaikau tautodailininku. Tautodailininkas kuria dėl savęs, dėl savo malonumo. Aš dirbu dėl malonumo, dėl darbo ir dėl duonos“, – atskleidžia vyras, kurio rankose oda virsta meno kūriniais. Nuo 2001 metų Tautvydas gyvena Darbėnuose. Buvęs vilnietis, vedęs klaipėdietę, pagaliau rado vietą, kur jaučiasi tikras. „Pagal charakterį ne miesto žmogus esu“, – prisipažįsta juokdamasis.

Pabėgimas iš miesto šurmulio

„2001 vasario 13 diena, kaip dabar atsimenu“, – tiksliai nurodo Tautvydas savo pabėgimo iš Vilniaus datą. Šeštadieniais ir sekmadieniais jis vis dažniau traukdavo prie upių ir miškų. „Negaliu, man reikia atsipūsti“, – aiškina vyras. Žmona - klaipėdietė pagaliau paklausė: „Kiek mes galime metinėtis šeštadieniais dienomis? Gal vis dėlto metame tą miestą?“

Šiandien Tautvydas dirba ne vienas. Žmona padeda su rankinukais, pamušalais, siuvimo darbais. „Siuvu, bet siuvu tik iš bėdos“, – juokiasi meistras. Jo specializacija – dėžutės, garbės svečių knygos, albumai, suformuoti individualūs užsakymai. „Žmona – ir buhalterė, ir direktorė, ir vadybininkė. Visas elektroninis paštas yra jos kompetencija. Jeigu reikia renginį užregistruoti, ji registruoja, ne aš. Žmogus moka, kruopštus tokiems dalykams“, – įvertina Tautvydas žmonos indėlį.

Tautvydas – sertifikuotas tautinio paveldo meistras. „Man tas pavadinimas labai malonus. Tai kažkas, kas ateina nuo tautos, dar nuo senų laikų“, – džiaugiasi vyras. Statusą gavo vienas iš pirmųjų. „Reikėjo pateikti darbus, komisija viską įvertino ir gana gerai. Net aštuonis ar devynis darbus įtraukė į tą paveldą“, – pasakoja meistras. Jam svarbus ne reklamos aspektas, o moralinis pasitenkinimas: „Jau jaučiuosi ne šiaip amatininkas, o tautinio paveldo meistras.“

Pagrindinis Tautvydo principas – naudoti natūralias medžiagas. „Dažniausiai naudoju natūralią odą, kartoną, klijus ir pamušalą. Pamušalas įvairus: šilkas, medvilnė, linas“, – vardija meistras. Jis gali atskirti tikrą odą nuo dirbtinės vien prisilietęs: dirbtinė šalta, nesušyla.“ Lietuviškoji oda, anot Tautvydo, pati geriausia: „Mūsų klimatinės juostos oda patiria ir šaltį, ir karštį. Ji pati tvirčiausia.“

Meistras išnaudoja kiekvieną odos gabaliuką. Iš didesnių gabalų daro didesnius dalykus, o iš atliekų – kišenes, piniginės, smulkius daiktus. Likučius atiduoda vaikams, dienos centrams, neįgaliems žmonėms. Tautvydas Rudys, specializuojantis odinių dirbinių gamyboje, teikia išskirtinai aukštą kokybės garantiją savo piniginėms – net tris metus. Tai žymiai ilgesnė garantija nei įprasta rinkoje. „Per visus metus tik vieną piniginę man grąžino. Ten mano klaida buvo – vieną šoną blogai apsiuvau. Atsiprašiau, daviau naują dar su priedu.“

Nors technologijos keičiasi, Tautvydas stengiasi išlikti ištikimas rankiniam darbui. „Turiu presą karštam spaudymui – spaudžia ant odos 95 laipsnių temperatūroje. Lengviausia būtų kompiuteriu susikurti piešinį, bet aš vis tiek stengiuosi rankomis piešti – jaučiu kažkokį malonumą.“

Odininko teigimu, šiuolaikinė visuomenė pamažu pradeda mąstyti, atsigauti. Prieš penkiolika metų žmonės ateidavo, pačiupinėdavo: „Šūdas kinietiškas“ – ir nueidavo. Dabar kitaip: „Ateina ir mato – rankų darbas, jau skiria, kur kas. Žmonės dabar išprusę. Jie žiūri, kad daiktas būtų kokybiškas ir tvarus. Tiesa, žaliava brangi, rankų darbas brangus. Bet žmonės supranta – turi būti ir estetiška, ir tvaru."

Darbai keliauja po pasaulį

Greta gyvenamojo namo dirbtuvę įsirengęs tautodailininkas gyvena vien iš savo amato. Nuostabiais odos gaminiais jis prekiauja mugėse, amatų šventėse, turi nuolatinių klientų, atvykstančių tiesiai į Darbėnus. Ar užtenka išlaikyti keturių asmenų šeimai? „Turtų nesusikrausi, bet gyventi tikrai galima. Aš – nereiklus žmogus, man daug nereikia“, – patikina T. Rudys.

Sovietiniais laikais Tautvydo kūriniai pasiekė ir aukščiausius valdžios ešelonus. Net Baltarusijos prezidentui Lukašenkai teko daryti dėžę gintaro laivui. „Sužinojau, kad ten buvo auksinė plokštelė A. Lukašenkai nuo Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos.“

Odos meistras sako, kad įdomiausia gaminti įvairius originalius užsakymus. Kartais žmonės kreipiasi su prašymu padaryti albumą jubiliejaus proga ar atsiliepimų knygą, nenurodydami, kas konkrečiai turi būti ant viršelio. Tada pats sprendžia, ką ir kaip puošti. „Kartą iš Klaipėdos atvažiavo kaliningradiečių dizaineriai, - prisimena Tautvydas. - Man jie labai nepatiko, tačiau teko apie pusmetį jiems ant kinietiškų laikrodžių kurti originalias apyrankes“.

Tautvydas tęsia tradiciją ne tik per savo darbus, bet ir per edukaciją. Pas jį atvažiuoja iš visos Lietuvos, nori išmokti knygų rišimo, odos apdirbimo. „Ar gaila vaikams parodyti, papasakoti? Jeigu vienas jaunuolis susidomės, tai labai smagu.“ Meistras neskuba priimti visų šiuolaikinių technologijų: „Aš kaip senas žmogus, senosios laikos žmogus, man tos technologijos nelabai prie širdies. Geriau pabendrauti, ar pažvejoti, ar dar kažką.“ Galbūt ši filosofija – nepasiduoti laiko spaudimui, išlikti ištikimam rankų darbui ir tradicijoms – yra ta vertybė, kurios šiandien taip trūksta?

Šis žmogus – tikras amato žinovas, kuris dirba ne tik rankomis, bet ir širdimi. Jo gaminiai nešioja lietuvišką dvasią: tautiniai raštai, herbai, tradicinės formos. „Vis tiek lietuvišką tematiką darau“, – sako jis, rodydamas dėžutes su gėlių ornamentais ir tautiniais raštais. Meistras ranka piešia šablonus, pats gamina spaudus. Kiekvienas gaminys – unikalus, su asmenine istorija.

„Reikia pasišvęsti darbui“, – sako jis. Ir tai jaučiamas kiekviename jo kūrinyje – nuo krikšto dėžučių iki knygų skirtukų, nuo apyrankių iki suvenyrų. Kretingos rajone galbūt beliko nedaug tokių „meisterių“. Šis vyras tebegyvena savo amatu, kuria ir džiaugiasi tuo, ką daro. Jo dirbtuvė – ne tik darbo vieta, bet ir lietuviškos amatų tradicijos saugykla. „Tuomet iš gyvenimo daugiau paimi“, – sako jis. Ir tai galbūt yra pats tikriausias gyvenimo receptas.

Amatininkas, kuriam atliekų nebūna

Palangos gintaro šventė vėl sukvietė meistrų ir lankytojų minią. Tarp prekystalių – ir amatininkas, kurio filosofija skiriasi nuo įprastų verslo principų. „Aš ne verslininkas, aš esu amatininkas“, – sako jis, dėliodamas paskutinius maišiukus pripildytus gintaro.

Visi kapšeliai gintaro šventėje išparduoti per dieną. Kiekvienas – mažas Lietuvos aukso gabaliukas, kuris keliaus į Angliją, Braziliją ar kitus tolimus kraštus. „Žmogus pats prisipildavo, kiek nori. Ir jis suvenyrą turi, ir veža Lietuvos aukso dovanų“, – džiaugiasi meistras.

Šiuo metu jo dirbtuvėje kvepia medžio drožlėmis ir odos tepalo aromatu. Reikia prisigaminti naujų kapšelių kitam sezonui, nes bendradarbiavimas su gintarininkais – nuolatinis ir abipusiai naudingas. „Gintaro apdirbime atliekų nėra“, – tvirtina amatininkas. Kas gintaro meistrui lieka po karoliukų gamybos, jam tampa brangia žaliava. Toks bendradarbiavimas – ne tik praktiškas, bet ir ekologiškas sprendimas.

Panašiai elgiamasi ir su odos atliekomis. Jos keliauja į gimnazijas, dienos centrus, pas neįgaliuosius. „Kaip aš sakau: neturėk šimto eurų, turėk šimtą draugų“, – šypsosi meistras.

Amžius keičia prioritetus. „Anksčiau mokėdavau verstis per galvą, skubėdavau. Bet aš jau aptingau“, – filosofiškai svarsto amatininkas. „Dabar supranti: vienam reikia valdžios, kitam – pinigų, trečiam – garbės. Aš dabar ramybę labiausiai vertinu.“ Ši nuostata formuojasi ne vien dėl amžiaus. Didžiausią poveikį padarė kaimyno pavyzdys – devyniasdešimtmečio senolio, kuris iki pat paskutinių dienų dirbo savo daržą. „Kol aš judėsiu, tol gyvensiu“, – sakydavo jis. Šie žodžiai tapo gyvenimo kredo.

Ne visada lengva perduoti meistriškumą jaunajai kartai. „Šitas jaunimas - ne rankų darbo mėgėjas – telefonas, kompiuteris...“, – vardina amatininkas. Bet jo dukra vis dėlto kartais padeda dirbtuvėje. Ypač kai reikia pinigų aukoti Ukrainai. „Sakau, kad norint pinigus aukoti, reikia juos užsidirbti“, – paaiškina tėvas savo principą.

Daiktų istorijos

Kiekvienas daiktas dirbtuvėje turi savo istoriją. Senoji skrynia, kuri pradėjo kolekciją, buvo išgelbėta nuo malkų likimo. Kirvukai, kurie galbūt kadaise priklausė vikingams. Vaikiški piešiniai, kurie puošia sieną jau dvidešimt metų. „Žinau, kad apie kiekvieną daiktą čia visą istoriją galiu pripasakoti“, – sako meistras. Ir tikrai gali – jo dirbtuvė yra ne tik darbo vieta, bet ir asmeninės istorijos muziejus.

Stebint meistrą darbe, supranti, kad čia ne tik gaminami daiktai, bet ir puoselėjama gyvenimo filosofija. Kur svarbu ne kiek uždirbsi, bet kaip gyveni. Kur atliekos tampa ištekliais, o ramybė – tikruoju turtu. „Rūmų nepasistatysiu, bet duoną turėsiu“, – paprastai sako amatininkas. Ir šie žodžiai atskleidžia daugiau nei bet koks verslo planas – jie atskleidžia žmogų, kuris surado savo kelią ir nutarė juo eiti.

Tautvydas Rudys dirba tyloje, kuri priklauso tik tikriems meistrams. Kretingos rajono miestelyje, kur modernus menas dar nepajėgė išstumti senovės dvasios, jo dirbtuvė lyg gyvas muziejus – čia kiekvienas daiktas turi savo istoriją, kiekvienas įrankis – savo paskirtį.

Jo dirbtuvėje kvepia oda, spragsi ugnis, o ant sienų kabo senoviniai įrankiai. Oda čia kvepia kitaip nei parduotuvėse. Sienose ant įkaltų vinių kabo įrankiai, kurių vardų jau nežino jaunoji karta – yla, skutiklis, gremžtukas, rėžtukas. Jie laukia meistro rankų, kurios juos pažadins iš ramybės.

Tautvydas – vienas paskutiniųjų iš kartos, kuri mokėjo klausyti medžiagos kalbos. Jo pirštai pažįsta kiekvieno odos tipo charakterį, jo akys mato ten, kur kiti pamato tik žaliavą. Jis kuria ne tiesiog daiktus – jis kuria ryšį tarp praeities ir ateities, tarp tradicijų ir dabartinių žmogaus poreikių.

Šis žmogus – gyvas tiltas per laiką. Jo dirbtuvėje gimsta ne tik daiktai, bet ir istorijos, kurias jis perduoda kiekvienam, kas ateina mokytis. Nes tikrasis meistrystės turtas – ne įrankiai ar technikos, o žinojimas, kaip pažadinti medžiagoje slypintį grožį. Tautvydo Rudžio istorija – tai pasakojimas apie žmogų, sugebėjusį išsaugoti tai, kas tikra, ir perduoti tai ateities kartoms.

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama