Irina Jarec - kaip biblioteka tampa tautinio paveldo ir tvarumo laboratorija

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje tyliai vyksta savotiška revoliucija. Toli nuo prekybos centrų šurmulio ir vartotojiškos karštinės, edukatorė Irina Jarec su komanda sukūrė vietą, kur senas daiktas gali atgimti iš naujo.

„Pirmąją Taisymo kavinę (angl. Repair Café) surengėme 2024 m. lapkričio 29 d., per Juodąjį penktadienį, – pasakoja Irina, akyse sužibus entuziazmo kibirkščiai. – Tuo metu, kai visi buvo skatinami pirkti, mes kvietėme taisyti.“

Iš pradžių buvusi paprasta bendruomeninė iniciatyva, ši veikla virto mėnesiniu tradiciniu renginiu. Bibliotekos kūrybos laboratorijoje, pritaikytoje drabužių dizainui, garso įrašymui bei elektronikos projektams, žmonės mokosi naujam gyvenimui prikelti tai, kas daugelio būtų paprasčiausiai išmesta.

Laboratorija tapo tikru bendruomenės lobiu – vieta, kur senų daiktų atnaujinimas tampa įprasta praktika. Čia susirenka žmonės, tikintys, kad kiekvienas daiktas nusipelno antro šanso, o išmetimas – kraštutinė priemonė.

„Kai buvau maža, ši lempa švietė man prieš miegą. Dabar noriu ją parodyti savo vaikams“, – sako jauna moteris, rankose laikydama senovinį, sovietmečio šviestuvą. Pasak Irinos, tai buvo vienas iš jausmingiausių momentų nesenoje Taisymo kavinėje.

Šis šviestuvas – ne tik asmeninis prisiminimas, bet ir kolektyvinės atminties fragmentas. Bibliotekoje jis gavo antrą galimybę šviesti – naujai kartai ir naujame kontekste.

Taisymo kultūra – senas, bet vėl aktualus lietuviškas paveldas

„Visa ši erdvė yra kūrybos laboratorija“, – rodo Irina, vesdama po priemonėmis aprūpintas patalpas. Čia rasi visko – nuo ploterio ir termopreso iki siuvimo mašinų. Viena jų, kaip pažymi Irina, taip pat turi savo istoriją – ją atnešė viena darbuotojų, ir su profesionalų pagalba pavyko suremontuoti. „Tai – tvarumo pavyzdys ir simbolis.“

Taisymas lietuvių kultūrai – ne naujiena. Mūsų seneliai vadovavosi paprasta logika: „Geras šeimininkas pataisys, o ne pirks naują.“ Taupumas, kūrybingumas ir pagarba daiktui buvo neatsiejami nuo kasdienybės – nuo meistrų, galėjusių pataisyti medinį įrankį, iki močiučių, be vargo sugebančių suadyti kojinę taip, kad ši tarnautų dar ilgai. Šis taupumas ir išradingumas buvo mūsų kultūros DNR – nuo tradicinių amatininkų, mokėjusių atnaujinti nusidėvėjusias medinius įrankius, iki močiučių, gebėjusių suadyti kojines taip, kad jos tarnautų dar ne vieną sezoną.

„Mus vis labiau skatina matyti save kaip vartotojus, – pastebi Irina. – Tačiau bibliotekoje kuriame alternatyvą: mokomės dalytis, kurti, taisyti.“

Biblioteka – pati savaime yra tvarumo pavyzdys. Knygų skolinimasis vietoj pirkimo, žinių dalijimasis vietoj kaupimo – visa tai tampa pamatu naujai tvarumo sampratai. Tačiau Adomo Mickevičiaus bibliotekos Kūrybos laboratorijoje stengiamasi atkurti tą senąją taisymo kultūrą – tik šį kartą pritaikant ją šiuolaikiniam pasauliui.

„Kadangi dalijamės knygomis, biblioteka savaime yra tvari institucija. Vietoj pirkimo – skaitymas ir perdavimas kitam. Tai – sena kaip pasaulis idėja.“

Knyga – vienas seniausių tvarių žmogaus sukurtų „produktų“, kuris per šimtmečius neprarado nei vertės, nei aktualumo. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka žengė dar vieną žingsnį – išplėtė tvarumo sąvoką nuo knygų iki kasdienybės daiktų.

Bibliotekos kūrybos laboratorijoje veikianti „Taisymo kavinė“ (Repair Café) – tai bendruomeninis renginys, kuriame savanoriai padeda žmonėms taisyti sugedusius daiktus. Įdomu tai, kad pirmoji tokia iniciatyva buvo surengta per Juodąjį penktadienį – kaip sąmoninga alternatyva masinio vartojimo šėlsmui.

Kūrybos laboratorija tapo ne tik šios iniciatyvos namais, bet ir idėjų inkubatoriumi. „Šiuo metu ruošiamės kitą mėnesį atidaryti tvarios lietuviškos mados klubą“, – pasakoja edukatorė Irina, rodydama į rūbų atnaujinimo stotelę. Čia lankytojai gali ne tik atnaujinti senus marškinėlius, bet ir susikurti originalų dizainą, užmaskuoti nusidėvėjimo žymes ar kitaip prikelti drabužius antram gyvenimui.

Pasak Irinos, laboratorijos veikla skirta visoms amžiaus grupėms: „Mažesniuosius mokome, kaip rūšiuojama tekstilė, kaip ji gaminama ir kaip ją galima atnaujinti.“ Taip pat laukiami ir individualūs lankytojai, turintys savo kūrybinių sumanymų.

Biblioteka – vienas tvariausių žmonijos išradimų.

Bendruomeniškumas – atgimstanti talka šiuolaikiniame mieste

Nors modernios technologijos atrodo toli nuo tradicinių amatų, jų esmė išlieka bendra – gebėjimas suprasti daiktų veikimą ir juos taisyti. Taisymo kavinėje skatinamas aktyvus įsitraukimas: „Žmonės tikisi, kad daiktą kas nors pataisys už juos. Bet mes sakome – išsiardykit patys. Ir tuomet prasideda tikrasis veiksmas.“

Šis įgalinimas – vienas svarbiausių aspektų. Lietuvių kultūroje visada buvo vertinamas savarankiškumas ir gebėjimas pačiam susidoroti su iššūkiais. Taisymo kavinė padeda atgaivinti šiuos įgūdžius, kurie šiuolaikiniame pasaulyje dažnai būna primiršti.

„Man atrodo, be bendruomenės sukurti tvarią visuomenę tiesiog neįmanoma. Tvarumas reiškia dalijimąsi – įgūdžiais, žiniomis, daiktais“, – įsitikinusi Irina. – „Individualistinė visuomenė natūraliai tampa vartotojiška.“

Ši filosofija atgaivina tai, ką lietuviai kadaise vadino talkomis – kai bendruomenė dalijosi ne tik darbais, bet ir įrankiais bei žiniomis. Šiandien Kūrybos laboratorija ir Taisymo kavinė tą bendruomeniškumo dvasią prikelia naujame, šiuolaikiniame kontekste. Irina įsitikinusi: „Be bendruomenės tvari visuomenė neįmanoma. Tvarumas yra dalijimasis – įgūdžiais, daiktais, laiku.“

Tvarus gyvenimas – sena išmintis šiuolaikiniame pasaulyje

„Pirmiausia pasižiūrėkite, ką jau turite, ir panaudokite tai iš naujo“, – pataria Irina tiems, kurie nori pradėti gyventi tvariau. Šiame paprastame patarime slypi senoji lietuviška išmintis, kai kiekvienas daiktas buvo vertinamas ir naudojamas iki galo.

Senolių išmintis šiandien įgauna naują aktualumą – klimato kaitos, perteklinio vartojimo ir atliekų krizės akivaizdoje. Mūsų protėviai gebėjo iš senų drabužių pasiūti naujus, iš likučių pagaminti skanų patiekalą, o iš atliekų – naudingus daiktus. Šiandien ši išmintis tampa vėl aktuali, tik jau globalių problemų – klimato kaitos, perteklinio vartojimo, aplinkos taršos – kontekste.

Laboratorijoje ši išmintis įgyja šiuolaikines formas: iš termoplėvelės likučių kuriami nauji dizainai, seni elektronikos prietaisai taisomi, o ne išmetami.

„Seni daiktai suteikia interjerui individualumo. Visi važiuojame į tas pačias parduotuves, bet jei ištrauki seną lempą iš rūsio ir ją sutaisai – turi ką nors unikalus ir, be abejo, tvaraus“, – pastebi Irina.

Lietuvių tautinio paveldo esmė – unikalumas. Kiekvienas austas rankšluostis ar drožtas šaukštas turėjo savo charakterį. Masinės gamybos eroje šis individualumas nyksta, tačiau per taisymą jis sugrįžta – kartu su ryšiu tarp žmogaus ir daikto.

Lėtas gyvenimas greitame pasaulyje

Irina taip pat veda edukacijas apie senovinę fotografiją: „Man patinka senoji fotografija – ji moko lėtumo. Kai vienam kadrui skiri daug dėmesio, pajunti visai kitą ryšį.“

Šis lėtumas, įsigilinimas – taip pat mūsų tautinio paveldo dalis. Seniau žmonės darbus atlikdavo iš lėto, bet kruopščiai. Šiandien, kai viskas tapo skubota, lėtas kūrybinis procesas padeda sustoti, susitelkti ir vėl pajusti prasmę.

„Linkiu atrasti biblioteką ir viską, ką ji siūlo“, – baigdama pokalbį sako Irina. „Knyga – tai irgi bendravimo būdas. Galima rasti knygą ir pasigaminti ką nors savo rankomis. Pavyzdžiui, „Pasidaryk pats. Viskas apie statybas“ – ir jau turi pradžią.“

Projektą „Tautinio paveldo tvarumas ir aplinkosauga“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Saulius Barasa

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama