Meno kritikui negalioja įstatymai?

Meno kritikui negalioja įstatymai?. Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt Šią publikaciją paskatino socialinėje medijoje skaityta kelių kultūros atstovų vieša diskusija apie kultūros organizacijų ir meno kritikų santykį. Kultūros žurnalistė pasidalijo informacija, jog vykdydamos projektus kai kurios kultūros institucijos jau turi susitarimus su meno kritikais dėl jų organizuojamų parodų recenzijų viešinimo medijų kanaluose. Dar daugiau, pasak žurnalistės (žurnalistė neįvardijo, kokios tai kultūros institucijos - red. pastaba), kritikai dažniausiai turi bendradarbiavimo susitarimus ir su medijų kanalais, kuriuose ,,kritika" viešinama. Įdomu, kad, parengę recenziją, kai kurie kritikai galbūt gauna atlygį iš abiejų šaltinių - organizacijos, kurios organizuotam projektui parengta recenzija ir medijų organizacijos, kurioje publikacija buvo paviešinta. Diskusija kilo, ar esant tokioms aplinkybėms kritika iš tiesų gali būti objektyvi ir profesionali? Ar kritikas nėra saistomas įstatymų, kurie reglamentuoja skaidrumą, objektyvumą ir nešališkumą? Tai yra tų teisės aktų, kurie reguliuoja žurnalistų veiklą? Tiesa, situacija nėra aiški, nes Lietuvos teisės aktuose ,,kritiko" sąvoka nėra aiškiai apibrėžta, juolab įtvirtinta, kaip teisinis statusas ar speciali profesija. Vis dėl to, analizuojant teisės aktus ir oficialių institucijų paaiškinimus, svarbu, kad teisės aktai reguliuoja ne profesijos pavadinimą, o veiklos pobūdį. Kritiko parengta recenzija yra skelbiama viešai, tai reiškia, kad kritikas yra laikomas informacijos rengėju, o jo tekstai - autorinis kūrinys. Todėl nesvarbu, esi kultūros kritikas, maisto kritikas, kino kritikas ar vadinamas tiesiog recenzentu - išvada viena - visiems galioja ta pati tvarka. Tai, kad kritiko profesija nėra specialiai apibrėžta kaip teisinis statusas, jo veikla vis tiek reglamentuojama per žurnalistų ir autorių teisių apsaugos teisės normas. Tokia išvada daroma, vadovaujantis Žurnalistų etikos inspektoriaus, 2024 metų balandžio 2 dieną paskelbta ataskaita, kurioje nurodoma, kad “visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas”, turi reglamentuoti Visuomenės informavimo įstatymas - teisės aktas, reglamentuojantis visuomenės informavimo veiklą. Pavyzdžiui, minėto įstatymo pirmame straipsnyje sakoma, kad jis nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Įstatyme nurodoma, kad informacijos rengėjai ir skleidėjai (įskaitant žiniasklaidos organizacijas, kuriose gali dirbti kritikai) turi turėti viešosios informacijos rengimo ir etikos tvarką, sudaryti sutartis bei laikytis vidaus etikos kodeksų . Žurnalistinė etika, savo ruožtu, yra privaloma, prižiūrima Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso bei atitinkamų institucijų. Kritiko teises ir atsakomybę, be minėto įstatymo, žinoma, reguliuoja ir kiti bendrieji teisės aktai - Lietuvos Respublikos Konstitucija (garantuoja saviraiškos, žodžio ir spaudos laisvę), Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (saugo kritiko autorinius kūrinius - straipsnius, recenzijas ir pan.) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas bei jau minėti profesiniai etikos kodeksai. Todėl bendrosios žurnalistinės elgesio normos - skaidrumas, nešališkumas, objektyvumas bei kitos neturėtų būti svetimos kultūros bei meno vertintojams, įvardijantiems save profesionaliais meno kritikais. Galbūt tai nebekeltų klausimų, ar iš anksto sutarta ir apmokėta kritika - apskritai yra profesionali meno kritika?

Autorius: Tiedu

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama