Rinkiminės pagirios: kaip ūkininkai mėgina pasidalinti dar likusius paramos trupinius

Nauja Žemės ūkio ministerijos vadovybė susidūrė su problema – kaip padalinti ES paramą ūkių atnaujinimui ir modernizavimui, kurios ateinantiems trims metams liko tik 55 mln. eurų.

Palyginimui, per tris Kazio Starkevičiaus ministravimo mėnesius prieš rinkimus buvo išdalinti 85 milijonai eurų, per metus 150 milijonų.

Laidoje „Verslo požiūris“ apie tai, kur šie pinigai atneštų didžiausią naudą visuomenei. Kalbamės su Ignu Hofmanu, žemės ūkio ministru, Raimundu Juknevičiumi, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku, Algiu Baravyku, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriumi, Žemės ūkio rūmų vicepirmininku.

„Tai, kad liko tik tokia suma nėra gerai. Pinigai visada reikalingi. Kalbant tai, kur juos galima panaudoti, viena iš krypčių, kuri numatyta Vyriausybės programoje ir mano asmeninėje ambicijoje, tai gyvulininkystės sektoriaus stiprinimas. Tam šie pinigai ir bus panaudoti“, – sako I. Hofmanas.

Palyginimui, vienos modernios karvių fermos su dviem melžimo robotais ir 140 raguočių statyba ir įrengimas kainuoja apie 2 mln. eurų.

I. Hofmanas sako, kad didelio proveržio su tokia paramos suma tikėtis neverta. Galbūt bus skirta šiek tiek lėšų iš kitų priemonių, tačiau tai nebus milžiniškos sumos. Daugiau vilčių teikiama į lengvatines ILTĖS paskolas ir galbūt finansavimu iš nacionalinio biudžeto.

„Kalbant apie finansinę dalį, tai, jog buvo išdalintos lėšos nėra blogai. Pinigų laikyti neverta. Statybos ir investicijos brangsta. Tačiau Lietuvoje visi kalbame apie nacionalinį saugumą ir apsirūpinimą maistu. Pienu apsirūpiname 155 proc., paukštiena 110 proc. javų, cukrinių runkelių užauginame kelis kartus daugiau nei mums reikia. Tačiau daržovėmis apsirūpiname tik 50 proc., vaisių uogų užauginame 30 proc., kiaulienos 47 proc. Kai buvo dėliojamas Strateginis planas buvo galvojama, kad lėšos bus skirstomos įvairiems sektoriams ir pamečiui. Taip pat buvo planuojama skirti paramą perdirbimai. Tai turėjo tęstis iki 2029 m. Tačiau kai pernai metų gale pasikeitė ministrai, visi ūkininkai gavo šiek tiek pinigų, tačiau vargu ar mes pasieksime strateginius tikslus pripirkę traktorių ir sėjamųjų, kurie bus po 10 metų bus nusidėvėję“, – sako A. Baravykas ir vaizdingai sako, kad jei šaldytuve turime 5 litrus pieno, vargu ar norime pirkti šeštą litrą.

A. Baravykas skaičiuoja, kad iš visų ES paramos lėšų per visą istoriją 39 proc. atiteko grūdininkams, apie 40 proc. pieninei gyvulininkystei, kiaulininkystei liko 2 proc.

„Kai kalbame apie pinigus labai aiškiai matome, kad Vyriausybės programoje siekių ir lūkesčių daug. Akcentas aiškus – ši šaka turi auginti tvarią gamybą. Kaip reikalaujanti dėmesio išskirta gyvulininkystė. Akivaizdu, kad su likusiais pinigais net labai siauroje šakoje proveržio nebus. Galima sukurti iki 5 tūkst. karvių laikymo vietų. Tačiau smulkūs ir vidutiniai ūkiai traukiasi ir karvių mažėjimo kreivė įspūdinga ir per kelis metus jis gali būti sumažėjusi. Neišvengiamai reikės ieškoti alternatyvų, kaip žemės ūkyje įvesti daugiau gyvybės. Be papildomų lėšų to padaryti nepavyks“, – dėlioja R. Juknevičius ir pabrėžia, kad kitas svarbus dalykas – reikia ūkininkams netrukdyti. Biurokratinė našta išaugusi keleriopai. Jo paties ūkis nuo pasėlių deklaravimo pradžios nepakito, tačiau tada buvo 4 puslapiai, dabar 18 ir kiekvienas punktas įsipareigojimas, kurio reikia laikytis.

Pasak. R. Juknevičiaus, Lietuvos ūkininkai praranda konkurencingumą ir užleidžia rinkas. Reikia labai atidžiai peržiūrėti kur pinigai naudojami. 55 mln. eurų nesukurs didelio proveržio.

„Vyrauja naratyvas, kad pinigai yra ūkininkų ir tik ūkininkai gali apie juos kalbėti. Tačiau juos skiria visuomenė ir turi teisę pageidauti, kas už juos turi būti sukurta. Pavyzdžiui, keletą metų labai reikalavome žalinimo, tačiau prasidėjus per dideliam reguliavimui rinka buvo iškraipyta. Net ir šitoje diskusijoje visi esame iš žemės ūkio srities ir tempiame paklodę į save. Reikia protingo arbitro, kuris ateitų ir pasakytų, ar tai atitinka visuomenės interesą. Juo turėtų būti ministras, kuris pasako, kad lėšos įdėtos į vieną ar kitą sritį ir po kažkiek metų bus toks ar kitoks rezultatas. Dabar pinigus tiesiog pravalgome“, – dėsto A. Baravykas.

Jis pateikia ir pavyzdį – per paskutinius metus išsivystė grūdininkystė. Puikūs nauji traktoriai, tačiau uždaromos žvėrelių fermos. Karvių skaičius sumažėjo, tačiau jas laiko dideli ūkiai ir jos duoda daugiau pieno. Miesto žmogui reikia pieno, ne karvių skaičiaus.

„Žemės ūkyje vienos grupės stipresnės už kitas. Mes niekada neišvystysime, tarkim, triušininkystės, nes jų nedaug ir jie niekada neatvarys traktorių į Gedimino prospektą bei negaus paramos“, – sako A. Baravykas.

I. Hofmanas atkerta, kad proveržis yra grūdininkystėje. O tai, kad nėra kitų šakų proveržio lemia ir rinkos sąlygos. Augalininkystė išvystyta, nes tinkamas klimatas, sezoninis darbas. Gyvulininkystė šiek tiek nugyventa. Kalbant apie pernai metų protestą, jis nebuvo dėl didesnės paramos. Vienas iš klausimų buvo per dideli akcizai dujoms. Visi sėdim vienoje valtyje ir reikia rasti kompromisus. Mūsų tikslas didesnė gamyba ir didesnė pridėtinė vertė.

„Turime vertinti ir savo geografinę zoną. Lenkijoje braškės sunoksta dviem savaitėm anksčiau, daržovių priežiūra pigesnė. Konkuruoti mums sudėtinga. Reikia ieškoti to, kas tinka mūsų klimato sąlygoms. Mūsiškiai greitai prisitaiko. Esmė parduoti. O grūdų rinka labai patogi“, – sako I. Hofmanas.

„Kalbėdami apie pinigus, mes kalbame tik apie paramą. Norint, kad sektorius tris metus augtų ir galėtų vystytis, matome, jog pinigai labai pabrangę ir skolintis sudėtinga, nes nekilnojamas turtas kaime vertinamas pigiai. Norėtųsi akcentuoti ILTE, kuris kompensuotų palūkanas ir teiktų lengvatines paskolas“, – dėlioja R. Juknevičius.

A. Baravykas sako, kad dabar ūkininkai „užsiciklinę“ augindami grūdus, tačiau visi puikiai supranta, kad kai į rinką ateis Ukraina, konkuruoti su ja nepavyks. Estijoje jau sunkiai pragyvena žmonės, valdantys po tūkstantį hektarų ir auginantys tik javus. Ūkininkams reikia diversifikuotis ir pereiti prie sudėtingesnių sričių mėsos ar produktų nuo lauko iki stalo gamybą.

„Tačiau yra ir kitas dalykas – kiaulininkystės kompleksai nusidėvėję, visuomenė nori, kad gyvūnai būtų laikomi erdviau. Šiandien reikia kalbėti ne apie gamybos didinimą, bet apie jos kritimo stabdymą“, – dėsto A. Baravykas ir sako, kad grūdininkai gyvena iš tiesioginių išmokų, pienininkai pusę pelno gauna iš paramos, kiaulininkystė, paukštininkystė ir daržovininkai gyvena iš produkcijos pardavimo, nes paramos šiems sektoriams nežymios.

Šį straipsnį dalinai finansavo Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Arūnas Milašius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama