Lenkija vėl lietuvių horizonte: verslas žmones samdo per šią šalį, kokie ten mokesčiai

Lietuvos verslą siūbuoja globalūs prekybiniai karai, mokesčių reforma ir darbuotojų trūkumas. Įmonės jau dabar sako, kad darbuotojus iš trečiųjų šalių patogiau samdyti „per Lenkiją“, nors tai reiškia tai valstybei mokamus mokesčius, nei mėginti brautis per lietuviškas biurokratines džiungles.

Kiek tokių žmonių, kurie realiai dirba Lietuvos įmonėse, bet teoriškai dirba kitose valstybėse, statistikos nėra. Kaip nėra ir realios statistikos, kiek lietuvių įmonėms dirba žmonių iš trečiųjų šalių. Mokesčiai taip pat keliauja gretimai valstybei, kuri mielai suteikia šią paslaugą.

Užimtumo tarnyba atmintinėje darbuotojams rašo:

„Gyventojų pajamų mokestis (GPM). Jeigu esate nuolatinis Lietuvos gyventojas, tačiau su darbo santykiais susijusias pajamas gaunate užsienio valstybėje, tai joje mokamas ir GPM. Norėdami panaikinti pajamų dvigubą apmokestinimą, tai padarysite metų pabaigoje pateikę metinę pajamų deklaraciją VMI.

Gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje skaičiuojamas už tą laikotarpį, kai darbas fiziškai buvo atliekamas Lietuvoje, o likusi dalis – toje užsienio valstybėje, kurioje pagal sutartį dirbama.“

Nors tradiciškai darbuotojų iš trečiųjų šalių trūkumu skundžiasi transportininkai, apie bėdas kalba ir pramonė. Įdomu tai, kad vien paskelbus apie mokesčių reformą ir ženkliai augančius mokesčius ypatingai gerai apmokamiems darbuotojams, neoficialiai kai kurie jau gavo pasiūlymus arba kraustytis į šalis su mažesne mokestine našta ir dirbti ten, arba likti Lietuvoje ir gauti beveik dvigubai mažesnę atlyginimą. Kalbama apie sumas, kurios porą kartų didesnės už Seimo nario algą (apie 4 tūkst. eurų per mėnesį „į rankas“), nes iki šios sumos mokestinių pokyčių, kurie blogintų darbuotojo padėtį, nenumatoma.

Kaip atrodo panašios „suktos“ schemos galima spręsti pagal komentarus portaluose: „Mano draugas daugelį metų gauna algą Panamoje, nors joje nėra net buvęs. Gyvena sau Vilniuje. Ir jis samdomas žmogus, įmonės pagrindinis ofisas Prancūzijoje.“

Tačiau grįžkime prie to, kas jau praktiškai vyksta.

Vairuotojų bėdos

Plačiausiai žinomas sektorius, kur „per Lenkiją“ įdarbinami žmonės, tai transportas. Šiuo metu tai darbuotojai iš trečiųjų šalių, kuriuos legaliai darbinti Lietuvoje, kaip sako mūsų verslo atstovai, komplikuota.

Taip elgtis skatina ir mokestinė aplinka. Mantas Juozaitis, APB „Motieka ir Audzevičius“ advokatas, partneris sako, kad palyginti skirtingų valstybių darbo užmokesčio apmokestinimą labai sunku, nes tiek Lietuvoje tiek ir Lenkijoje labai daug kas priklauso nuo individualių asmens aplinkybių, pvz. ar asmuo kaupia papildomam pensijų kaupimui, ar turi mažamečių vaikų, ar dirba vienoje darbovietėje ar keliose ir pan.

Tačiau pagal atliekamus tarptautinius tyrimus yra matomas gana ryškus skirtumas tarp darbo pajamų apmokestinimo Lietuvoje ir Lenkijoje:

EBPO 2024 m. atliktame tyrime () buvo lyginta darbo vietos kaina su pinigų suma, liekančia darbuotojui po mokesčių. Į darbo vietos kainą įtraukiami tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio sumokami mokesčiai ir pati atlyginimo suma. Buvo lyginami asmenys, kurie gyvena vieni, neturi vaikų ir uždirba vidutinį savo šalies atlyginimą. Tokių asmenų bendra sumokamų mokesčių suma 2023 metais Lietuvoje sudarė 38,90%, o Lenkijoje – 34,30%.

„Per pastaruosius kelerius metus vilkikų vairuotojų trūkumas kelių transporte verslui tapo rimtu veiklos apribojimu. Transporto paslaugų paklausos sumažėjimas atnešė trumpalaikį palengvėjimą tik 2023 m. Atsigaunant rinkoms vairuotojų trūkumo problema grįžto, o ateityje – tik didės“, – dėlioja Povilas Drižas, Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso vadovas.

Remiantis IRU (Tarptautinės kelių sąjungos duomenimis), šiuo metu Europos Sąjungoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje kartu sudėjus trūksta daugiau nei 233 000 sunkvežimių vairuotojų. Šis skaičius iki 2028 metų viršys 745 000, jei nebus imtasi reikšmingų pokyčių ir ryžtingų sprendimų priėmėjų veiksmų, prognozuoja IRU.

Vairuotojų trūkumą, pirmiausia, lemia demografinės priežastys. Šios profesijos amžiaus vidurkis yra 47 metai. Trečdalis vairuotojų yra vyresni nei 55 metų ir per ateinančius dešimt metų išeis į pensiją. Tuo tarpu mažiau nei 5 proc. vairuotojų yra jaunesni nei 25 metų.

Palietė pramonę

„Pastarieji globalūs prekybos karai verčia rimtai susirūpinti ekonomikos stabilumu, kurį užtikrina konkurencingai veikiantis verslas. Lietuvos demografiniai rodikliai prastėja, ekonomikai ir verslui normaliai funkcionuoti ir plėtoti reikalingi realūs žmogiškieji ištekliai. Padėtis, apsirūpinant darbuotojais darosi grėsmingesnė ir dėl jaunų įmonių emigracijos. Dažnai ir įmonės emigruoja su savo veikla ir kapitalu, kas veda prie mokesčių mokėtojų mažėjimo“, – sako Rimas Varkulevičius, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis sekretorius.

R. Varkulevičius tikina, kad verslas turi žinoti ir planuoti iš kokių valstybių galės kviesti žmones įsidarbinti. Dabar įdarbinimas ribojamas ir šalių, ir žmonių atžvilgiu (kvota ir kiti reikalavimai) ir prašo patvirtinti valstybių, iš kurių būtų galima kviestis darbuotojus, sąrašą, kuris galiotų ilgesnį laikotarpį. Tačiau iš valdžios dažnai girdime, kad nėra patikimų valstybių iš kurių būtų galima planuoti asmenų įsidarbinimą, sąrašo ir stebime, kaip kaimyninėje Lenkijoje taikoma supaprastinta tvarka – išduodamos darbo vizos labai greitai, nereikalaujant leidimo gyventi (pvz.: Moldova, Ukraina, Gruzija, Armėnija, kitos valstybės). Tuo tarpu Lietuvoje įdarbinimo procesas vidutiniškai trunka apie pusę metų. Todėl ir siūlome įvertinti Lenkijos patirtį dėl darbuotojų pritraukimo ir įdarbinimo, nes Lietuva konkuruoja su šia šalimi.

Brangus tapimas profesionalu

Pačius europiečius imtis kai kurių specialybių stabdo ir įėjimo į profesiją kaina.

„Nemenka kliūtis pritraukti žmones, ypač jaunimą, į šią profesiją – didelės vairuotojo pažymėjimo ir profesinės kvalifikacijos įgijimo išlaidos Europoje, kurios, IRU vertinimu, 3,7 karto viršija vidutinį minimalų mėnesinį darbo užmokestį“, – skaičiuoja P. Drižas.

Daugiau nei du trečdaliai Europos įmonių imasi priemonių, siekdamos išlaikyti ir pritraukti vairuotojus, įskaitant atlyginimų didinimą ir premijų teikimą. IRU skaičiavimais, Europoje sunkvežimio vairuotojo bruto darbo užmokestis yra vidutiniškai 55 proc. didesnis už nacionalinį minimalų darbo užmokestį. Dėl Lietuvoje taikomo koeficiento vairuotojų darbo užmokestis yra 65 proc. didesnis už minimalų atlyginimą.

„Skirtingose ES šalyse dėl nacionalinių specifikų vairuotojų atlyginimų skaičiavimas skiriasi, tačiau vertinant konkuruojančias rinkas, atlyginimų dydžiai yra panašūs. Todėl vairuotojų pritraukimą į darbo rinką lemia ir kiti veiksniai, ne tik finansinės paskatos. Pavyzdžiui, Lenkija užsienio vairuotojus pritraukia dėl palankesnės imigracinės politikos“, – pripažįsta P. Drižas.

Transportininkas sako, kad siekiant išlaikyti bei pritraukti naujus vairuotojus, didelės Lietuvos transporto įmonės investuoja į vairuotojų rengimą ir mokymus. Pavyzdžiui, naujai įdarbinus vairuotoją, vidiniai įmonės mokymai, darbui Europos Sąjungoje privalomų dokumentų tvarkymas ir kitas pasiruošimas iki galutinio išvykimo į komandiruotę gali užtrukti iki 30 dienų. Per visą šį laikotarpį įmonė rūpinasi vairuotojui ir suteikia reikalingą pagalbą.

Tačiau P. Drižas pripažįsta, kad vien šių priemonių nepakanka vairuotojų darbo vietų deficitą užpildyti Lietuvos vidiniais darbo rinkos resursais. Būtina pritraukti daugiau vairuotojų iš trečiųjų šalių. Tačiau imigracijos apribojimai ir biurokratinės kliūtys tai apsunkina. Įdarbinimo procesas dažnai yra sudėtingas ir ilgas dėl įvairių administracinių procedūrų ir dokumentų tvarkymo. Neretai prašymus pateikti yra neįmanoma dėl susidariusių eilių arba neveikiančios vizitų rezervavimo sistemos. Pasak asociacijos vadovo, didžiausias verslo lūkestis sprendimų priėmėjams – laisvesnė imigracijos politika, supaprastintas užsieniečių įdarbinimas. Tai priemonės, kurios sudarytų sąlygas verslui plėsti transporto paslaugų eksportą, sukuriant pridėtinę vertę visai ekonomikai.

Prioritetas Lenkija

„Pripažįstame, Lenkijos įmonės įdarbina pas save ir parduoda darbuotojus su paslauga, t.y. atsiunčia į Lietuvą įvairiausiems darbams, pasiimdami ženklią dalį uždarbio, moka mokesčius savo valstybėje“, – nuodėmę prisiima R. Varkulevičius.

Pramonės rūmų atstovas įvardina sunkumus. Problematiška yra leidimų laikinai gyventi (LLG) stebėsenos procedūra – stebima ne tik kiek leidimų laikinai gyventi išduota, bet ir kiek prašymų priimta, kadangi pasibaigus kvotai, gali likti daug priimtų prašymų už kuriuos bus sumokėti pinigai (už LLG išdavimą 160 Eur, TR kodą 50 Eur), kurie liks valstybei, susigrąžinti jų bus neįmanoma.

Registracija dokumentų pridavimui užtrunka ne mažiau trijų mėnesių, ir reikia iš naujo registruojantis, jeigu būtų padidinta kvota vėl reikalingas netrumpesnis laikas, per šį laiką kai kurie dokumentai nebegalioja, pvz.: neteistumo pažymos, gal draudimus reikia papildomus išimti, apostiles. Todėl biurokratizmo ir beprasmiškumo mažinimui siūlome vykdyti ne tik kvotos išnaudojimo, bet ir priimtų prašymų monitoringą ir jį skelbti viešai: kokios eilės, kada bus kitas dokumentų pridavimas pagal šalis.

Pasak R. Varkulevičiaus, keistai vyksta ir užsieniečių norinčių dirbti Lietuvoje apklausa kuomet Migracijos departamento darbuotojai vykdo pokalbius su planuojamais įdarbinti Lietuvoje žmonėmis. Užduodami klausimai į kuriuos žmonės nežino net ką atsakyti, pvz.: kodėl Jūsų kategorija tik 3, kodėl daugiau nesimokote? Logiška ir prasminga būtų jei Migracijos specialistas dalyvauja asmenų atrankose (uždedama atsakomybė tikrinti kompetencijas), darbdavys (įmonės) rūpinasi atvykstančiųjų kompetencijos klausimais, kurie būtent jiems ir yra svarbūs.

Netenkina terminai

„Įmonės negali laukti darbuotojų 3-6 mėnesius. Darbdaviams tenka dažnai girdėti skambučių metu Migracijos departamento darbuotojų pasiteisinimus, kad trūksta darbuotojų, maži atlyginimai ir kita“, – sako R. Varkulevičius ir pabrėžia, kad daug klausimų kyla ir dėl kvalifikacijos patvirtinimo, reikalaujami darbo patirtį įrodysiantys dokumentai. Tai turi rūpėti tik darbdaviui. Ir kvalifikacijos, ir darbo patirties reikalavimai (du reikalavimai) yra pertekliniai. Darbdaviai geba atsirinkti jiems reikalingus darbuotojus. PVZ. Linijos darbuotojas gamykloje pateikia, kad turi diplomą, kuriame parašyta, kad yra baigęs ir išklausęs kursą kaip pusgaminių pakuotojas /rūšiuotojas. Migracijos departamentas atmeta, kad tai netinkamas dokumentas, nes tai nėra kvalifikacija. Dokumentai yra gaunami iš įvairių šalių, kodėl yra žiūrima ne į visumą o reikalaujama kvalifikacijos. Asmuo dar pateikia ir darbo patirtį.

R. Varkulevičius pastebi, kad keistai atrodo ir kuomet atsisakoma išduoti ar pakeisti LLG, jeigu ilgiau negu 90 dienų per pastarųjų 180 dienų laikotarpį pas darbdavį nustatytas nedraudžiamasis laikotarpis bent dviems įdarbintiems užsieniečiams. Darbdavys, vadovaudamasis LR Darbo kodeksu negali išleisti darbuotojo nemokamų atostogų, turi mokėti tarpininkavimo rašte numatytą vidutinį atlyginimą. Migracijos departamentas tai tikrina per Sodrą. Taikomos sankcijos įmonėms. Tačiau Lietuvoje privalo laikyti Darbo kodekso reikalavimų ir įdarbintiems užsieniečiams: Šeimos narių ligos, priežiūra ir t.t., kt. asmeninės priežastys. Reglamentavimas prieštarauja Darbo kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms nemokamų atostogų suteikimą, nes Darbo kodekso 137 str. nenumato galimos nemokamų atostogų trukmės. Tas pats Darbo kodekso straipsnis mini šeimos ligos ar nelaimingo atsitikimo atvejus, tad būtų logiška praplėsti ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 str. 21 p., numatant, kad pateisinamos priežastys, dėl kurių buvo suteiktos nemokamos atostogos, gali būti šeimos narių sveikatos problemos, nelaimingi atsitikimai ir pan.

„Kitas keistas su logika prasilenkiantis reguliavimas yra darbo užmokesčio užseniečiui fiksavimas – visa darbo laiko norma arba tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio mokėjimas kiekvieną mėnesį. Tačiau aiškiai teisiniame reguliavime numatyti, kad gali būti vertinamas vidutinis darbuotojo darbo užmokestis ir kitos pajamos (vertinti ne tik darbo užmokestį, bet gautas pajamas), gautas per tam tikrą laikotarpį, pvz. metus ar paskutinius 6 mėn. arba apskritai atsisakyti tokio teisinio reguliavimo taikymo“, – dėsto R. Varkulevičius.

Taip pat ilgu problemų sąrašu galima vardinti ir kitas apraiškas: Klausimyno pildymas kaskart teikiant prašymus dėl LLG keitimo arba dėl darbdavio keitimo, Ilgai užtrunkantis užsieniečių dokumentų, pateiktų per MIGRIS sistemą dėl LLG išdavimo darbo pagrindu, nagrinėjimo procesas (~80-90 k.d.), Ilgai užtrunkantis LLG pratęsimo išdavimo procesas

Migracijos departamentas siūlo nelyginti

Migracijos departamento komentaras buvo lakoniškas:

„Lyginant darbo jėgos iš užsienio atvykimo į Lietuvą bei Lenkiją tvarkas ir sąlygas, Lenkijos pavyzdžiu manipuliuoti nereikėtų. Taip, Lenkija greitai išduoda darbo vizas, tačiau jų galiojimo trukmė yra tik vieneri metai. Po to užsienietis vis tiek privalo gauti leidimą gyventi Lenkijoje, o tai užtrunka nuo pusės metų iki 9 mėnesių, kartais – dar ilgiau.

Lietuva nacionalinių vizų atvykstantiems darbo pagrindu atsisakė kaip nepasiteisinusios praktikos, dėl didelės piktnaudžiavimo rizikos, tačiau, jei lyginsime su Lenkija, Lietuva leidimus laikinai gyventi išduoda labai greitai.“

Pokyčiai ES

Balandžio 16 d., Europos Komisija (EK) paskelbė septynių šalių, kurias Briuselis laiko „saugiomis kilmės šalimis“, sąrašą. Į pirminį sąrašą pateko Bangladešas, Kolumbija, Kosovas, Egiptas, Indija, Marokas, Tunisas ir Indija. Šis žingsnis leis ES valstybėms narėms paspartinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir migrantų grąžinimą į „saugiomis“ laikomas šalis, rašo „Deutsche Welle“

Už migraciją atsakingas Europos Komisijos narys Magnusas Brunneris teigė, kad daugelyje ES šalių vis dar daug neišnagrinėtų prašymų, todėl „bet kokios priemonės, kuriomis siekiama paspartinti sprendimų priėmimo procesą, yra itin svarbios“.

Briuselis priminė, kad kai kurios ES narės panašius sąrašus jau naudoja nacionaliniu lygmeniu.

Ką tai reiškia prieglobsčio prašytojams?

„Saugių“ šalių piliečių prieglobsčio prašymai „vargu ar bus patenkinti“ ES šalyse, pažymima Europos Komisijos interneto svetainėje. Kartu pabrėžiama, kad šio statuso suteikimas nėra „visų tos šalies piliečių saugumo garantija“, todėl ES narės kiekvieną prašymą turi vertinti individualiai.

Europos Komisijos pasiūlymą dėl „saugių“ šalių sąrašo dabar turi apsvarstyti ir patvirtinti Europos Parlamentas (EP) ir Europos Vadovų Taryba (EVT).

Žmogaus teisių gynėjai negaili kritikos

„EuroMed Rights“, 68 žmogaus teisių projektus Europoje ir Viduržemio jūros regione vykdanti organizacija, kritikavo Europos Komisijos iniciatyvą. Žmogaus teisių gynėjai Egiptą, Maroką ir Tunisą, be kita ko, pavadino „valstybėmis, kuriose užfiksuoti žmogaus teisių pažeidimai“, o jų įvardijimas „saugiomis“ yra pavojingas ir klaidinantis.

Planas paspartinti deportacijas iš ES

Kovo mėnesį EK pristatė planą, kaip paspartinti asmenų, kurių prieglobsčio prašymai buvo atmesti, deportavimą. Plane numatoma didinti spaudimą tiems migrantams, kurie nenori bendradarbiauti su valdžios institucijomis arba pateikia melagingą informaciją. Be to, planuojama užtikrinti abipusį ES valstybių narių sprendimų dėl deportacijos pripažinimą, siekiant paspartinti procedūras.

ES šalims taip pat turėtų būti leista prašytojus, kurių prašymai dėl prieglobsčio buvo atmesti, patalpinti į specialius deportacijos centrus už sąjungos ribų. Tai darant turi būti laikomasi standartų žmogaus teisių srityje ir stebima, kaip jų laikomasi. Ši taisyklė netaikoma nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams ir šeimoms su vaikais.

Šį straipsnį dalinai finansavo Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Arūnas Milašius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama